Rugsėjo pradžioje Lietuvos knygynuose pasirodys intriguojanti ir naudinga “The Economist” bendradarbio E.Lucaso knyga “Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus”. Joje dalis vietos skirta tam, kaip Rusijos šnipai veikia mūsų regione. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Dešimtojo dešimtmečio pradžios chaotiškoje posovietinėje erdvėje Hermanas Simmas buvo raminamai solidi figūra. 1967 m. sausį jis ištarė standartinį sovietų teisėtvarkos pajėgų pareigūno pasižadėjimą <…>. Nuo to laiko šis pareigūnas turėjo puikią kompetentingo ir darbštaus darbuotojo reputaciją. Simmas gavo 44 apdovanojimus, tarp jų 3 medalius už pavyzdingą elgesį. Valstybinėse tarnybose sovietiniai pareigūnai buvo stačiokiškų manierų, o jis visuomet elgdavosi mandagiai ir maloniai. Be estų ir rusų kalbų, puikiai šnekėjo vokiškai, šiek tiek mokėjo kitų kalbų. Skirtingai nei daugelis anų laikų pareigūnų, laikė save patriotu. Dirbdamas Tompėjos pilies, šalies vyriausybės būstinės, apsaugos vadu, Simmas organizavo jos gynybą nuo Kremliaus šalininkų demonstrantų šturmo 1990 m. gegužės 15 d. – tada Estija buvo labiausiai priartėjusi prie ginkluoto konflikto ribos per visą savo kovą dėl nepriklausomybės atgavimo. Pats Simmas sakė, kad jei būtų nepavykę apsiginti, jis pasirengęs laukė, kad palydėtų tuometį šalies premjerą Edgarą Savisaarą slaptu tuneliu į žemutinę miesto dalį, iš kur greitaeigiu kateriu pastarasis būtų nuplukdytas į saugią vietą Suomijoje. Vėliau Simmas tvirtino keltu lagaminais išgabenęs Estijos besikuriančio Centrinio banko tvirtosios valiutos atsargas į patikimą vietą Helsinkyje, užbėgdamas už akių galimam sovietų mėginimui jas užgrobti.
1991 m. rugpjūtį atkūrus nepriklausomybę, Simmas kopė aukštyn ir 1993 m. pradžioje tapo sostinę Taliną supančios Harju apskrities vyriausiuoju policijos viršininku. Tai buvo vienas karščiausių Estijos teisėtvarkos taškų: be kovos su būdingu organizuotu nusikalstamumu, tvarkymosi su nuodingų atliekų išsiliejimais, jo apskričiai priklausė ir sovietų povandeninių atominių laivų įgulų mokymo bazė Paldiskyje, kurio Estijos valdžia vis dar negalėjo sukontroliuoti ir kuris kaip magnetas traukė organizuotas nusikaltėlių grupes. Simmas stebėjo sovietų branduolinio kuro elementų išėmimą ir perdavimą konstitucinei valdžiai. Po dviejų mėnesių jis tapo aukščiausiu visos šalies policijos vadovu ir šiame poste pademonstravo dvariškiui būdingą gebėjimą įsiteikti galingiems ir perspektyviems asmenims. Per pokalbius su dešimtimis buvusių jo bendradarbių nuolatos skamba būdvardis „paslaugus“. <…>
1995 m. Simmas perėjo dirbti į Gynybos ministeriją, iš pradžių kaip Analizės skyriaus viršininkas, ten įgijo efektyviai dirbančio biurokrato reputaciją. To meto gynybos ministras Andrus Öövelis didžiuodamasis sakė, kad naujai įsikūrusiai ministerijai galimybė pasisamdyti buvusį policijos viršininką prilygsta „loterijos laimėjimui“. Mažai kam rūpėjo, kad vėliau Simmas į savo pareigas įtraukė įslaptintų dokumentų tvarkymą. Tas darbas nebuvo populiarus. Estijoje nesiliovė skandalai, susiję su lyg ir slaptais dingusiais dokumentais. Pernelyg daug dalykų buvo įslaptinta, o jų saugojimo taisyklės buvo varginančios ir prastai parengtos. Sovietmečiu ištobulinti Simmo biurokratinio darbo įgūdžiai padėjo jam surūšiuoti chaotišką gausybę dokumentų, plaukiančių ką tik iškeptiems valdininkams.