Trys klausimai Algimantui Liubinskui, buvusiam ilgamečiam Lietuvos futbolo rinktinės treneriui

VEIDAS: Lietuvos futbolo rinktinė apie dalyvavimą Europos ir pasaulio čempionatuose jau daugelį metų gali tik pasvajoti. Kodėl, jūsų vertinimu, šiandieninis mūsų futbolo lygis toks menkas?

A.L.: Pagrindinė priežastis ta, kad jaunimas nepasiekia rezultatų. Lyderiai gali užaugti tik tuomet, kai yra sukurta infrastruktūra, tinkamos sąlygos treniruotis. Dabar pagrindinis centras yra Kaune, ten nukreiptas finansavimas, o sostinėje vaikams tenka bėgioti po dumblą, tėvams – padengti kelionių į varžybas išlaidas. Tai jaunimą atbaido nuo futbolo. Tiesa, jau šiais metais ir Vilniuje turėtų atsirasti daugiau naujų aikštelių. Planuojama jas įrengti šalia Fabijoniškių ir Viršuliškių mokyklų, prie „Akropolio“ prekybos centro. Tad treniruotis galės daugiau jaunimo. Be to, turėtų atsirasti ir mokinių klasės, kurios bus orientuotos į futbolą, – joms bus sudarytos sąlygos treniruotis kelis kartus per savaitę.

VEIDAS: Susidaro įspūdis, kad dabar futbolu domisi kur kas mažiau lietuvių nei krepšiniu. Ar galime tikėtis, kad artimiausiu metu futbolo prestižas pakils?

A.L.: Mėgėjų pirmenybės lygoje žaidžia 86 komandos, dažniausiai susibūrusios iš baigusiųjų sporto mokyklas. Tad entuziazmo yra. Sovietiniais metais susirinkdavo pilni stadionai, tačiau sunyko materialinė bazė. Vietoj puikių stadionų prie buvusios Kuro aparatūros gamyklos, Šiaurės miestelyje buvo pastatyti daugiaaukščiai, o likusios aikštės, tokios kaip Vingio parke, labiau primena lauką. Žiūrovams stadionuose taip pat nėra komforto, todėl lietuviams futbolo rungtynės dar nėra šventė kaip Vokietijoje ar Škotijoje, kur kiekvieną savaitgalį žmonės su šeimomis renkasi ne tik pažiūrėti žaidimo, bet ir pabendrauti. Taigi reikia iš naujo sukurti visą infrastruktūrą.

VEIDAS: Vis dėlto valdininkai tvirtina, kad tokia maža šalis, kaip Lietuva, negali vienodai lėšų skirti krepšiniui, futbolui, tinkliniui, kitoms sporto šakoms.

A.L.: Kad krepšiniui dabar iš valstybės biudžeto skiriamas didesnis finansavimas, įtakos turi ir federacijų darbas. Štai Futbolo federacija neišbrenda iš skandalų, vieni kitus kaltina nebūtais dalykais, o Krepšinio federacija tvarkosi kur kas geriau. Tačiau Lietuvoje dar labai trūksta sporto šakų finansavimo iš savivaldos, o ir verslininkai neskatinami remti sportininkų, nors visame pasaulyje tai gana įprasta. Kad jie būtų suinteresuoti tą daryti, reikėtų keisti įstatymų bazę. Jeigu kiekviena privati įmonė į sporto fondą pervestų nors pusę procento nuo uždirbto pelno, lėšų užtektų visoms sporto šakoms, ir Lietuva būtų pasaulyje žinoma ne tik kaip krepšinio šalis.