Lina Ever

Tvanku, karšta. Prisėdau. Užsisakiau kavos puodelį. Širdelė ant pieno putos tokia graži, kad nedrįstu jos sujudinti ir cukrus lieka neišmaišytas. Pasiimu laikraštį. Peržvelgiu žinias. Vokietijoje nuo šiandien didinama pensija. Nedaug, tik 5 procentais, bet pirmąkart po dešimties metų. Didinamos ir pašalpos už vaikus mažiau uždirbantiems. Berlyne pernai gimė gerokai daugiau žmonių nei mirė. Per šešias savaites Berlyne užregistruota 20 000 pabėgėlių. Putino draugelis V.Jakuninas Berlyne atidarė Civilizacijų dialogo institutą, kurį net patiklūs vokiečių žurnalistai pavadino propagandos skleidimo Europoje kalve. Bet pirmų puslapių straipsniai – vien spėlionės. Vieni spėlioja kaip baigsis ketvirtfinalio rungtynės tarp Vokietijos ir Italijos komandų, kiti – kas laukia Vokietijos po Brexit ir ar realus Auxit variantas (Austrijos išstojimas iš ES).

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Peržvelgiu lietuviškas žinias – nauji žmonių gyvenimą apsunkinantys ir niekam nereikalingi įstatymai, kaip alkoholio pardavimas su dokumentais ir dirbtinio apvaisinimo kliūtys. Nesąžiningai taisomi abiturientų darbai. Yra ir linksmesnių naujienų – Bunkė parodė savo sofas, o Bilevičiūtė įsivėrė auskarą į bambą. Tapinas linksmai politikuoja, Užkalnis sušvelnino toną, Valatka toliau gąsdina, Nausėda tvirtina žinąs kaip reikia gyventi. Dar yra, kaip visada po žaismingomis antraštėmis pasislėpusi, orų prognozė (galvoju, gal jas su tokiu išradingumu kuria koks būsimas Poezijos pavasario laureatas).

Jei suomiai sugalvos palikti ES, gal niekas ir nedramatizuos, bet jei už išėjimą nubalsuos prancūzai, austrai, olandai, tada Europai šakės.

Nenoriu bijoti, nenoriu galvoti kas laukia Europos po pusmečio, metų ar dviejų, nenoriu tikėti, kad Brexit reiškia Europos ir euro pabaigą, kaip tvirtina Sorošas ir dar keli žymūs Vokietijos politologai. Vienas jų netgi sako, kad šie metai bus lūžio Europoje metai, panašiai kaip 1989 -ieji. Jei suomiai sugalvos palikti ES, gal niekas ir nedramatizuos, bet jei už išėjimą nubalsuos prancūzai, austrai, olandai, tada Europai šakės. Vokiečiai liks ant ledo. Su visais pabėgėliais ir plačiomis vizijomis. Sorošas rėžė tiesiai šviesiai – tai Merkel su savo pabėgėlių politika sugriovė Europą.

Sakot nesąmonė? Ir aš noriu taip galvoti. Bet Austrija leido kartoti prezidento rinkimus, kurių tik per plauką nenugalėjo radikalistas, besipriešinantis visoms Europos srovėms ir visų pirma – pabėgėliams. Dabar jis turi realią galimybę laimėti.

Vokietijoje radikalioji partija mėgaujasi nerealiu populiarumu ir reitingų lentelėje jau kelia rimtą grėsmę socdemams. Vengrija senai nebeslepia antieuropietiškos retorikos ir tupi joje tik sukandus dantis.

Bet vos tik drąsiausias pareiškia, kad jis išeina, nes jam nebeįdomu, vienas po kito sukyla ir kiti.

Skandinavijos šalys irgi nėra itin patenkintos, bet šiaurietiškai santūriai tyli. Kas paneigs, kad jos laukia tinkamos progos. Europa dabar atrodo kaip klasiokų būrys, kurie elgiasi su apsimestiniu mandagumu tik dėl to, kad bijo griežtos mokytojos. Bet vos tik drąsiausias pareiškia, kad jis išeina, nes jam nebeįdomu, vienas po kito sukyla ir kiti. Juolab pamatę, kad griežtoji mokytoja abstulbusi ir nebežino kaip elgtis. Visi kiti pajunta neribotą laisvę ir supranta, galintys pagaliau pasakyti savo nuomonę ir išlaisvinti savo užslėptas emocijas.

"Scanpix" nuotr.

Po trijų mėnesių rinkimai, kalbėti tai visi norės, o idėjų neturi nei viena partija, tad turės rasti įsivaizduojamų priešų su kuriais pažadės kovoti.

Tada euroskeptikai Lietuvoje iškels galvas ir tvirtins – sakiau, kad nereikia euro, patys matot, kaip viskas pabrango, žmonių gyvenimas pablogėjo, su litu mes praradome dalį identiteto ir apskritai, ta Europa mums nieko gero nedavė, liepė uždaryti elektrinę, o dabar dar gali atgrūsti pabėgėlių, kuriuos mes turėsime išlaikyti. Mums užtektų NATO, kam mums ta ES – sakytų jie ir žmonės linksėtų galvomis.

Netikit, kad taip sakys? O aš tikiu. Juk po trijų mėnesių rinkimai, kalbėti tai visi norės, o idėjų neturi nei viena partija, tad turės rasti įsivaizduojamų priešų su kuriais pažadės kovoti, problemą, kurią padės rinkėjams nugalėti. Nes pensijų jau nebėra iš ko kelti, o kaip nežadėdamas galėtum Lietuvoj laimėti rinkimus?

Putinas bus pasiekęs savo – nukreipęs dėmesį nuo oro erdvę nuolat pažeidžiančių lėktuvų ir aštrėjančios politinės retorikos link žlungančios Europos. Tipo – priešų ilgą laiką ieškojote ne ten. Žmonėms staiga taps svarbu paaiškinti kaip išsivaduoti iš skęstančio laivo. Nes euro kursas kurį laiką vis dar smuks, akcijų rinka svyruos, ekonomikos augimas kuriam laikui stos, pasirodys visų krizių palydovas – infliacija, kuri dar labiau patuštins žmonių kišenes.

Tikrai reikės gelbėtojo. Didysis kaimynas, kaip koks Supermenas, išties pagalbos ranką ir profesionalia propagandine retorika lengvai įtikins kokios nors jiems prijaučiančios partijos rinkėjus. Nes žmonės mano, kad tik supergalių turintis žmogus ar partija gali juos išgelbėti. Nes lietuviai renka gelbėtojus, o ne profesionalius politikus. Beje, pastarųjų gretos užuot pilnėjusios, nuolat tuštėja – juos pasiglemžia šiltos eurobiurokratinės kėdės, natūrali atranka ir STT kameros.

Galiausiai, kas gali paneigti, kad ir pačiai byrančiai Europai tuoj nebereikės vargšių narių, kurias reikia šelpti, ginti, o naudos jokios, tik pigi ir darbšti darbo jėga, bet ir jos jau pakanka.

Noriu tikėti, kad mes, kaip kadaise karjeros pradžioje dainavo A.Mamontovas, “gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai”.

Nenoriu būti blogu pranašu ir visai nenoriu tikėti tuo, ką čia parašiau. Ir tikrai nenoriu, kad išsipildytų Vangos, aiškiaregių ir visų kitų visažinių pranašystės. Noriu tikėti, kad mes, kaip kadaise karjeros pradžioje dainavo A.Mamontovas, “gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai”. Britai apsigalvos, pabėgėliai nebeplūs, teroristai atgailaus ir pažadės pasitaisyti, A.Merkel nutaisys draugišką veidą ir vėl visus suburs į smagią skautų stovyklą, pavadintą Europa. Lietuvoje pagaliau atsiras protingi intelektualūs gelbėtojai, nesišvaistantys pažadais, bet gerbiantys rinkėjus, girdintys jų balsus ir mokantys juos nuraminti argumentais. Jiems atiduočiau ir savąjį balsą.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. liepos 1 d.