Pastebėjimai dėl 2013 m. Veido žurnalo 9 numeryje Jonės Kučinskaitės išspausdinto straipsnio „Edukologija – mokslas, kurį mokslu vadina patys edukologai“

Prieš straipsnį „Edukologija – mokslas, kurį mokslu vadina patys edukologai“ yra pateikiama, matyt, esminis jo teiginys: „Lietuvos edukologai ne tik nesugeba laimėti aukšto lygio mokslininkams skirtų dotacijų, bet ir pasaulio švietimo korifėjai nėra nei karto pacitavę nė vieno šiandienos edukologijos lyderio“. Vien jau šiame teiginyje galima įžvelgti neaiškumų. Pvz., kodėl edukologijos mokslo lyderius turi cituoti švietimo mokslo atstovai, o ne ugdymo mokslo? Kas yra tie Lietuvos edukologijos mokslo lyderiai? Kas, kada ir kaip juos nustatė? Gilinantis į straipsnyje išsakytas mintis, aiškėja, kad, pasak straipsnio autorės pašnekovo, „pačioje nepriklausomybės pradžioje švietimo srities mokslininkai rašė ir gynė rimtus mokslo tiriamuosius darbus, bet maždaug nuo 2000-ųjų prasidėjo švietimo mokslo profanacija: edukologų darbai nukrypo į aprašomuosius labai menko lygio tekstus“. Šį kartą kokybinį disertacijų tekstų vertinimą palieku nuošalyje, nes nežinau, kas buvo tokio vertinimo ekspertai ir kokia tyrimo metodika jie rėmėsi. Bet man lieka neaišku, kokiame Mokslų klasifikatoriuje yra nurodomas švietimo mokslas. Kokia jo definicija? Tai ir iš viso teksto turinio bent man nepaaiškėja. Tiesa, vienoje vietoje yra rašoma: „švietimas, arba edukacija, jei taip maga vartoti nelietuvišką terminą…“ Bet švietimo sąvoka tikrai nėra tapati ugdymo mokslo sąvokai (Lietuvoje vadinamam edukologija, angl. education science). Kaip ir kiekviename moksle, disertacijų yra įvairių temų, metodologinių požiūrių ir pan. Galų gale, jei kartais, kaip teigiama straipsnyje, ir sumenkėjo kai kurių disertacijų mokslinis lygis, tai gal derėtų ieškoti jų susilpnėjimo priežasčių, identifikuoti jų kilimo priežastis, ir tartis dėl problemų sprendimo alternatyvų, o priėmus sprendimus susitelkti ir drauge stiprinti ugdymo mokslą. Būtent Lietuvos mokslo taryba turėtų inicijuoti pagalbą Lietuvos edukologams, nes ugdymo mokslas yra svarbus kiekvienos šalies kultūrinei, istorinei ir politinei raidai. Tą puikiai suprato mūsų tarpukario Lietuvos šviesuoliai, kurie studijavę kitose šalyse grįžo į Lietuvą ir stengėsi perteikti savo patirtį ugdymo srityje (St. Šalkauskis, A. Maceina ir kiti).

Noriu atkreipti dėmesį, kad ugdymo mokslas turėjo pereiti ypatingas transformacijas, nes tarpukario Lietuvoje formavęsis ugdymo mokslas tarybiniais metais buvo deformuotas, nukreiptas į kitus metodologinius pagrindus, suorientuotas į sovietinę pedagogiką, persmelktą marksistine-leninine ideologija. Be to, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo aišku, kad jis išaugo pedagogikos mokslo ribas ir reikėjo naujo pavadinimo, kuris atitiktų turinio prasme išsiplėtusį tyrimo objektą. Tad ir buvo pasiūlytas ugdymo mokslo pavadinimas.Tai nebuvo nauja, nes St. Šalkauskis jau buvo jį vartojęs, ir jis tiko ugdymo funkcijų (mokymo, mokymosi, auklėjimo, švietimo ir kitų) požiūriu. Bet apie tai reiktų išsamesnės studijos. Ugdymo mokslas Lietuvoje buvo registruotas edukologijos mokslo pavadinimu. Bet tai nebuvo Lietuvos mokslininkų sugalvotas pavadinimas (plačiau žr. L. Duoblienė Delfi, 2013 m. sausio 23 d. (http://mokslas.delfi.lt/mokslas/pratesiant-nepradeta-pokalbi-arba-apie-nesusipratima-lietuvos-naujoje-akademineje-kulturoje.d?id=60501975) , V.Targamadzė 2013 m. Veido žurnalas, Nr. 9). Jau ir tada Lietuvoje dėl šio mokslo pavadinimo buvo įvairių nuomonių, nes bent jau didelė dalis mokslininkų suprato, kad tiesioginis šio mokslo pavadinimo vertimas bus neatpažįstamas daugleyje kitų šalių ir reikės versti į anglų kalbą education science. Tai daroma ir dabar.

Dar norėčiau keletą pastebėjimų pasakyti dėl pateikiamos informacijos Veido žurnale korektiškumo. Tai parodysiu savo pavyzdžiu, nes kito žmogaus pavyzdžiu, manyčiau, būtų neetiška. Pateiktame straipsnyje rašoma: „Štai ir profesorė Vilija Targamadzė per 23-ejus metus yra parašiusi keletą straipsnių, bet cituota užsienio mokslininkų lygiai nulį kartų. Jos, kaip ir kitų mūsų edukologų, niekas nežino užsienyje“.

Ji yra parašiusi ne keletą, bet keliasdešimt straipsnių ir kelias monografijas, etc. Ir yra užsienio mokslininkų cituota ne vieną kartą netgi tame pačiame žurnale (pvz., C. Mandolini, Macerato universitetas (University of Macerata), Italija, cituoja Mokytojų švietimo darnaus vystymosi žurnale, 2007 (Journal of Teacher Education for Sustainability, 2007), tame pačiame žurnale kitame straipsnyje pateikia citatą ir J. Reunamo Helsinkio universitetas (University of Helsinki), Suomija; 2008 m. Anne Power, Vakarų Sidnėjaus universitetas (University of Western Sydney), Australija, cituoja žurnale Ramiojo vandenyno Azijos švietimas (Pacific Asian Education) ir kt.). Tad Vilijos Targamadzės darbų citavimas užsienio mokslininkų straipsniuose nėra nulinis, todėl šis teiginys mažų mažiausiai nekorektiškas. Kiti Lietuvos edukologai užsienio mokslininkų taip pat cituojami. Jei kartais turima omenyje The Thomson reuters impact factor ar kiti citavimo indeksai, socialinių humanitarinių mokslų sričių atstovams tai nėra būtina, todėl etiniu ir teisiniu požiūriais nederėtų kalbėti apie socialinių humanitarinių mokslų atstovams „privalomą“ atitikimą biomedicinos, technologijų ir pan. mokslų sričių atstovų reikalavimams.

Ir dar dėl tekstų pateikimo Veido žurnale. Norėtųsi, kad be teksto autoriaus žinios tekstai nebūtų koreguojami, – mano komentaro pavadinimas buvo „Pavėluota (o gal savalaikė) reakcija į LMT pirmininko prof. E.Butkaus nuomonę apie edukologijos mokslą“, o ne „Kodėl edukologijos mokslas Lietuvoje yra stumiamas į paribį“, todėl pakeista antraštė mažai koreliavo su teksto turiniu. Autorių pavardžių taisymas turėtų būti korektiškas – pataisyta pavardė iš E. Steiner į Steinerio. Tai visai kitas asmuo nei Elizabeth Steiner (galbūt turėta omenyje Rudolfas Steineris (Rudolf Steiner)). Toks pavardžių pateikimas klaidina skaitytojus.

Baigdama komentarą kviesčiau visus, susirūpinusius ugdymo mokslu ir Lietuvos ateitimi, konstruktyviam dialogui. Reiktų padiskutuoti ir tokiu klausimu: ar šiandien Lietuvos edukologams reikia bet kokia kaina siekti citavimo ir pan., ar nėra svarbiau gilintis į pasaulinius ugdymo mokslo teorinius ir praktinius pasiekimus ir susikoncentruoti į savo šalies švietimo ir ugdymo sistemų tobulinimą ir/ar kūrimą. Diskusijos galėtų vykti ir Lietuvos mokslo tarybos iniciatyva organizuotuose renginiuose, ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete vykstančiuose Consilium Educationis seminaruose, galimos ir kitos formos. Svarbu, kad nebūtų edukologijos mokslo (taip Lietuvoje vadinamas ugdymo mokslas) požiūriu destruktyvios būsenos ir veiklos. Be abejo, galima ir tokia pozicija, bet ar nuo susipriešinimo, šio mokslo ir jo atstovų menkinimo jis pasidarys kokybiškesnis? Esu įsitikinusi, kad tik visavertėse diskusijose galima judėti pozityvios kūrybinės veiklos kryptimi.