Algimanto Bučio studiją „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ pasitinkant.

Humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas, ką tik išleistos knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ autorius Algimantas Bučys atvirauja, kad per penkerius metus įveiktam milžiniškam darbui jį įkvėpė paveldėtas žemaitiškas kraujas ir supratimas, kad niekas kitas to nepadarys. Kartu pripažįsta, kad būnant rašytoju ir literatūros teoretiku taip toli veržtis į istorikų daržus reikėjo turėti tam tikro įžūlumo. Tačiau kur baigiasi istorija ir prasideda literatūrologija? Kodėl iki šiol vengiame europietiškos tradicijos savo senuosius sakralinius tekstus laikyti literatūros istorijos šaltiniais? Ir kodėl taip vangiai tyrinėjame bizantiškosios kultūros atspindžius, kurių buvo apstu pagoniškoje LDK kunigaikščių valdomoje Lietuvoje?
Leiskime pasakoti pačiam Algimantui. Juolab pasakotojas jis išties puikus…

Seniausiosios lietuvių literatūros istorijos pradžia ilgokai buvo laikomi Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto užsakyti metraščiai, kurie atsirado XV a., kai Vytautas ir Jogaila pradėjo dalyvauti reikšminguose Europos įvykiuose. Prieš gerą dešimtmetį profesorius Albinas Jovaišas pasiūlė pirmuoju lietuvių literatūros šaltiniu laikyti XIV a. viduryje rašytus Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškus, kurių ištraukos po mokslininkų diskusijos įtrauktos ir į literatūros skaitinius. Vėliau tas pats A.Jovaišas bandė mūsų literatūros istorijos pradžią stumtelėti dar šimtmečiu atgalios ir pirmuoju šaltiniu laikyti Karaliaus Mindaugo laiškus, kuriais buvo dalinamos žemės. Vienas tokių raštų, skirtas Rygos miestiečiams, pradeda ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų parengtą “Lietuvių literatūros istoriją”. Man tai pasirodė keista, nes juk žinoma, kad šį laišką Rygoje surašė kryžiuočiai ir vietos dvasininkai, o Mindaugui atvežė tik pasirašyti ir užkabinti antspaudą… Beje, po Mindaugo mirties kryžiuočiai savo iniciatyva tokių raštų apie jiems neva dovanotas žemes surašė dar daugiau. Iš dešimties žinomų Mindaugo dokumentų geriausiu atveju šeši istorikų pripažįstami originalais, kiti – falsifikatai.
Aš užkliuvau už Rusios metraščių, kuriuose radau išdėstytą Mindaugo sūnaus Vaišvilko gyvenimą. Išdėstytą ne bet kaip, o aukštuoju hagiografiniu stiliumi – taip paprastai pasakojama apie šventuosius. Tuos pačius metraščius skaičiusiems istorikams labiau rūpėjo pateikti faktai, įvykiai, datos, bet ne Vaišvilko – ne itin svarbaus istorijos raidai personažo – asmenybė. Iš karto pajutau, kad mūsų istorikų požiūris į Vaišvilką labai keistas ir politizuotas. Viską nulemia tai, kad po Mindaugo nužudymo atkovojęs sostą vyriausias karaliaus sūnus jo atsisakė, perduodamas valdžią savo sesers vyrui, rusinui Švarnui. Tai laikoma tokia rusifikacijos dėme lietuvių istoriografijoje, kurios neįmanoma atleisti… Bet aš rašytojas, literatūrologas, o ne istorikas. Vaišvilkas ir anksčiau labiau domino būtent rašytojus, kurie jame įžiūrėjo daugiau negu Mindaugo sūnų ir karvedį.
Pirmiausiai paklausiau savęs, kaip galėjo atsirasti toks hagiografinis pasakojimas. Juk net apie Mindaugą tokio teksto nėra, tik apie jo sūnų. Vaišvilkas nebuvo šventasis, bet tapo pirmuoju lietuviu, pastačiusiu vienuolyną: savo lėšomis ir savo žemėje. Šis vienuolynas prie Naugarduko, priklausantis Bizantijos Konstantinopolio patriarchatui, tapo vienu pirmųjų vakarinėje Rusioje. Vienuolyną pastatęs žmogus būdavo vadinamas ktitoriumi. Ktitoriaus garbei būdavo sukuriamas tekstas, kuris būdavo skaitomas liturgijos metu. Taigi hagiografijos rašytos ne tik šventiesiems, bet ir ktitoriams.

Autoriai, virtę istorijos dulkėmis

Iškilmingu stiliumi surašytas Vaišvilko gyvenimo aprašas sukurtas tuometinės Lietuvos teritorijoje, Mindaugo atiduotoje valdyti sūnui Vaišvilkui. Tekste atpasakojami jų pokalbiai apie tikybą. Mindaugas prašo Vaišvilko atsisakyti krikščionybės ir grįžti į pagonių tikėjimą, bet sūnus nesutinka. Toks pokalbis galėjo vykti tuomet, kai Mindaugas buvo arba dar nekrikštytas, arba jau atsisakęs Romos katalikybės, nors galimas ir toks dalykas, kad belaukdamas karūnos, kaip teigia metraščiai, jis slapta aukodavo Medeinai, Žvėrūnai ir kitiems lietuvių dievams. Kitaip sakant – krikštas tebuvo priimtas tam, kad iš Popiežiaus pavyktų gauti trokštamą karūną.
Kas galėjo atpasakoti tokius tėvo ir sūnaus pokalbius? Kažkas, kas buvo arba labai artimas jų šeimai, arba dalyvavo tuose pokalbiuose, arba išgirdo apie juos iš paties Vaišvilko. Kitaip negalėjo būti. XVI a. antrosios pusės istorikas Motiejus Strijkovskis mini, kad vienuolyno įkūrimo metu jame jau gyveno keliolika vienuolių. Tarp jų galėjo būti ir lietuvaičių. Manyčiau, vienuolyną Vaišvilkas įkūrė ne tik maldai: juk ten būdavo ir skriptorijai – patalpos, kuriose vienuoliai perrašinėdavo knygas, tapydavo ikonas. Tai būdavo tų laikų kultūros centrai. Neveltui garsioji Laurušavo evangelija, laikoma pirmąja rankraštine LDK knyga, irgi parašyta šiame vienuolyne – tokie dalykai plikoje vietoje neatsiranda.
Kitas reikšmingas to paties vienuolyno skriptorių kūrinys – 1262 m. datuotas chronografas, sudėliotas didžiąja dalimi pagal Jono Malalos „Chronografiją“ – pačią ankstyviausią Bizantijos kroniką, rašytą VI amžiuje. Šis chronografas rašytas paprastiems žmonėms, aiškina elementarius dalykus ir smerkia tuos, kurie nėra krikščionys.
Kodėl Vaišvilkas pasirinko krikščionybę pagal graikų apeigas iš Bizantijos? Todėl, kad Romos katalikų krikščionybė būdavo peršama XIII a. baltams vien kardu ir ugnimi: arba priimi krikštą, arba tampi lavonu. O Bizantijos imperatoriai buvo kitokie: jie finansavo bažnytinių raštų vertimus į senąją slavų kalbą.
Lietuva XIII a. turėjo rinktis vieną kelią iš trijų: arba eiti tiesiai, t.y. mėginti išsaugoti pagonių tikėjimą, arba sukti į kairę – priimti graikų apeigų krikščionybę, arba sukti į dešinę – lotyniškų apeigų krikščionybę. Vaišvilkas pasuka į kairę, Mindaugas – į dešinę, bet greitai apsigręžia ir patraukia tiesiai – į pagonybę. Tuo pačiu keliu vėliau ėjo ir LDK kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis.
Viduramžių literatūroje nusipelnusių krikščionių ir kankinių biografijos atitikmuo vakaruose buvo vadinamas „vita“ – gyvenimu. Šis žanras turėjo savo kanonus, pagal kuriuos ir aprašytas Vaišvilko gyvenimas. Visgi rašyti viduramžių literatūros istoriją yra nepaprastai sunku, nes nežinome nei autorių, nei jų kilmės. Kas tu, žmogeli, aprašinėjantis šventojo žmogaus gyvenimą, esi? Nei rašytojas, nei autorius; tu – žemės dulkė. Gali tik įsivaizduoti, kad per tave Dievas kalba, bet pats esi niekas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.