Indrė Valantinaitė gimė 1984 m. Kaune. Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje studijavo kultūros vadybą. Ji –  perspektyvi jauna poetė, išleidusi dvi knygas: „Žuvim ir lelijom“ (2006 m.) bei „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ (2011 m.). Šiemet Indrė įstojo į Rašytojų sąjungą.
Indrė Valantinaitė yra ne tik perspektyvi jaunoji poetė, šiemet gavusi Jaunojo jotvingio premiją už 2011 m. išleistą antrąją savo knygą „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“. Ji taip pat glaudžiai susijusi ir su muzika, nes praeityje dainavo operose „Medžioklė su varovais“ ir „Saulės žemė“, taip pat dalyvavo televizijos projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“, kuriame iškopė į finalą. Indrė yra prasitarusi, kad lygiai taip pat, kaip vaikui sunku pasakyti, mamą ar tėtį jis labiau myli, taip jai sunku pasakyti, poezija ar muzika yra artimesnė širdžiai. Paklausta, ar turi muzikinių planų ar pasiūlymų ateičiai, sakosi neturinti. Tačiau, kad neužleistų mėgstamos veiklos, neseniai apsilankė pas gerbiamą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistę Sigutę Stonytę. Indrė priduria, kad pamokas nori lankyti dėl savęs, dėl „dūšios“, kad balsas netaptų apdulkėjusiu, apleistu kambariu, o dainuoja dabar nebent tik duše arba rengdama koncertėlius draugams.
Įdomu visgi, kodėl muzikinė karjera nustojo vystytis, ko pritrūko? Atsakymas į šį klausimą nuskamba netikėtai: „trūko „naglumo“, pasitikėjimo ir talento, nes moteris sakosi pati nekūrusi muzikos.
Iš pokalbio apie muziką nesunku suprasti, kad Indrės Valantinaitės gyvenime šiuo metu pirmenybė teikiama poezijai. Ne todėl, kad muzika neberūpėtų, o tiesiog dėl to, kad šioje srityje kol kas vyrauja štilis. Tačiau nesuklysiu sakydama, kad rašyti eiles jaunąjai poetei sekasi, Lietuvos poezijos pasaulyje ji jau yra įvertinta. Nepaisant šiemet gautos Jaunojo jotvingio premijos, kuri poetę pradžiugino, pamalonino ir įpareigojo, nepaisant jau dviejų išleistų knygų ir pasisekimo įvairuose poezijos renginiuose, Indrė prasitaria, kad poete ji niekada neprisistato, nes rašymas jai – labai subtili, sakrali ir asmeninė sritis. Apie kūrybą ji kalbasi tik su pačiais artimiausiais arba su tais, kurie klausia konkrečiai.
Nekuriančiam žmogui kūrybos procesas atrodo įdomus ir mįslingas. Norisi sužinoti, kada gimsta poezijos knyga, kada ateina nuojauta, jog metas ją išleisti?
„Kiekviena knyga yra tam tikras atskaitos taškas, žymi kokį nors tarpsnį ir dažniausiai pajuntu, kad esu pasirengusi atiduoti į leidyklą rankraštį baigiantis vienam ir kitam periodui. Eilėraščiuose lieka įamžintos aktualijos. Viename ar kitame eilėraštyje atpažįstu brangius, mane įkvėpusius žmones, kelionių įspūdžius, svarbiausias emocijas.“
Skaitant I. Valantinaitės eiles, nesunku pastebėti, kad jos itin moteriškos, į pasaulį žvelgiama per moterišką prizmę. Indrė pati yra sakiusi, kad jos eilės – himnas moteriškumui. Kad ir kaip būtų, moteris teigia, jog neskirsto poezijos pagal autorių lytį, tačiau neslepia, kad didžiausias jos autoritetas – poetė moteris.
„Žinoma, kad lytis lemia, ką ir kaip mąstome, suvokiame pasaulį. Skirstau tiesiog į artimą, kuri „užkabina“, atliepia ir tą, kuri nejaudina, net jeigu ir suvoki, kad tai – labai puikus, talentingai parašytas tekstas. Žaviuosi daugelio autorių kūryba, tačiau neišskirsiu pavieniui, kad ko nepamirščiau. Galiu tik paminėti, kad man poezijos deivė Nr.1 yra Wisława Szymborska.“

Apie jausmus ir moteriškumą
Norisi pasikalbėti ir apie jausmus. Juk neatsitiktinai pastaroji poetės knyga turi pavadinimą „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“. Dar neteko girdėti tokio nestandartinio meilės jausmo apibūdinimo, nes mes įpratę girdėti tokius epitetus kaip „tyra“, „skaisti“, „romantiška“, „amžina“ meilė bei kitus panašius ir šviesius išsireiškimus apie vieną iš gražiausių žmogaus jausmų. Tokiame kontekste palyginimas „meilė kaip žvėris“ skamba netikėtai. Norisi paklausti, kiek meilė žvėris?
„Tiek, kiek mes ją medžiojame, kiek nuo jos slepiamės, bėgame, prisijaukiname, šeriame, esame sužeidžiami ar leidžiamės sužeidžiami ar netgi suryjami“ – šypsodamasi atsako Indrė.
Skirtingais amžiaus tarpsniais žmonės skirtingai kalba apie meilę, šio jausmo suvokimas kinta, priklausomai nuo mūsų patirčių. Šiandien Indrė sako, kad meilė jai yra „gebėjimas justi geismą dalytis gyvenimu su kitais. Meilė – tai, kas mus tobulina ir verčia atsikratyti egoizmo, džiaugtis už kitą ir justi begalinį norą ir malonumą stengiantis dėl kito.“
Kalbėdama apie save Indrė sakosi nesanti manieringa ir santūri moteris. Atvirkščiai, prisipažįsta, kad dažnai gailisi, jog ne laiku ir ne vietoje ką nors vis ne taip lepteli, susijuokia. „Bėgant laikui išmokau pasijuokti iš savęs, o tai kiekvieną žmogų daro stipresnį. Apskritai, labai mėgstu juoktis. Ir kartais netgi ką nors tokio iškrėsti.“ – atvirauja moteris.
Indrė yra ryški ir spinduliuoja moteriškumu. Jos sunku nepastebėti. Poezijos pasaulio užkulisiuose ji kartais vadinama gražiausia šalies poete. Moteris teigia, kad laiko skirti sau yra būtina tam, kad tobulėtum, nes laimė yra tas labai gražus santykis, harmonija tarp savimeilės, savisaugos ir altruizmo. O paklausta apie moteriškumą sako, kad jis pirmiausia siejasi su motiniškumu, stebuklingu gebėjimu suteikti gyvybę. Tačiau vėl pabrėžia, kad neskirsto žmonių į moteriškus ar vyriškus, o labiausiai grožisi tais, kuriuose žavi jų požiūris į gyvenimą, talentas kurti, stebėtis ir džiaugtis.
Nepaisant dėmesio, skiriamo žmogaus požiūriui į gyvenimą ir vertybėms, jos poezijoje daug kūniškumo apraiškų todėl įdomu, kaip moteris jį suvokia, ką mano apie dabar gajų kūno kultą? Indrė pabrėžia, kad nuo pat jaunumės kūną suvokė kaip tiltą į pasaulį, įrankį per kurį galima patirti kuo daugiau. „Kūniškumas yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Jeigu kūnas serga, mes „iškrintame“ iš kasdienybės ir negalime kokybiškai gyvuoti, kurti, dirbti. Svarbu tik, kad rūpinimasis kūnu neperžengtų ribų ir netaptų tuštybe. Kuo būsi stipresnis ir sveikesnis, tuo daugiau galėsi padėti kitiems, būti naudingas. Kūnas nėra svarbus, tiesiog viskas priklauso nuo to, koks yra santykis ir rūpesčio pobūdis, ar nėra pamirštamas vidus ir nesergama narciziškumu.“

Apie kultūrą ir buitį
Indrė Valantinaitė yra sakiusi, kad rašinėja nuo vaikystės, tačiau baigė kultūros politikos ir vadybos bakalauro studijas Vilniaus universitete. Kultūros vadybos magistrantūrą baigė jau Vilniaus dailės akademijoje. Paklausta, ar niekada nedvejojo dėl savo pasirinkimo, Indrė sako: „Kadaise norėjau stoti į vokalą, bet mama visuomet sakydavo, kad žmogaus balsas – pats trapiausias instrumentas, tad man norėjosi turėti tvirtesnį pagrindą po kojomis. Kažkodėl būdama aštuoniolikos klaidingai suvokiau tą tvirtumą. Diplomas iš tiesų nieko nereiškia. Svarbu daryti tai, kas labiausiai džiugina. Esu dėkinga mamai, kad ji mane palaikė visuomet ir visose srityse, kurios man teikė pasitenkinimą.“ – atskleidžia Indrė.
Šiuo metu moteris dirba „Penki TV“ televizijoje, kur kuria ir veda kultūros laidą. Ne visada darbas televizijoje yra artimas poeto prigimčiai, tačiau I.Valantinaitė sako, kad jai nepaprastai pasisekė, nes toks darbas tobulai atitinka jos pomėgius ir kiekvieną dieną paverčia švente. „Esu linkusi į perfekcionizmą ir kone visą laidą rengiu pati, todėl kartais juntu įtampą ir nuovargį, bet net ir tai yra malonu, jeigu esu patenkinta galutiniu rezultatu. Gebu gana greitai atsigauti.“ – prisipažįsta.
Taigi tiek Indrės studijos, tiek turimas darbas yra tiesiogiai susijęs su kultūriniu gyvenimu. Ką jau kalbėti apie veiklą poezijos srityje bei visą gyvenimą puoselėjamą atsidavimą muzikai.
„Kultūrą suvokiu labai plačiai, man kultūra yra visa: nuo maisto prekybos centrų, kelionių, aprangos, kulinarijos iki meno šedevrų. Kultūra yra esminis gyvenimo prieskonis, atsakantis į klausimą „kaip?“. Taigi kultūra daro gyvenimą įdomų, jį nuspalvina.“  – sako I. Valantinaitė.
Taip jau nutiko, kad I. Valantinaitės darbas tobulai sutampa su visais jos pomėgiais, nes lankymasis teatruose, parodose, koncertuose, kino teatruose yra neatsiejama kultūros laidos kūrėjos darbo dalis. „Todėl dabar geriausiai atsipalaiduoju vienumoje, didžiausia prabanga man yra gulėti vonioje, rytais pabudus lovoje įpusėti knygą, bendrauti su draugais, skaniai ir sveikai maitintis, eiti pasivaikščioti, perklausant naujausius mėgstamų grupių ir atlikėjų albumus, keliauti.“
Atrodo, kad namai Indrei tarsi priepėga prie ramybės ir poilsio oazės. Tačiau namų erdvė juk yra ta vieta, kurioje niekaip neišvengiame buities rūpesčių. Tačiau moteris net į šią veiklą sugeba žiūrėti kūrybiškai ir sako, kad buitis jai neatrodo atgrasi. „Esu buitį prisijaukinusi. Man nepatiktų gyventi apsikuitus“ – šypsosi Indrė. „Tai, kad daiktai turi savo vietas, padeda sutaupyti laiko. Nuo vaikystės tvarkymąsi paverčiu žaidimu, su man vienai tesuprantamomis tasyklėmis, ir tada jis netampa rutina. Vienintelis dalykas, kurio nemėgstu buityje – dulkių valymas. Jų, beje, ir nepamatau, nes neturiu gero regėjimo ir nesu pastabi.“ – atvirauja ji. O vėliau dar prideda: „Man rodos, kad sutvarkydama namus aš įvedu kažkokią tvarką ir savo viduje, perrikiuoju mintis.“

Aušra Rakštelytė