Tris šiuo metu rodomus lietuviško kino kūrinius vienija stiprūs neprofesionalių aktorių darbai.

Lietuviškų filmų kino centrų repertuare daugėja, tačiau kaip laikosi nacionalinis kinas – nesunku spręsti iš juostose matomų kino aikštelių pasirinkimo: nutolti ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo Vilniaus filmų biudžetas grupėms dažnai neleidžia. Todėl Altajaus kraštą „Ekskursantėje“ atstoja Žalieji ežerai, o provincijos miestelį filmui „Vardas tamsoje“ – Naujoji Vilnia.
Vis dėlto labiausiai šiuo požiūriu nukenčia „Laiškai Sofijai“, vietoj Sankt Peterburgo turčių namų priversti filmuoti iki skausmo pažįstamus Vilniuje stovinčių rūmų interjerus. Kai Mstislavas Dobužinskis (akt. Andrius Bialobžeskis) priiminėja svečius dabartinio Rašytojų sąjungos pirmininko Antano A.Jonyno darbo kabinete, bent jau sostinės žiūrovai salėje pašaipiai kikena…

Įsikūnijęs Čiurlionis ir kiti

Nepaisant to, „Laiškai Sofijai“ turi ryškų autentiškumo grynuolį, į kurį ekrane galėtum žiūrėti ir žiūrėti. Roko Zubovo Čiurlionis (nekyla ranka rašyti „vaidinamas“) prieš kamerą jaučiasi taip natūraliai, kad visa, kas jį supa, greta atrodo kaip pretenzingo teatro atributai. Tik gaila, kad turėdami aikštelėje tokią nepakartojamą žymios dinastijos dovaną filmo kūrėjai lyg tyčia vengia Čiurlionio ilgiau laikyti kadre, mūsų žvilgsnį dažniau kreipdami revoliucingai nusiteikusios griežtoko veido Sofijos (akt. Marija Korenkaitė) ir kitų poniučių link.
Paradoksas, bet būtent kilminga panelė Sofija rūmuose tampa sutrikusi ir sukaustyta, lyg savimi nepasitikinti provincialė. Jai mielesnės gatvės tribūnos, nuo kurių proletariškai prikimusiu balsu agituoja už tautinį atgimimą. Ir atvirkščiai: Kastukas iš Druskininkų trobelės prašmatniuose priėmimuose jaučiasi laisvai ir natūraliai, tarsi būtų tokioje aplinkoje užaugęs. Belieka spėlioti, ar tai sąmoningai pasirinkta personažų traktavimo versija, ar tiesiog kelios inteligentų kartos, skiriančios R.Zubovą nuo Čiurlionio, padarė tai, ko prieš kamerą buvo neįmanoma paslėpti.
Vis dėlto pati filmo istorija lieka padrika, atskiri epizodai nesukuria vieningo pasakojimo įspūdžio. O mįslingos Čiurlionio ligos triumfas perteikiamas vos retais punktyrais, daug ką paliekant žiūrovo nuojautoms, ir nepakylėtas ligi dramos. Filmo kūrėjams kažkodėl labiau rūpi tai, kad tautiškai nusiteikusi Sofija sugeba atsispirti vedusio rusų karininko Rostovo (akt. Nikolajus Antonovas) vilionėms, o ne tai, kas pražudo jos talentingąjį vyrą. Banalūs poros konfliktai režisieriui Robertui Mullanui rodosi labiau verti nagrinėjimo, nei Čiurlionio išgyvenamos dvasinės būsenos.

Vieno mirktelėjimo filmas

Pratęsti neprofesionalių aktorių sėkmingų pasirodymų temą galėtume ir pasakodami apie moksleivės Anastasijos Marčenkaitės „Ekskursantėje“ sukurtą vaidmenį. Ši mergaičiukė prieš kamerą jaučiasi puikiai – o tai ypač svarbu žinant, kad svetimuose kraštuose atsidūrusiai tremtinei kalbėti tenka nedaug, taigi vaidmens esmę sudaro aplinką stebinčios mergaitės akys. Vienuolikmetės kelionė iš Altajaus į Lietuvą „Ekskursantėje“ tėra lakmuso popierėlis pakeliui sutiktiems žmonėms įvertinti.
Puikių rusų aktorių Raisos Riazanovos ir Igorio Savočkino dėka pirmasis šios kelionės epizodas, kai sušalusi lietuvių mergaičiukė randama mieganti šuns būdoje, – įspūdingiausias visame filme. Vos kelios taupios frazės atskleidžia ištisus žmonių gyvenimus ir įvairialypes jų vertybes. Buvęs lagerio kalinys, pats be tėvų užaugęs Vitiokas (akt. I.Savočkinas) tėviškai rūpinasi mergaite tol, kol nežinia iš kur atklydusia babos Nadios (akt. R.Riazanova) augintine susidomi kolūkio aktyvistės. O tuomet, kai likti kaime ilgiau tampa pavojinga, išdėsto jai pagrindinius sovietinio išgyvenimo dėsnius ir įsodina į vakarų kryptimi riedantį traukinį.
Toliau kelionėje mergaičiukės lauks susitikimas su miške besislapstančiais kanibalais ir prieglauda apleistame sovietų priešų vaikams skirtame internate, tačiau šiurpūs savo esme epizodai meniniu požiūriu nebebus tokie įtaigūs.
Apskritai „Ekskursantėje“ tenka pripažinti ženklų skirtumą tarp rusų aktorių ir lietuvių, vaidinančių standartinius „blogus rusus“. Ir ne vien dėl plika ausimi skiriamo ir visai ne vietoje prasikišančio „baltų akcento“, kuriuo ypač pasižymėjo aktoriai panevėžiečiai. Tiesiog jų fragmentuose nėra nieko panašaus į tą aukso dulkelę, žėrinčią slaptame kalinio Vitioko mirktelėjime atsitiktinai sutiktai buvusiai savo globotinei. Šis žmogiškumą simbolizuojantis „Ekskursantės“ kadras, o ne abstraktūs vaizdingi javų laukai, pienių vainikai ir palikti namai su ilgomis vėjo plaikstomomis užuolaidomis paaiškina, kam vertėjo statyti tokį filmą.
Nepaisant Sibiro platybėms atstovaujančių Žaliųjų ežerų, realizmas šiame Audriaus Juzėno kūrinyje yra labiau vykęs nei šabloniškai romantizuotos mergaitės vizijos. Kartais vardan noro „filmuoti gražiai“ aukojama net elementari logika: tarkim, tuomet, kai mažoji pabėgėlė vaizdingai išnyra ant bėgių ką tik pajudėjusio tremtinių sąstato, lydimo sargybinių su šunimis, dūmuose arba kai ji garsiai (kad mums būtų kraupiau) klykia po tiltu, nuo kurio iš traukinio mėtomi tremtinių lavonai. Nes ir vienu, ir kitu atveju mergaičiukė pati greičiausiai būtų tapusi lavonu.