Asmeninio archyvo nuotr.

Europos Parlamento Tarptautinės prekybos komiteto narė L.Andrikienė – apie tai, kodėl Kinijos nedomina Lietuvos mėsos ir pieno pramonė, bet kodėl šios šalies veikla taip suaktyvėjo Klaipėdos uoste.

– Paskelbta, kad šešiolikai Lietuvos pieno produktų gamintojų suteikta teisė eksportuoti produkciją į Kiniją, tos šalies rinka jiems atverta. Kaip vertinate galimų Kinijos investicijų vaidmenį, pakeliant Lietuvos ūkį į aukštesnį lygį, kuriant darbo vietas?

– Kinai ypač suaktyvėjo, kai 2014-aisiais Rusija paskelbė embargą lietuviškiems maisto produktams. Rusijos draudimai buvo puiki proga Lietuvoje pasirodyti kinams. Praėjusių metų birželio pabaigoje Lietuvoje lankėsi itin aukšto rango pareigūnas – Kinijos pirmasis vicepremjeras Gaoly Zhangas, su kuriuo Vilniuje taip pat kalbėta apie Kinijos rinkos atvėrimą lietuviškiems pieno produktams.

Kinijoje pasitikėjimas vietinės gamybos vaikų maistui skirtais pieno produktais yra menkas. 2008–2009 m. melaminu užterštais pieno milteliais apsinuodijo daugiau nei 300 tūkst. vaikų, šeši iš jų mirė. Žinoma, kad kinai važiuoja į aplinkines šalis ir pašto siuntiniais siunčia vaikams maitinti skirtus pieno produktus.

Mano nuomone, Kinijos nedomina investicijos į mūsų mėsos ir pieno pramonę. Kinus domina kiti dalykai. Nuo 2013 m. svarbiausias Kinijos prioritetas – Šilko kelio ekonominio diržo strategija, arba OBOR (angl. „One Belt, One Road“). Vienas iš strategijos tikslų – „deatlantizuoti“ pasaulį. Paprasčiau sakant, sumenkinti JAV įtaką pasaulyje, kirsti per ES ir JAV ekonominius bei prekybinius transatlantinius ryšius.

Nors ši strategija pristatoma kaip ekonominio bendradarbiavimo strategija, jos ištakos – Kinijos nacionalinio saugumo, karinių reikalų žinybose.

Strategijai įgyvendinti 2013–2014 m. įkurtas ne vienas bankas, tarp jų ir AIIB – Azijos infrastruktūros investicijų bankas su 100 mlrd. dolerių kapitalu, taip pat ir Šilko kelio fondas („Silk Road Fund“) su 46 mlrd. dolerių kapitalu. Kiti Kinijos bankai turi prisidėti dar trilijonu dolerių. Nemažai į AIIB „bendrą kasą“ sunešė senosios Europos valstybės, tarp jų Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos. Tarp šio banko steigėjų ir akcininkų, matyt, neatsitiktinai nerasime tik JAV, Japonijos, Taivano.

Mano požiūriu, visa ši strategija – tai konservatyvaus militarizmo ir pažangaus ekonominio globalizmo derinys.

– Jaučiamas Kinijos aktyvumas Klaipėdoje. Kuo mūsų uostas domina Kiniją?

– Kinai žemėlapyje braižo su OBOR strategija susijusius šešis ekonominius koridorius. Tai „šilko diržas“, apjuosiantis 60 valstybių, tris žemynus. Vienas iš šešių koridorių, vadinamasis Eurazijos tiltas, baigiasi būtent Klaipėdoje. Iš Kinijos geležinkeliais per Vidurio Azijos valstybes – Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekistaną – į Europą, per Rusiją – į Klaipėdą.

Kitas ekonominis koridorius eina per Pirėjo uostą Graikijoje. Šių metų birželį Pirėjo uostas „krito“: 67 proc. jo akcijų įsigijo Kinijos valstybinė kompanija „Cosco“. Nupirko už „prieinamą“ kainą, švelniai sakant, kai kainą padiktavo sunki, krizinė Graikijos ekonominė ir finansinė padėtis.

Beje, minėtas Kinijos pirmasis vicepremjeras G.Zhangas ir yra tas pareigūnas, kuris atsako už OBOR strategijos įgyvendinimą.

– Kurio Europos uosto laukia Pirėjo likimas? Kada ateis Klaipėdos eilė?

– Pastebimas ypatingas kinų suaktyvėjimas Jungtinėje Karalystėje, kur po „Brexit“ referendumo kainos nukrito. Dabar ten galima palyginti pigiai nupirkti tai, kas anksčiau buvo neprieinama. Po „Brexit“ draugystės ir bendradarbiavimo tarp Jungtinės Karalystės ir Kinijos turėtų būti dar daugiau. Ne iš meilės, o iš reikalo.

O ir Klaipėdoje jau keleri metai nestinga įvairaus lygio delegacijų iš Kinijos. Jiems svarbi uosto infrastruktūra, jos plėtra, krovos kompanijos. Nestinga kinų dėmesio ir Lietuvos geležinkeliams. Koridorius yra koridorius.

Matydami Rusijos veikimą, matykime ir tai, ką daro Kinija. Turime žinoti, kad esame Kinijos strategijos dalis, Klaipėdos uostas – vienas jos tikslų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA