Lina Ever/ Asm. albumo nuotr.

Greta Janulytė, euroblogas.lt

Lina Neverbickienė, geriau žinoma kūrybiniu slapyvardžiu Lina Ever, priėmė drąsų sprendimą kartu su šeima išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi Vokietijoje. Ten ji rašo knygas ir stengiasi atskleisti miesto dvasią turistams lietuviams, organizuodama ekskursijas „Berlynas kitaip“. Tačiau jų nevadina verslu – tikina, esą tai yra hobis, iš kurio galima užsidirbti.

– Iš kur tokia didelė meilė Berlynui?

– Rytų Berlynas buvo pirmas tikrasis užsienis, kurį pamačiau. Tai buvo 1989 metais, dvi savaitės iki griūnant Berlyno sienai. Tai buvo ir pirmoji mūsų su vyru, tuomet dar tik draugu ir bendrakursiu, kelionė. Po metų grįžome jau susituokę. Vakarų Berlynas buvo mano pirmieji gyvenime pamatyti Vakarai.

Po to aplankėme daug miestų, bet Berlynas taip ir liko pirmąja meile. Jo nežabojama laisvė, keistas gyvenimo būdas, nuoširdūs žmonės ir nesibaigiantys vakarėliai jau tuomet darė didžiulį įspūdį. Tai – miestas, kuriame gali būti pačiu savimi, kur nebėra jokių visuomenės nuostatų, kvailų taisyklių. Priešingai, įprastų taisyklių laužymas čia yra gero tono ženklas.

– Kelintus metus jau skaičiuojate svečioje šalyje?

– Kiek kartų grįždavome į Berlyną, tiek kartų su vyru sakydavome, kad kada nors sugrįšime į jį ne kaip svečiai. Iš karto supratau, kad miesto ritmas, jo energija, jo laisva dvasia man labai tinka. Kai mūsų didieji vaikai baigė mokyklą, supratau, kad atėjo pasirinkimo momentas – dabar arba niekados. Ir nusprendėme įgyvendinti tai, apie ką ilgai svajojome, nors nedaugelis Lietuvoje suprato, kodėl paliekame puikiai įrengtus namus, išpuoselėtą veją, gerus darbus, socialinius kontaktus.

Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia

„Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiam kitame mieste tiek nėra“, nuotr. iš asmeninio albumo

Taigi vieną gražią rudens dieną prieš ketverius metus susikrovėme lagaminus į seną mersedesą, įsisodinome savo jaunėlį sūnų, kuriam tuomet buvo dveji, ir išvažiavome savo svajonės link. Buvome išsinuomoję butą keturiems mėnesiams, o toliau pasikliovėme likimu. Ir dabar kartais juokaujame, kad iš tiesų žmogui užtenka tik tiek daiktų, kiek telpa į seną mersedesą pikapą.

– Kaip kilo idėja organizuoti ekskursijas „Berlynas kitaip“?

– Aš tik atvažiavusi pradėjau rašyti blogąvilniusberlynas.blogspot.com, paskui įkūriau „Facebook”bendruomenę (ji dabar vadinasi „Berlynas kitaip”), kur skelbdavau su šiuo miestu susijusias įdomybes. Paskui pradėjau rašyti kitą blogąberlynodienorastis.blogspot.com. Rašiau žurnalui „Moteris” straipsnius apie šį miestą, dalinausi savo patirtimi su kolegomis, draugais, giminaičiais, vedžiodavau juos po miestą. Daug skaitau ir domiuosi Berlyno istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, dalyvauju renginiuose, patinka rasti naujas vietas, sužinoti naujų dalykų.

„Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiam kitame mieste tiek nėra“/Asmeninio albumo nuotr.

Maždaug prieš pusmetį vieni paprašė ekskursijos, vėliau – kiti, trečiai grupei mane rekomendavo ambasada. Visi po ekskursijos sakė, kad turiu būtinai nesustoti ir rodyti tą kitokį Berlyną visiems. Taip ir kilo mintis, kad iš tiesų Berlynas lietuviams – visai neištyrinėtas miestas, nors jis – arčiausiai esanti Vakarų pasaulio sostinė. Daugelis sako, kad Berlynas jiems – visai negražus ir šiukšlinas miestas, todėl kilo noras parodyti žmonėms tą kitą, turistams nematomą miesto veidą, kuris žavi atvykėlius.

Aš sakau: pamatyti galima Romą, Paryžių, Barseloną, o Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiame kitame mieste tiek nėra. Berlynas nėra gražus, bet jis toks įdomus ir įvairus, kad nuomonę apie jį gali susidaryti tik pamatęs skirtingus miesto veidus ir susilipdęs iš jų savo koliažą.

– Kokia šių ekskursijų tikslinė auditorija? Kaip Jus rasti?

– Mėgstu vesti ekskursijas šeimoms. Prieš dvi dienas sulaukiau didelės šeimos su tėvais, broliais, vaikais ir net močiute, kuri atsidėkodama man padovanojo lietuviškų juodųjų serbentų puodelį. Močiutė nedejuodama nuėjo visus tuos kilometrus ir uždavė daugybę klausimų apie Berlyną. O kai nuvedžiau į kiemus gatvės meno pažiūrėti, atvirai pasakė, kad įdomu, bet šitoks Berlynas jai nebepatinka. Užtat kokiomis akimis anūkės viską tyrinėjo!

Jaunimui daugiau rodau alternatyvaus Berlyno, vyresniems žmonėms – klasikinio

Todėl sakau, kad Berlyną galiu parodyti visoms amžiaus grupėms. Aišku, jaunimui daugiau rodau alternatyvaus Berlyno, vyresniems žmonėms – klasikinio. Man labai smagu, kad keliauja vyresni žmonės, kad tėvai pasiima savo vaikus, rodo jiems miestus, ima į ekskursijas. Todėl už vaikus ir neimu pinigų, ir stengiuosi atsakyti į visus jų klausimus. Šią vasarą taip pat pradėjau siūlyti ekskursijas po Karališkąjį Potsdamą –  jis visai šalia Berlyno, ten yra 20 vandens telkinių, daugybė parkų ir 17 pilių.

Esu turėjusi ir didelių grupių, bet šiaip labiau patinka grupelės iki dešimties žmonių, tada spėji su kiekvienu pabendrauti. Žmonės iš pradžių nedrįsta klausti, bet kai aš pradedu atvirai pasakoti apie berlynietišką gyvenimo būdą, apie keistą miesto istoriją, apie savo gyvenimą čia, apie aplankytus renginius, įdomias akcijas, pamažu atsiveria ir jie. Ir tada esu dėkinga likimui, kad tiek įdomių žmonių sutinku. Maršrutus keičiu pagal grupės pobūdį, amžių, paklausiu, ką jie matę, kuo domisi. Patariu, ką dar reikia aplankyti ar pamatyti Berlyne.

Mane surasti galite elektroniniu paštulina.neverbickiene@gmail.com arba „Facebook”puslapyje „Berlynas kitaip”. Vis neprisiruošiu susikurti interneto puslapio. Jei kas nori man padėti, parašykite

– Ar galite tai vadinti verslu, iš kurio galima užsidirbti ir pragyventi?

– Kol kas to verslu nevadinu, tai – greičiau hobis, už kurį gaunu pinigus, padedančius man pragyventi. Verslas būtų, jei samdyčiau kitus gidus, organizuočiau įvairias pramogas ir paslaugas, stengdamasi uždirbti. O dabar aš rodau žmonėms savąjį miestą, atiduodu jiems dalelę savęs mainais į sutartą užmokestį. Mano keturių valandų ekskursija žmogui kainuoja 20 eurų, vaikams iki 12 metų – nemokamai, vyresniems – pusė kainos. Manau, tai nėra dideli pinigai ir savęs vadinti verslininke neišdrįsčiau. Nors kas žino, kaip čia viskas vystysis…

– Taip pat esate romanų „Objektyve meilė” ir „Ruduo Berlyne” autorė. Ką tik pasirodė jūsų knyga „Berlyno romanas“. Kada žengėte pirmą žingsnį kaip rašytoja? Ar šis miestas buvo įkvėpimo šaltinis?

– Visą gyvenimą norėjau rašyti istorijas. Gal dėl to pasukau į žurnalistiką. Tik Lietuvoje teko tiek daug dirbti ir suktis, auginti vaikus, rūpintis buitimi, kad rašymui vis nebūdavo laiko. Laukdamasi pagranduko pradėjau rašyti, po to rašydavau per jo pietų miegą, tad pirmasis romanas „Objektyve meilė“ parašytas dar Lietuvoje. Todėl jame nagrinėjamas lietuviškos žiniasklaidos ir politikos pasaulis.

Lina Ever su savo naujausiu romanu rankose/Asmeninio albumo nuotr.

„Ruduo Berlyne“ gimė čia iš mano pastebėjimų, mano pačios emigrantiškos patirties, mano pamatytų meno akcijų. Šį romaną vadinu ir gidu po meniškąjį Berlyną. „Berlyno romane“ šalia pikantiškos meilės istorijos ir bohemiškų vakarėlių aprašiau vokiško vaikų darželio ir auklėjimo ypatumus.

– Tūkstančiai autorių visame pasaulyje bando įtikti auditorijai, rašo aktualiomis temomis ir tarsi įsisuka į knygų rašymo verslą. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Ar knyga gali būti pavadinta verslo objektu?

– Lietuvoje tiražai per maži, kad knygų rašymą galima būtų pavadinti verslu. Tikrai nedaug autorių iš to uždirba pragyvenimui. Nemanau, kad Lietuvoje nors vienas autorius rašo knygas dėl pinigų. Jei pavyktų sudominti vokiškas leidyklas – va tada kitas reikalas, visai kiti tiražai prasideda. Bet šiaip rašymas yra daugiau saviraiškos ir vidinio poreikio užsiėmimas nei verslas.

– Šiais socialinių medijų laikais visi šaukte šaukia apie savo gyvenimą, pasiekimus. Savo tinklaraštyje teigiate, jog „žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti“, tačiau Jūs – kitokia. „Facebook” per daug nesireklamuojate, net sunku rasti informcijos apie „Berlynas kitaip“ ekskursijas. Kodėl?

– Nes nenoriu, kad mano hobis virstų darbu, į kurį eičiau sukandus dantis. Dabar susitinku su kiekviena grupele pilna energijos ir entuziazmo, džiaugiuosi kaip vaikas, kai juos nustebinu, parodau, praturtinu ir kai po ekskursijos jie būna pakeitę savo nuomonę apie šį miestą 180 laipsnių. Manau, kad geriausia reklama – tai kitų žmonių rekomendacijos. Nenoriu paversti to kasdieniu darbu ir begaliniais įsipareigojimais, o į susitikimą ateiti išvargusi. Nes pradėsiu nemėgti pati savęs, jei dirbsiu tokį darbą „valdiškai“.

Be to, noriu pasilikti laiko rašyti, skaityti ir klajoti po miestą. Taip pat esu mama, šiemet pradėsiu leisti į mokyklą savo jaunėlį, reikės vėl daug laiko skirti ir jam. Matyt, mane jau veikia berlynietiškas gyvenimo būdas – viską daryti su meile, dirbti tik tokį darbą, kuris tau patinka, kur gali realizuoti save, dirbti tik tiek, kiek tau norisi, tik tiek, kol gali dirbti iš širdies. Nes bandyti uždirbti viso pasaulio pinigus čia nemadinga. Čia sėkmingu laikomas ne tas, kuris uždirba labai daug pinigų, o tas, kuris gali dirbti mėgstamą darbą ir turi daug laiko sau, šeimai, saviraiškai.

– Ar galite save pavadinti laimingu žmogumi?

– Tikrai taip. Gyvenu mieste, apie kurį visada svajojau, kuriame galiu jaustis ir vietine, ir turiste, ir gide, turiu laiko rašyti ir dalyvauti įvairiuose literatūros renginiuose. Dirbu mylimą darbą, sutinku daugybę įdomių žmonių ir iš to galiu net uždirbti. Turiu puikią mane palaikančią šeimą. Ir turiu laisvę būti savo laiko šeimininke.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt liepos 26 d.