Jei ne tie keistuoliai amerikiečiai su savo sąžiningo verslo praktika, draudžiančia duoti kyšius ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje, jokios korupcijos Ignalinos atominėje elektrinėje tikriausiai nebūtų rasta.

Istorija žinotų nebent apie staigų ilgamečio Ignalinos AE direktoriaus Viktoro Ševaldino atleidimą 2010-ųjų kovo mėnesį energetikos ministro Arvydo Sekmoko sprendimu, sukėlusiu Socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus pasipiktinimą „dar vienu konservatorių vykdomos politikos akibrokštu“, švaistantis „patyrusiais specialistais“, ir po metų įvykusį galutinį V.Ševaldino, jo šeimos narių bei bendradarbių išvarymą iš IAE.

Po kurio laiko tas pats A.Sekmokas Seime konstatavo: „IAE buvo didžiulė korupcija, didžiulis neefektyvumas, pinigų švaistymas ir visa tai dabar bandoma išgyvendinti. Visa tai sąmoningai ar nesąmoningai vyko IAE vadovaujant V.Ševaldinui ir daugeliui kitų darbuotojų.“

Geresnę atmintį turintieji atmintų, kad STT ir Generalinė prokuratūra buvo pradėjusi tirti IAE sutartį su vokišku-rusišku konsorciumu „GNS-Nukem“ dėl branduolinių atliekų saugyklos statybos darbų, kurią su daugeliu procedūrinių pažeidimų asmeniškai patvirtino V.Ševaldinas, o dėl darbų vėlavimo valstybė prarado apie 56–60 mln. Lt. Dar atsirastų vienas kitas, girdėjęs, kad iki visų Ignalinos uždarymo darbų IAE buvo visokių keistų istorijų, susijusių su kažkokia Energetikos tiekimo baze ir „Energetikos tiekimo lizingu“, kuriose figūravo žymios politikės Kazimiros Prunskienės ir bankininko Vladimiro Romanovo pavardės.

Tačiau menančiųjų visus su Ignalinos AE susijusius skandalus būtų saujelė, o likusi visuomenės dalis nieko nebeatmintų, nes tyrimai, kuriuose figūruoja tokios pinigų sumos ir tokių įtakingų žmonių pavardės, tradiciškai nuskęsta giliuose STT ir prokurorų stalčiuose, nes liudininkai nieko neprisimena, dalyvavę verslininkai nieko nežino, o politikai rekomenduoja palikti ramybėje nusipelniusius žmones.

Veikiausiai taip būtų nutikę ir su IAE bei „Nukem“, kurią globoja įtakingi Europos Sąjungos lobistai, veiklos tyrimu, nes antrus metus vykstantis STT ir Generalinės prokuratūros tyrimas lig šiol nieko nedavė.

Bet staiga į tylią Ignalinos AE korupcijos balą didžiulį akmenį įmetė JAV federalinis tyrimų biuras, Teisingumo departamentas ir Energetikos departamento generalinis inspektorius (manykime, kad A.Sekmoko vizitai į JAV su tuo niekaip nebuvo susiję). Pastudijavę Virdžinijos valstijoje įsikūrusios firmos “Data Systems & Solutions” finansinius popierius jie aptiko, kad jos vadovai, siekdami gauti Ignalinos AE užsakymų, 1999–2004 m. IAE vadovams, įskaitant V.Ševaldiną, tiesiogiai ar per tarpininkus, grynaisiais pinigas ar dovanomis, sumokėjo apie 400 tūkst. dolerių kyšių. Priminsiu, kad kalbama apie tų laikų dolerius, kainavusius 4 Lt, kai namą Vilniuje buvo galima pasistatyti už 40–50 tūkst. dolerių.

Tai, beje, ne „kaltinimai“ ar „galimas kyšių ėmimas“, kaip atsargiai apie šį skandalą kalba bei rašo mūsų politikai ir žiniasklaida. JAV prokurorai kyšininkavimo Ignalinos AE faktą nustatė neginčijamai, firma “Data Systems & Solutions” savo nusikaltimą pripažino ir sumokėjo 8,82 mln. dolerių dydžio baudą. Tad Lietuvos prokurorams, pradėjusiems šio jau Amerikos teisininkų įrodyto nusikaltimo tyrimą, tirti iš esmės nebėra ko – tereikia paprašyti JAV teisingumo departamento suteikti teisinę pagalbą, išsiversti gautus dokumentus į lietuvių kalbą ir surašyti kaltinamąjį aktą.

JAV teisininkų atskleisto buvusios Ignalinos AE vadovybės kyšininkavimo šviesoje visai kitaip atrodo ir V.Ševaldino sutartys su „Nukem“, ir kiti ūkiniai skandalai, susiję su įvairios įrangos pirkimu Rusijoje, tarpininkaujant su Lietuvos politikais siejamoms firmoms. Ligi “Data Systems & Solutions” kyšininkavimo skandalo dar buvo galima vaizduoti, esą visa tai tik insinuacijos ir niekuo nepagrįsti įtarinėjimai, o dabar vargu ar atsiras nors vienas, kuris patikėtų, kad tokio masto finansiniai sandoriai su Europos ir Rusijos firmomis buvo sudaromi be „otkatų“ ir dovanėlių. Mat Amerikos įstatymai dar 1977-aisiais, po „Lockheed“ kyšininkavimo skandalų Japonijoje, uždraudė visoms įmonėms duoti kyšius už užsienyje sudaromus kontraktus, o Europoje dar visai neseniai trečiose šalyse duodamus kyšius buvo galima visiškai oficialiai nurašyti į neapmokestinamas verslo išlaidas.

Prieš pusantrų metų Jungtinės Karalystės parlamentui svarstant kyšininkavimą užsienyje draudžiantį įstatymą, Britanijos pramonininkų susivienijimas perspėjo, kad toks draudimas „pakirs Britanijos įmonių konkurencingumą ir galbūt užkirs joms kelią dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ES šalyse“. Ir nėra čia ko stebėtis: didžiausią jungtinę Europos korporaciją „Airbus“ jau seniai lydi abejotina vienos didžiausių pasaulio kyšininkių šlovė, 1999-aisiais dėl korupcijos ir neskaidraus lėšų švaistymo turėjo atsistatydinti visa Jacques’o Santero vadovaujama Europos Komisija, o jos pagrindinė korupcionierė, buvusi Prancūzijos premjerė Edit Cresson po septynerius metus trukusio tyrimo ir teismo buvo tik viešai pabarta ir toliau gauna savo maždaug 120 tūkst. Lt dydžio metinę pensiją.

Tai žinant naivu būtų tikėtis, kad kas nors Europoje, juo labiau Rusijoje, bendradarbiaus su Lietuvos teisėsauga tiriant „Nukem“ ir IAE sutartį. Bet JAV teisėsaugos pastangomis kyšininkai neturėtų išvengti atsakomybės.

Lietuvos prokurorams tereikia išsiversti JAV teisingumo departamento dokumentus į lietuvių kalbą ir surašyti kaltinamąjį aktą.