Pandeminiam gripui pasiglemžus 24-erių metų šakietės Gintarės Bezgėlienės gyvybę, jos vyras Tomas rūpinasi trejų metukų Aurimu ir anksčiau laiko gimusiu Artūrėliu. Tomui pastaraisiais mėnesiais tekusių išbandymų, regis, pakaktų keliems gyvenimams. Bet vyriškis prie žmonos kapo prisiekė sau nepalūžti.

Mažas žavus berniukas Artūras net ir užsnūsta įsitempęs, o miegodamas tvirtai gniaužia mažus kumštelius, lyg būtų pasiruošęs gintis nuo tykančio nematomo pavojaus. Daug mėnesių jis negalėjo atsipalaiduoti, kol medikai pagaliau nustatė, kad dėl to kaltas mamos įsčiose patirtas didžiulis stresas, ir skyrė atpalaiduojamųjų masažų. Mums apsilankius Artūrėlio gimtuosiuose namuose, esančiuose  Šakių rajono Griškabūdžio seniūnijoje, mažylis bene pirmą kartą užsnūdo palaimingu kūdikio miegu – atsipalaidavęs ir ištiesęs į šonus rankytes.

"Veido" archyvas

Laiminga pradžia

“Tas begalinis siaubas, kurį jo besilaukdama patyrė mano dukra Gintarė, paliko savo pėdsaką”, – apgailestavo mažylio močiutė Laimutė Girdauskienė. O Gintarės vyras, anksti našliu tapęs Tomas, džiaugėsi, kad masažai taip stebuklingai padeda. Dar tik pusė kurso atlikta, o mažylis jaučiasi daug geriau. Jaukiai įrengtuose Laimutės Girdauskienės namuose, kur vietos pakanka ne tik saviems sūnums, bet ir senai močiutei bei žentui su anūkėliais, prasidėjo mūsų pokalbis. Ne itin linksmas, bet tikrai pamokantis, kad ir sunkiausią valandą negalima prarasti vilties.
Nuo ko viskas prasidėjo?

Liga atsėlino tyliai

Laimutė pasakojo: “Pirmiausia susirgo jauniausias sūnus – Gintarės brolis Juliukas. Jis iš mokyklos grįžo karščiuodamas. Paskui aš. Temperatūra nebuvo aukšta, kosėjome. Tik Juliui ji pakilo iki 39 laipsnių. Net mažajam Gintarės berniukui Aurimui, kuriam buvo ką tik suėję treji metukai, pakilo aukšta temperatūra, vargino kosulys. O štai Gintarė, atrodė, sirgo lengvai: jai skaudėjo gerklę, kosėjo, iki 37 su trupučiu laipsnių pakilo temperatūra”. Kadangi laukėsi ir vaistais be reikalo piktnaudžiauti nebuvo galima, gėrė gydomąsias arbatas ir netrukus pasijuto geriau. Temperatūra nukrito, o Gintarė apsidžiaugė, kad praėjo visi gripai.

Deja, liga nepasitraukė. Staiga jauna moteris pasijuto labai prastai, pakilo aukšta temperatūra, tebevargino kosulys, todėl ji kreipėsi į šeimos gydytoją. Aptikę karkalų plaučiuose, medikai iškart nusiuntė į Šakių ligoninę, kurioje Gintarė pagulėjo tik pusvalandį, kol buvo atlikti kraujo ir šlapimo tyrimai. Gauti rezultatai medikus privertė sunerimti, todėl netrukus greitosios pagalbos automobilis Gintarę jau vežė į Kauno universitetines klinikas. Šakių medikai užsiminė, kad Gintarei – vienos pusės plaučių uždegimas.

Tomas prisiminė, kad žmona klinikose atsidūrė ketvirtadienį, lapkričio 26-ąją. Penktadienį medikai paėmė kraujo tyrimams atlikti, kad išsiaiškintų, ar jauna moteris neserga pandeminiu gripu. “Atsakymus turėjome gauti pirmadienį, – pasakojo Tomas. – Šeštadienį su Gintare kalbėjausi telefonu, ji sunkiai kvėpavo, o balsas buvo prikimęs. Netrukus žmona pasakė, kad į palatą atėjo daktarė, tad negali kalbėti, todėl susiskambinsim vėliau”.

Tai buvo paskutinis kartas, kai artimieji girdėjo Gintarės balsą. Laimutė su siaubu prisiminė, kaip ištisai skambino dukrai telefonu, tačiau ši nebeatsiliepė. Sekmadienį išsigandę nulėkė į Kauną, bet palatoje Gintarės nerado. Netrukus medikai paaiškino, kad dar vakar jauna moteris perkelta į centrinę reanimaciją. O pirmadienį atėjo pandeminį gripą patvirtinanti diagnozė. Reanimacijoje Gintarė iš viso praleido 41 parą.

Padarė, ką galėjo

Artimuosius medikai iš anksto įspėjo, kad esant kritinei būklei gali tekti daryti cezario pjūvį ir bandyti išgelbėti bent vieną gyvybę. Tomas pasakojo: “Nuo Gintarės paguldymo į reanimaciją buvo praėjusios dešimt parų. Tada gydytojai tiesiai pasakė: “Padarėme viską, ką galėjome, o dabar reikia laukti nebent stebuklo”. Tiesa, jie pridūrė, kad per savo praktiką stebuklų matė pakankamai. Tai suteikė truputėlį vilties”.

O liga darė savo: ji visiškai suardė Gintarės plaučius. Nors besilaukiančiai moteriai tiesiai į plaučius buvo tiekiamas grynas deguonis, plaučiai trūkinėjo, o organizmas deguonies beveik neįsisavino. Be to, moters įsčiose spurdėjusi gyvybė iš visų jėgų kovojo dėl išlikimo. Medikai šeimai paaiškino, kad mažylis sveikas (gripas per kraują neperduodamas) ir iš mamos pasiima deguonies tiek, kiek jam reikia. Kadangi vaikelis buvo dar per mažas gimti ir būtų nesugebėjęs savarankiškai kvėpuoti, Gintarei buvo leidžiami specialūs vaistai, padedantys anksčiau subręsti vaikelio plaučiams.

Gimimas

Gintarės ir Tomo jaunėlis gimė 2009 gruodžio 7-ąją. Tą dieną Gintarei buvo atliktas cezario pjūvis. Mažylis pasaulį išvydo 27 savaičių, sverdamas 1 kg ir 170 gramų. Iš pradžių pateko į neišnešiotų naujagimių reanimacijos skyrių, vėliau – į kūdikių reanimaciją. Berniukui iš pradžių buvo sunku kvėpuoti: vieną dieną medikai atjungia aparatūrą, o kitą dieną  vėl prijungta. Pasirodo, mažylis iš pradžių kartais pamiršdavo kvėpuoti. Iš viso ligoninėje jis praleido 60 parų.

Laimutė: “Prieš pat Kalėdas sužinojome, kad Gintarės būklė eina tik blogyn, tačiau medikams neturime jokių priekaištų. Priešingai – visi, pradedant gydytojais ir baigiant slaugytojomis darė viską, kas buvo jų galioje, kad tik mūsų duktė išgyventų… Dar nebuvo išimtas vaikelis, o Gintarę jau lankė naujagimių skyriaus medikai – ruošėsi jį priimti”.

Ir ašaros, ir šypsenos

Nors Gintarę gydę medikai didelių vilčių neteikė, visa šeima tikėjosi, kad gimus kūdikiui jauna moteris dar pakovos dėl savo gyvybės – juk organizmas tapo atsakingas tik už save. “Ji labai kovojo ir buvo labai stipri, – nepajėgdama tramdyti ašarų pasakojo Laimutė. – Gelbėdami Gintarę, medikai net prijungė specialią naujovišką kraujo įsotinimo deguonimi aparatūrą. Iki paskutinės akimirkos neatsisakė dirbti jos organai, tik plaučiai, deja, buvo sunaikinti ligos”.

Tomas prisiminė, kad Gintarė visada miegojo. Kad nesijaudintų dėl kūdikio ir nesiblaškytų, jai buvo leidžiami raminamieji. Vyras įsitikinęs, kad moteris viską girdėjo, bet nekalbėjo. Kartais ji atmerkdavo akis, tačiau apsunkę vokai ir vėl nusileisdavo. Vis dėlto pasaulį išvydusi nauja gyvybė padėjo šeimai ištverti didžiausias kančias. “Būdavo, nueini į reanimaciją, pamatai vis tokią pat bejėgę Gintarę ir išeini susikrimtęs, – pasakojo Tomas. – O užsuki į naujagimių skyrių – ir tampa lengviau, imi šypsostis”.

…Gintarę laidojo sausio dešimtą dieną. Tačiau net ir tuomet, didžiausio skausmo akimirkomis, sušvisdavo vilties ir šviesos spinduliukas. “Dukters laidotuvių dieną sužinojome, kad Artūrą perkėlė iš reanimacijos į kūdikių skyrių. Tai buvo geriausia naujiena, kokią tuo metu buvo galima išgirsti”, – prisiminė Laimutė.

"Veido" archyvas

Kai buvo trise

Pakrikštijo ligoninėje

Laimutė tvirtina, kad ištverti dukters netektį ir užgriuvusius rūpesčius jai padėjo tikėjimas. “Kartą vienas žmogus man pasakė: “Kaip tu gali eiti į bažnyčią, jei Dievas tau taip padarė?” – ašarodama pasakojo moteris. – O aš dėl tokio likimo nieko nekaltinu. Manau, kiek dienų dukrai buvo suskaičiuota, tiek ir gyveno – nei daugiau, nei mažiau. Gydytojai viską padarė, kad ji gyventų. Matyt, nebuvo lemta…”

Artūrėlį krikštijo ligoninėje. “Prisimenu, viena seselė (medicinos slaugytoja – red.) priėjo ir pasakė, kad galime tai padaryti, nors vaikas buvo ką tik gimęs. Artūro krikšto mama tapo Tomo sesuo, o tėveliu – Gintarės brolis Edvardas. Medikai davė distiliuoto vandens, kurį kunigas pašventino, ir berniukas buvo pakrikštytas. Iškart po to pasijutau ramiau, – džiaugėsi Laimutė. – Kadangi apeigos nebuvo iki galo atliktos, naudoti aliejuką tuo metu draudė medikai, vaikelį ketiname perkrikštyti dar kartą”.

Išėjo tėvystės atostogų

Mirus vienintelei dukteriai, Laimutė liko su penkiais vyrais. Dviem sūnumis – 22 metų Edvardu ir netrukus 18 sulauksiančiu Juliumi, anūkais Aurimu ir Artūru bei žentu Tomu. (Gintarės tėtis, Laimutės vyras, žuvo, kai dukrai buvo vienuolika metų. Jį nutrenkė elektra.).

Tomas, anksčiau dirbęs tolimųjų reisų vairuotoju, išėjo tėvystės atostogų ir, padedant Laimutei, augina našlaičiais tapusius vaikus. “Sunkiausia buvo netekti Gintarės, o vaikus auginti yra malonumas”, – paklaustas, ar jam labai sunki užgriuvusi rūpesčių ir atsakomybės našta, atsakė vyriškis, kuris per Gintarės laidotuves sau prisižadėjo daugiau neverkti, nebegraužti ir neskaudinti savęs, o mokytis toliau gyventi. Pirmiausia dėl vaikų.

Tačiau tų ašarų, pasak Laimutės, būta dar ne vieną kartą ir ne du kartus. Į tai atsakė Tomas: “Vis kartoju sau, kad toks likimas, kitaip jau nebus, todėl reikia būti tvirtam. Iš kiekvienos padėties yra išeitis, net kai atrodo, kad viskas žlugo. Tik nereikia nuleisti rankų”. Jam pritarė Laimutė: “Kiti širdgėlą mėgina skandinti alkoholyje, betgi išsiblaivęs žmogus pamatys, kad viskas aplink tas pats, nuo to gyvenimas negerėja, o skausmas niekur nedingsta. Todėl mūsų šeimoje girtaujančių nėra”.

Pavyzdingas tėvas

Tomas rūpinasi namais, ūkiu, tvarkosi, prižiūri Aurimą. Rūpintis Artūrėliu dažniau tenka Laimutei: juk mažajam dar taip reikia moteriško švelnumo ir šilumos. Nors Artūrui sukako šeši mėnesiai, pagal išsivystymą jis atitinka keturių mėnesių mažylio raidą. Tai gerai, nes jei berniukas būtų gimęs jam skirtu laiku, jis šiuo metu būtų tik trijų mėnesių. Tiesa, Artūro širdelėje medikai girdi ūžesiukų, yra klausos sutrikimų, bet jo sveikata vis gerėja, o medikai tikina, kad berniukas visai pasveiks.

“Artūras – labai geras mažylis. Daug šypsosi, o verkia tik tuomet, kai išalksta. Neseniai pradėjome maitinti košytėmis, mat pieno mišinėlių jam jau nepakanka. Labai mėgsta žaisti ir nebijo svetimų. Tiesa, šypsosi tik saviškiams, tačiau nestresuoja, kai su juo bendrauja nepažįstami žmonės. Mes taip auklėjame savo vaikus, kad augtų drąsūs, savarankiški”, – džiaugėsi tėtis. O jį mums gyrė ir Griškabūdžio seniūnijos darbuotojai.

Sūnui vardą Tomas su Gintare buvo išrinkę iš anksto. Sakė, jei gims berniukas, pavadins Artūru žuvusio Gintarės tėvelio garbei. Po žmonos mirties Tomas jos valią įvykdė.

Svajojo apie savus namus

Su Gintare Tomas susipažino šokiuose, kai jai buvo šešiolika. Vėliau išėjo į armiją, o grįžęs įsidarbino Kaune. Ten aukštojoje mokykloje vadybininko mokslus krimto ir Gintarė. Šeima netoli Kauno išsinuomojo namą ir ketino jį pirkti. Buvo su banku sutarta ir dėl kredito. “Remontuodamas namą, investavau nemažai pinigų, – prisiminė Tomas. – Tačiau jame pasilikti neteko. Dabar dėl to džiaugiuosi. Viena vertus, prasidėjo krizė ir mokėti kreditą būtų nelengva. Kita vertus, patys matote, kaip pakrypo mūsų gyvenimas…”

Pas Gintarės mamą pagyventi jauna šeima atsikraustė praėjusį rudenį, kai Gintarė jau laukėsi antrojo vaikelio. Likimas taip lėmė, kad po kelių mėnesių ją pasiglemžė negailestinga liga.

“Turėjome gražių planų, bet nepavyko, – atsiduso Tomas. – Dabar pagrindinis tikslas – užauginti vaikus. O toliau – bus matyti”. Tai sakydamas, vyriškis švelniai palinko prie mažojo Artūro, ir visų kambaryje buvusiųjų veidus nušvietė šypsenos. Kad ir kokia skaudi šeimą ištikusi nelaimė, gyvenimas nesustojo. Palinkėkime jiems stiprybės ir sėkmės.