muzik

Hanoveryje dešimtmetį gyvenantis pianistas Gintaras Januševičius savo rečitaliu Kristupo festivalyje atvėrė „Rusišką brangenybių dėžutę“.

Dabar, kai kone kiekvienas rusiškos kultūros pristatymas Lietuvoje sutinkamas bandant įžvelgti slaptas rengėjų užmačias, iš Vokietijos atvyksta trečiąją dešimtį bebaigiantis garbiniuotas lietuvis ir įkvėptai pagroja žymių Rusijos kompozitorių bei Vakarų klasikų, rašiusių rusiškais motyvais, kūrinių programą. Tiesa, iškalbingai ją užbaigia itin dramatiškai nuskambėjusiais „Karžygių vartais Kijeve“ iš Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlių“.

G.Januševičius neslepia, kad būtent Rusijos klasikų muzika jam geriausiai „limpa“, nes, noriai tai pripažįsta ar nenoriai, visi Lietuvoje pradėję skambinti jo kartos pianistai yra antros arba trečios kartos rusiškos pianizmo mokyklos augintiniai.

„Būdamas devyniolikos išsiruošiau į Monrealio pianistų konkursą, kurį man rekomendavo Mūza Rubackytė. Perskridau pusę pasaulio, mojavau ten visiems Lietuvos vėliavėlėmis, gavau diplomą už sėkmingą pasirodymą, o galiausiai perskaičiau recenzijas, kuriose buvau vadinamas ryškiu Sergejaus Rachmaninovo etiudų interpretatoriumi. Nors jo 39-asis opusas, kurį tada skambinau Monrealyje, buvo vienas pirmųjų rusiškų kūrinių, kurį apskritai scenoje esu atlikęs. Toks greitas pripažinimas skatino toliau kabintis už rusų kompozitorių muzikos, nes vakarietiškoje rinkoje – didžiulė pianistų konkurencija. O mano pedagogai – Jurgis Bialobžeskis menų mokykloje, Lazaris Bermanas, kurio meistriškumų kursų stengdavausi nepraleisti, ir Vladimiras Krainevas, pas kurį pradėjau studijuoti Hanoveryje, – visi puikiai išmanė rusišką muziką. Natūralu, kad ir pats jaučiuosi joje stipresnis, nors tam, kad nebūčiau laikomas rusu, pirmąkart kur nors nuvykęs pirmiausia stengiuosi pagroti Mikalojų Konstantiną Čiurlionį“, – pasakoja pianistas.

Jis pripažįsta, kad apie Ludwigo van Beethoveno kūrinių frazuotes mokykloje nutuokė labai nedaug, o Johanno Sebastiano Bacho opusų mokydavosi iš adaptuotų partitūrų, kuriose redaktoriai nurodydavo savo pačių parinktas dinamikas. Todėl vokiečių klasiką, vakariečių akimis vertinant, muzikantai iš Rytų Europos interpretuoja ganėtinai primityviai. Gabus jaunuolis iš Lietuvos, Vokietijoje atlikęs kurį nors L.van Beethoveno opusą, geriausiu atveju sulauks komplimento: „Kaip įdomu, jūsų skambinamas Beethovenas buvo toks kitoks!“ Ir niekada nesužinos, kas už to kitoniškumo iš tikrųjų slypi…

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m