Kam teko neseniai keliauti į Marijampolę, tiems akis užkliuvo už joje mirgančių plakatų, agituojančių balsuoti už miesto chorą “Chorų karuose”. “Edmundo žemiečiai tokie susitelkę, tikra karštligė juos apėmusi, – stebisi maratone “operos scena – chorų karai” įsisukę solistai tenoras Edmundas Seilius ir jo žmona sopranas Kristina Zmailaitė.

"Veido" archyvas

Toks iš pradžių solistus net pribloškęs palaikymas dabar jiems – neįkainojamas, ypač kai į dienotvarkę sunku įterpti net trumpą susitikimą su “Moters savaitgaliu”.

“Ir dar neatsidžiaugiame atradę, kaip žmonės, anksčiau nesusidūrę su scena, dabar iš širdies mėgaujasi galimybe pasireikšti prieš visą Lietuvą, – pastebi sutuoktiniai. – Tiesa, kai pradėjome interpretuoti klasiką, jiems buvo kilę abejonių, bet kartą pabandę jau nebenori prarasti savo “veido” – klasikos prieskonio. Čia kaip su tomis alyvuogėmis ir pelėsiniu sūriu – po pirmo kąsnio negardu, tačiau kuo toliau, to skaniau”.

Pora ir šiaip neatsisako duetu pakoncertuoti, kaip jie sako, tiesiog iš idėjos ir meilės darbui, sako, širdis ir jųdviejų būdas neleidžia pasakyti “ne”. “Ypač kai žmonės tiesiai šviesiai prisipažįsta neturintys pinigų, bet labai norintys mūsų pasiklausyti”, – šypsosi pašnekovai.

Saldžių sapnų paslaptys

Ar nesunku Edmundo ir Kristinos penkiametei dukrelei Barborai, kai šie nuolat koncertuoja, repetuoja, kažkur vis važiuoja? Susižvalgę abu tėvai lyg susitarę purto galvas – jų Barbora jau nuo vienuolikos mėnesių su jais visur keliauja. “Tiek jai tebuvo, kai išsiruošėme dirbti ir mokytis į JAV, – pasakoja Kristina. – Iki šiol ji miega, kur paguldai, valgo, ką paduodi. Dažnai važiuoja su mumis į repeticijas ar spektaklį, tai parsivežame ją beveik visada, kaip Edmundas sako, “išminuotą”, t.y. miegančią”.

“Nors nelygu koks spektaklis tąvakar vyko – nuo to ir miegas priklauso, – toliau aiškina Edmundas. – Ji iki šiol nesuvokia, kad scenoje vyksta vaidyba, todėl viską priima labai jautriai – įsijaučia akimirksniu. Aišku, mes ją vis atsargiai pratiname, kad tai ne tikrovė, o tik spektaklis, bet… Antai jei atsivestume į “Romeo ir Džuljetą” ir scenoje tėtis nusinuodytų, o varge – turbūt spektaklį sužlugdytų!”

“Kartą ji buvo “Traviatoje”, kai Edmundas dainavo. Ten yra viena scena, kur jam vyrai rankas užlaužia. Kaip tik tuo metu orkestras nustoja groti, trumpam stoja visiška tyla. O Barbora drebėdama kad sukliks, plėšdamasi nuo krėslo: “Begėdžiai!” Aišku, tikimės, kad ji iš to išaugs, – sako Kristina. – Užtat mūsų repeticijos jai – šventas reikalas: nieko nereikalauja, pati savarankiškai kuo nors užsiimdama dovanoja mums tylą”.

Sutaupytas vaikas

Kad mamą su tėčiu per televizorių rodo – Barborai normalu, ji dar nesuvokia, kas kaip. Be to, solistai nepuoselėja planų dukrą paversti dainininke, tačiau įsitikinę, kad tai neišvengiama: “Ji šioje terpėje auga nuo gimimo. Namie nėra nieko, išskyrus muziką. Jau dabar ji mūsų arijas namie traukia – su visais rečitatyvais! Vien iš klausos, įsivaizduojate? O jau šokti kokia mėgėja!”

O čia staiga Kristina paslaptingai nusišypso: “Aš pati nepaprastai džiaugiuosi, kad mes “susitaupėme” ir dabar turime tą vaiką. Nesijuokite – tai ne taip paprasta įterpti į savo tokį prisodrintą darbų gyvenimą”.

Braškynas vertas miljono

Kalbėdama solistų pora trykšte trykšta humoru, maudosi juoko pliūpsniuose. “Edmundas – nuostabus vyras ir tėtis, stengiasi visomis išgalėmis visą mūsų gyvenimą pamaloninti, štai namą savomis rankomis surentė, – su pasididžiavimu dėsto Kristina. – Aplinkiniai atsistebėti negali – solistas, o vinis kala, medį obliuoja…”.

“Kadaise nesukrapštę pinigų net bendrabučio kambarėliui įpirkti, įstengėme įsigyti tik braškių lauką prie Tarandės. O dabar taip viskas apvirto, kad tas braškynas tapo milijono vertas, – juokiasi vyras. – Juk aš ir dabar grįžęs iš darbo dar nakčia kokią sieną nudažau ar dar ką padarau. Kaip viską spėju? Jeigu žmogus sėdi ir tik aimanuoja, kad nieko nespėja, tai to laiko visuomet trūks.  Stengiuosi kuo kompaktiškiau susiplanuoti darbus ir dirbu. Štai ir visa paslaptis – reikia veikti!”.

“Va va, puikus saugiklis nuo antsvorio – nesibaigiantys darbai. Ypač kai įsikinkėme į projektą “Chorų karai”, tai nė minutėlės laisvos nebeturime, – paantrina trapios figūros Kristina ir, suleisdama pirštus į vyro plaukus, nusikvatoja: – Be to, turiu seksualų vyrą, kur čia pastorėsi!”

Šiek tiek intymiau

Staiga iš atminties iškyla anekdotas. Kas baisiausia lietuviui? Ogi žmona žemaitė, vyras suvalkietis ir Biržų alus… Juk Kristina, nors gimusi ir užaugusi Šiauliuose, pagal tėvų kilmę yra gryna žemaitė!

“Apsikalam” ir toliau gyvenam, – abu kvatoja, o paskui Kristina susizgrimba: – Rupūže, taip dabar reikėtų ką nors bloga apie vyrą pasakyti, bet neišeina! Nes jeigu reikėtų gyventi su kitu vyru, tikrai neatsirastų tokio, kuris dar idealiau mylėtų mane, dukrelę, darbą, namus. Nėra per saldus, per šiurkštus, per didelis menininkas, užtat be galo griežtas sau. Ir labai vyriškas. Turbūt baisiausia turėti sutuoktinį, visiškai atitrūkusį nuo žemiško gyvenimo. Esu labai laiminga! Aš jį… tiesiog myliu!”.

Skolingas nelieka ir Edmundas. “O aš ją labai myliu už žemaitišką užsispyrimą, tikslingumą. Tos savybės mane veikia lyg stūmoklis: kai per ilgai svarstau, ji tik baks ir išjudina veikti”. Bet kai vis kartkartėmis užsispyrusiai paklausia: “Už ką tu mane myli”, aš amžinai neturiu atsakymo! – kvatoja romantiškasis tenoras. –  Jeigu žinočiau, už ką myliu, ir to kada nors gyvenime pritrūktų, tada ta meilė baigtųsi. Kadangi nežinau, vadinasi, ir meilė nesibaigs. Šlovinu jos moteriškumą, švelnumą, kurį perdavė ir Barborytei”.

“Be diešimt šiešios”

Patinka Edmundui, kaip ir Kristinai, tai, kas tvirta, kokybiška. Solistas net pajuokauja esąs išprotėjęs dėl medžio, jo dirbinių, net rankomis liesdamas jaučia, kokia energija iš jo sklinda – ne veltui ir jų namuose tik medis, akmuo ir rankomis kaldintas metalas.

“Tai yra amžina. Mums nepatinka pinigų mėtyti beverčiams daiktams, – pasakoja jis. – Kai renkuosi, dešimt kartų pamatuoju. Matyt, taip ir žmoną rinkausi”.

Edmundas su Kristina vienas per kitą pasakoja, kad vos susipažinę iškart “sulipo”. Kai Kristina, po vasaros antrakursė, stovėjo trečiojo Muzikos akademijos aukšto laiptinėje, apačioje išgirdo klausiant, kiek dabar valandų. “Ir pasigirsta absoliučiai suvalkietiška tartis: “Be diešimt šiešios”. Nuleidžiu per turėklus galvą – žiūriu, eina toks “nesukirmijęs” blondinas. Net šiurpas perėjo, tik akimis tesugebėjau suklapsėti, – šmaikščiai prisimena Kristina, iš pirmo žvilgsnio sugebėjusi sutirpdyti Edmundą – jau tą pačią dieną šis pradėjo sparną rėžti. – Labai greitai suveikė mano išdidžioji taktika: “Bėk, bet ne per greitai, kad paskui sugebėtų pasivyti”, – prisimena moteris. Tačiau abu vienu balsu sako, kad bendram gyvenimui juos stipriausiai suvedė muzika ir jų profesija.

Scenoje nejuntamas kotletų skonis

Abu solinę karjerą kadaise pradėję “Dainų dainelėje”, sutuoktiniai tvirtina, kad scenoje geresnio partnerio nė vienas, nė kitas kol kas neturėjo – tai dėl to, kad idealiai sutampa jųdviejų biologiniai laukai. “Darbe mes ne konkurentai, ginčijamės ne dėl to, kad įrodytume kiekvienas savo teisumą. Einame viena kryptimi, visa savo esybe atsiduodami kūrybai. Ir aplinkiniai pastebi, kad mums malonu tai, ką mes scenoje veikiame. Antai kažkas, žinodamas, kad kartu gyvename jau šešiolika metų, nusistebėjo: “Žiūrėdamas į jus scenoje, nejunti kotletų skonio, – pasakoja Edmundas, kategoriškai atmetantis teiginį, esą du menininkai negali gyventi šeimoje. – Neįsivaizduoju savo repeticijų be Kristinos – jos pastabos tokios vertingos! O kai jos nebūna, jaučiuosi lyg netekęs kokios kūno dalies. Nes ji žino, ko aš noriu, ir padeda to siekti. Lygiai taip pat elgiuosi jos atžvilgiu ir aš. Mes kaip tie lipantys į kalną alpinistai, kai vienas užlipęs aukščiau prilaiko virvę, padėdamas kopti kitam – taip jie greičiau pasiekia viršūnę”.

“Nes mes pakvaišę dėl savo profesijos! – prisipažįsta Kristina ir teatrališkai atsidūsta. – Užtat virtuvėje man leisti laiką nepaprastai gaila…”

Maisto kontrolė

Partneriai jie ne tik scenoje, bet ir namie. Tačiau virtuvėje solo groja Edmundas. “Neslėpsiu – man ten patinka! Žinau, kad vaikui negalima duoti pusfabrikačio”, – atvirai sako. Tuo labai džiaugiasi Kristina, tačiau prisidengusi lūpas delnu sušnabžda: “Bet mes, panos, kartais nusidedame: paslapčiomis nusiperkame traškučių ir kokakolos…”. “O aš kai pamatau – kad pasiuntu!” – kvatoja tėtis.

Kristina net salotas savo darželyje ėmė auginti, ir šeimos galva šį pavasarį savame sklype pažadėjo šiltnamį pastatyti.
“Visko mano tėvų gyvenime buvo, kol galiausiai išsiskyrė. Tikriausiai dėl to aš labai kabinuosi į šeimą, kurią ypač branginu. Gesinu namie bet kokią įtampą, svarbiausia – ramybė. Įtampa ir konkurencija – baisiausi dalykai šeimoje, žlugdantys abi asmenybes. Namo nereikia neštis darbo nuotaikų ir rūpesčių”.

Apie tai, kas skaudina

Vis dėlto kodėl, nemažai pagyvenusi įvairiose užsienio šalyse, juodu sugrįžo darbuotis į Lietuvą? “Visur gerai, kur mūsų nėra”, – pasigirsta trumputis Kristinos atsakymas. O Edmundas jai antrina: “Niekur taip gerai nebuvo, kaip dabar psichologiškai gerai  gyvename Lietuvėlėje. Aišku, darbe susiduriame su kolegų abejingumu, kartais ne itin nuoširdžiais jų jausmais ir veiksmais. Labai pasigendame tarpusavio pagarbos, geranoriškumo – tai skaudina, sekina, griauna vidinį kolektyvo komfortą. O užsienyje, bent jau ten, kur buvome, teatro vadovybė ypač rūpinasi savo žmonėmis, nes suvokia, kad nuo jų būsenos, kelionių sąlygų priklauso paties teatro šlovė. Štai šitie dalykai tikrai verčia nostalgiškai dūsauti, prisiminus darbą svetur”.

Pradėti nuo savęs

Sutuoktiniai keičia tokį elgesį pradėdami nuo savęs. Ir tai pasiteisina. Gražiausias rezultatas – bendravimas su kaimynais: dabar jie jaučiasi lyg broliai ir seserys. “Mes pirmieji pradėjome sveikintis, pasikvietėme išgerti kavos, – džiaugiasi tenoras, o jo žmona prisimena, kad sykį, grįžę išvargę namo po ilgo koncertų maratono, rado prie savo namų nukastas sniego pusnis. Ir taip pat neliko skolingi. Kol kaimynai dirbo Danijoje, jiems persiką pasodino – žinojo buvus tokią jų svajonę…

Šiandien įsisukusiems į “Chorų karus” Edmundui ir Kristinai geriausias atokvėpis – grįžus po darbų patylėti kokiame namų kamputyje. “Mūsų mėgstamiausias laisvalaikis – daryti ką nors, kas visiškai nesusiję su scena. Ir tyla nepaprastai brangi, todėl namie joks radijas negroja, neburzgia televizorius, – atsisveikindami sakė operos solistai, kurių pasididžiavimas – ne tik sceniniai laimėjimai, nuostabi dukrelė, didelė širdis, bet ir dabar madingai vadinamas ekologiškas, savomis rankomis suręstas namas.

Kolmare, Prancūzijoje, 2008 m. su Edmundo mama ir patėviu