Gerai žinomas gangsteris Al Capone žinojo, kad demokratija su ją lydinčia korupcija (o korupcija visada buvo ir liko savotiškas demokratijos simbolis) ir dažnai painiais įstatymais yra sistema, galinti efektyviai padėti jo verslui. Todėl jis dosniai remdavo JAV demokratus ir aktyviai kviesdavo amerikiečius dalyvauti rinkimuose naudodamas šūkį „Vote early and vote often!“ („Balsuok anksti ir balsuok dažnai!“).

Kalbant apie šiandieninę demokratiją, manau dauguma sutiks, kad žodis „demokratija“, kuris yra naudojamas politikų ir šiuolaikinės žiniasklaidos labai skiriasi nuo tikrosios demokratinės sistemos sampratos. Žodis „demokratija“ buvo sukurtas iš Graikiško žodžio „demos“ – tauta, o tai, ką mes turime šiandieną, mąstant su humoru, galima pavadinti „demo versija“, nes tarnauja oligarchinio kapitalo diktatui.

Šiandieninė mūsų demokratija – tai ne „tautos valdžia“, o diktatūra tų, kurie save vadina „demokratais“. Šiandieninė mūsų lietuviška suvereni demokratija – tai demokratija, skirta išrinktiesiems valstybės valdytojams, jų giminėms, draugams ir kolegoms, t.y. mūsų demokratijos samprata yra – kai šalies valdytojai gyvena gerai, nes tarnauja oligarchų kapitalui, o kiti – kaip pasiseka. Sutikite, kad jei šiuolaikiniai demokratai tautos spaudžiami būtų priversti valstybę valdyti sąžiningai ir demokratiškai ir turėtų atstovauti daugumos interesus, tai pirmieji kas atsisakytų demokratijos, būtų dabartiniai mūsų pseudo demokratai.

Manau šiandien mažai kas ginčytųsi dėl nuomonės, kad demokratija, kuri egzistuoja šiandien, yra figos lapas pridengiantis oligarchinio kapitalo diktatūrą. Iš to seka, kad tie, kas laimi pseudo demokratinius rinkimus, tiesiog tampa oligarchinio kapitalo vasalais (žodis „vasalas“ yra kilęs iš lotynų kalbos, o jo tiesioginis vertimas yra „tarnas“, tai žmogus, priklausomas nuo kokios nors grupės narių ir atstovauja jų interesus).

Aš pasakyčiau, kad dabartinė pseudo demokratija yra bandymas suderinti privačius interesus tarp turtuolių ir turto šaltinių. Nors pati problema yra ne  demokratijos supratime, o tame, kad ji, kaip samprata, yra specialiai iškraipyta vardan turtuolių interesų.

Praktiškai gaunasi taip, kad per rinkimus oligarchinio kapitalo grupės finansiškai paremia vienų ar kitų partijų vasalus ir jų pagalba paima valdžią į savo rankas. Todėl tokios schemos pagalba demokratija ne tik, kad nepanaikina dažnai vergiško dirbančiųjų išnaudojimo, o atvirkščiai, vardan stambaus kapitalo interesų, jį tik dar labiau sustiprina. Skirtumas tik tas, kad dabartiniai „vergai“ turi didesnę pasirinkimo teisę: gali sutikti dirbti vergiškomis sąlygomis, gali atsisakyti tokio darbo ir tapti skurdžiais arba emigruoti į žmogaus teises labiau gerbiančią šalį.

Kalbant apie demokratiją, galima konstatuoti, kad ji nėra naujas pradas, nes ji ne pirmą kartą ateina į pasaulį. Tai santvarka, kuri jau buvo gerai žinoma antikiniam pasauliui. Todėl kalbant apie demokratiją, manau reikėtų pradėti kalbą nuo Senovės Romos istorijos, kurią iš dabartinių mokyklinių istorijos vadovėlių, dabartinių pseudo demokratų pagalba, bandoma ištrinti.

Tie, kurie šiek tiek daugiau domėjosi Senovės Romos istorija, sutiks, kad kalbant apie demokratiją, kaip Senovės Romoje, taip ir dabar, situacijos panašios. Rinkimuose naudojami panašūs rinkėjų papirkinėjimo metodai, vadinami “duonos dalyba iš rankų”, prieš rinkimus naudojami prašmatnūs nemokami rinkiminiai “festivaliai” ir viskas vardan tų pačių oligarchinio kapitalo diktatūros interesų. Bet panagrinėjus skurdesnių klasių teises, ypač darbininkų, kaip tada, taip ir dabar niekas per daug nepasikeitė. Jie buvo ir lieka bejėgiais ir mažateisiais prieš oligarchų (stambaus kapitalo) interesus. Skirtumas tik tas, kad tada vadinamieji vergai neturėjo teisės balsuoti, o dabar vadinamieji samdomi darbuotojai teisę balsuoti jau turi.

Šiuolaikinės demokratijos simboliu laikomas Parlamentas. Bet, manau, istorikai sutiks, kad Parlamentas irgi yra ne demokratijos, o feodalinės sistemos išradimas kaip kilmingųjų atstovavimo organas.

Reikia pripažinti, kad Amerikoje, XVIII amžiaus pabaigoje, Nepriklausomybės karo su Anglija metu, kai kolonistai nuvertė Britų valdžią, atsiradusi nauja politinės demokratijos forma, siekiant išsilaisvinti iš Britų imperijos įtakos, iš esmės buvo sukurta stambaus kapitalo ir atstovaujanti stambių monopolijų interesus. Ir taip, eilinį kartą, liko ta pati kapitalistinė valdymo forma, pasikeitė tik pavadinimai ir buvo uždėtos naujos gražios kaukės.

Kalbant apie dabartinę JAV demokratiją, tai jos pagrindą visada sudarė liberalizmas, o dabar neo-liberalizmas, todėl tos ideologijos neigimas iškarto traktuojamas kaip pavojus laisvės ideologijai „demokratijai“, bei socializmo, musulmoniško fundamentalizmo ir kt. propagavimu.

Neo-liberalizmas, tai teorija, pagal kurią kapitalistinės rinkos santykių ir rinkos mainų sistemai netaikomi jokie žmogaus veiklos srities ir etikos standartų apribojimai, pakanka, kad būtų reglamentuotas žmogaus elgesys. O jei kelią užkerta aplinkos ar socialinės normos, jos turi būti panaikintos. Kalbant paprastai, liberalizmas tiesiogiai proporcingas liberalų kišenių turiniui, t.y. tik liberalų asmeninės naudos siekimui, žmonėms pučiant burbulus apie butaforines asmenines laisves, kurias jų lyderiai patekę į valdžią, pirmiausia puola kuo greičiau apriboti.

Prancūzijos revoliucija lyg ir yra tikros demokratijos pavyzdys, bet iš esmės ir ši demokratija buvo apribota. Ji sąlyginai gyvavo tol, kol stambaus kapitalo ir samdomų dirbančiųjų interesai sutapo kovojant prieš bajorų interesus. Bendroje kovoje sutapus dviems interesų grupėms prieš trečią, lygtai viskas atrodė gan padoriai ir kilniai, bet kai tik bajorų kasta buvo sunaikinta, senų išnaudotojų vietą užėmė nauji. Atrodytų, demokratija jau atsirado kaip forma, bet, deja, turinys nelabai tepasikeitė, vieni išnaudotojai greitai pakeitė kitus.

Kokias galime padaryti išvadas apie šiuolaikinę demokratiją?

Manau, kad demokratija niekada nebuvo, nėra ir vargiai ar gali būti tokia, kokią mes įsivaizduojame, apie kokią skaitome wikipedijos enciklopedijoje, nes ji visada atstovauja ne daugumos, o ekonomiškai dominuojančių grupių interesus, t.y., kaip mes šiandien įpratę vadinti, oligarchinio kapitalo interesus. Daugumos viešas interesas, kaip ir samdomų darbuotojų interesai, visada buvo, yra ir bus gniuždomi, ir nesvarbu kiek šalyje yra demokratijos, bei kiek darbuotojų atstovų yra Seime. Turime suprasti ir niekada neturime pamiršti, kad nežiūrint į šiuolaikinės demokratijos formas, bei formalumus, kol dominuoja kapitalo dėsniai, mes visada privalėsime įvairiomis formomis kovoti su socialine nelygybe, už daugumos viešuosius interesus, už savo asmeninę laisvę, nesitaikstyti su „vasalų“ savivale ir padėti labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms kovoti su jų išnaudojimu, kol vėl netapome beteisių vergų ir visagalių vergvaldžių visuomene.

Rimas Armaitis