Nuo kino meno neatšokę piliečiai, kurių žvilgsniai švytuoja tarp salių ekranų ir torentų tinklalapių, be abejo, girdėjo apie rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“.

Minėtas filmas pelnė Holivudo užsienio spaudos asociacijos „Auksinį gaublį“, yra nominuotas „Oskarui“.

Iš paruoštukų protų mūšiams: Leviatanas – Biblijoje minima gyvatiška jūrų pabaisa. Leviatanu pakrikštytas ir prieš 12 mln. metų gyvenęs plėšrus banginis, kurio likučiai XXI a. atrasti Peru.

Filme banginis pasirodo keliskart – tai ant kranto dūlantys įspūdingi griaučiai ir besivartaliojantis jūroje gyvas padaras. Abiem atvejais banginiai nežada nieko gero.

A.Zviagincevo filmas – ne apie gamtą, nors jos, rūsčios ir gražios, filme daug, o apie valstybę. Skaitome protų mūšių paruoštuke: „Leviatanas“ – 1651 m. išleistas Thomo Hobbeso traktatas. Veikalo temą įtaigiai išreiškia pirmųjų leidimų įvadinė iliustracija: virš žemės plotų su laukų ir miestų vaizdais kyla karūnuotas milžinas, kurio kūnas sudarytas ir mažų žmogelių figūrų. Šie tarsi užhipnotizuoti žiūri į karališką milžino veidą, gigantas vienoje rankoje laiko kalaviją, kitoje – vyskupo lazdą. Leviatanas – pasaulietinis valdovas ir dvasinis ganytojas, kunigaikštis ir kunigas, sudarytas iš mūsų pačių.

Toliau skaitome paruoštuką. „Tikėk manimi, kas tik pamato Leviataną, netenka drąsos ir puola ant žemės. Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina? Kas galėtų prieš jį stoti? Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų? Po visu dangumi, kas?“ – tai iš Senojo Testamento Jobo knygos 41 skyriaus.

Kas galėtų stoti ir nenukentėti prieš mafiozą, sėdintį, pavyzdžiui, mero kėdėje, prieš jo už virvelių tampomą teisėsaugą ir mušeikas apsauginius? Atsakymas – Lietuvos pilietis galėtų stoti, priešintis ir mažai nukentėti arba visai nenukentėti. Nes Lietuva – ne Rusija.

Nors bet kokia – taigi ir lietuviška – valdžia netobula, tačiau Lietuvoje valstybė daugmaž sėkmingai atskirta nuo organizuoto nusikalstamumo. Valdžių šakos – įstatymus leidžianti, vykdomoji ir teisinė – atidalytos, ir dar nuolatos pjaustomos žiniasklaidos, Valstybės kontrolės, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir kitokiais skalpeliais. „Vis dar pasitaikantys trūkumai“ – įveikiami kaip ir bet kurioje demokratinėje šalyje. Kad ir kokiomis nuo iliuzijų ar mažaprotystės klejojančiomis akimis žvelgtume į „šventą“ valdžios veidą, nesame nenusisekusi valstybė – ~failed state~.

Ar Rusija nėra ~failed state~ – didelis neaiškumas, kurį filmas „Leviatanas“ tiktai sustiprina. Žiūrovą, kuris turi nors kiek sveiko proto ir politinės nuovokos, šis kūrinys turėtų atgrasyti nuo lengvapėdiško purkštavimo prieš Europos Sąjungą. Su tuo, kas nėra Europa politine prasme, turime nemenkus sienos gabalus – tai Kaliningrado sritis ir Baltarusija.

Banginis, tiesa, bevardis, atplaukia ir kitame Biblijos siužete. Pranašas Jona panoro keliauti, kur norėjo, o ne kur Dievas liepė. Praleidžiant kelis serialo apie Joną epizodus – pranašas galiausiai atsidūrė banginio pilve, ir gyvis jį išspjovė Dievo paskirtoje vietoje.

Žvelgdami į būsimą Graikijos vyriausybę, kuri grasina spardytis ES pilve, pakartosime ankstesnę ištarmę: geriau būti Europoje ir šakotis, nei tenai nebūti ir spardytis Rusijos papilvėje, kaip tai nutiko Ukrainai, gal nutiks Baltarusijai ar Kazachstanui. Įvertinkime Leviataną, kuriuo plaukiame. Kad ir kaip spardytųsi Graikija, Leviatanas vis tiek išspjaus ją prie langelio, kur duodami kreditai.