"Moters savaitgalio" archyvas

Moteris, kuri spinduliuoja šviesą… Ta šviesa gyvena ir jos filmuose, kuriuose žmogus nušvinta gerumu ir išmintimi,  o mažas – tampa didelis. Bet šį kartą apie tai, kuo dabar  gyvena ji pati.

Sako, kad ir apie ką klaustum, žmogus dažniausiai prabyla apie tai, ką nešioja širdyje, kas žeidžia ar neduoda ramybės.  Kartais tik užuominomis, kartais – visai atvirai. Net tada, kai norėtų nutylėti ar palikti slapčiausioje sielos kertelėje.

Apie tai kalba ir kino režisierė, aktorė, Muzikos  ir teatro akademijos profesorė Janina Lapinskaitė.

Kai tarėmės dėl pokalbio, užsiminiau, kad prieš penkerius metus, kai kalbėjomės, ji skraidė kaip ant sparnų. “Kai apie tai pasakiau vyrui (režisierius Algimantas Puipa), bandydama prisiminti, kuo tada gyvenau, jis pašmaikštavo, kad, girdi, gal buvau įsimylėjusi”, – juokėsi Janina Lapinskaitė. Iš tiesų, jis neklydo. Juk ji visada įsimylėjusi – kuriamą filmą, artimus žmones, kirbančią idėją… Be to, gyvenime niekada nestokojo optimizmo. Net tada, kai būdavo sunku, žinodavo, kad tai – laikina, kad savyje išnešiojus skausmą, nuoskaudas, nerimą, ateina diena, kuri pripildo širdį džiaugsmo. Žinoma, galėjo joje nešioti ir pyktį, bet tai būtų neleidę  eiti pirmyn. “Jeigu nebūčiau buvusi optimistė, daug ko nebūčiau pasiekusi, – priduria ji. – Pasiekiau, nes pradėdama bet kokį darbą niekada negalvojau, kad jis bus labai sunkus. O kai būdavo sunku, negi viską mesi…”

Niekada nesigailėjo ir to, ką gyvenime pasirinko. “Gal daug kas jame galėjo susiklostyti kitaip. Jei kadaise nebūčiau sėdusi į traukinį ir iš Šiaulių atvažiavusi į Vilnių. Jei būčiau kūrusi savo gyvenimą taip, kaip norėjo tėvai… Kartais dabar imu ir paspėlioju, koks tada jis būtų buvęs. Ar būtų buvę lengviau? – pasvarsto ji. – Tada prisimenu pirmojo savo dokumentinio filmo “Tai mano likimas” aklą heroję. Kai jos klausinėjau, ji pasakojo: jei tada nebūčiau skaldžiusi malkų, jei nebūtų šapaliukas įkritęs į akį, tada nebūčiau apakusi… Matyt, daug kas būna lemta.”

Kai šviečia saulėlydžio saulė

Kas per tuos metus dabar jos gyvenime pasikeitė? “Anksčiau daug kam nereikėjo pastangų. Viskas atrodė lengva, o dabar ryte atsikėlusi privalau sau pasakyti, kad gyvenimas yra gražus, kad prasideda diena, kuri yra vienintelė ir nepakartojama. Tai anksčiau atrodė, kad turiu dar daug laiko, o dabar – viskas kitaip… Net jeigu man teks pats geriausias gyvenimo scenarijus, aš žinau, kad iš tiesų jau stoviu toje vietoje, kur matau saulėlydį, – mąsliai šypteli ji. – Na, saulėlydžio saulė man visada patiko. Patinka ir vakarų pusės langai, kur saulė švelni, graži, kur ji šildo, bet ne svilina…”

Tačiau ši melancholiška nuotaika – tik akimirkai. “Ne, ir dabar nesu pesimistė. Neturiu tokios teisės. Žiūrint ir šalies gali atrodyti, kad esu laimės kūdikis. Be to, galvoti apie save nėra kada. Nes ir dabar  nepriklausau vien sau. Šalia manęs daug žmonių, kuriems esu reikalinga. Yra du sūnūs, nors ir suaugę, bet man jie visada liks vaikai, yra vyras, anūkė, mama, brolis…” – vardija ji.

Kartais reikia išlaukti

Paklausta, kaip elgdavosi, kai gyvenimas įspiesdavo į kampą, sako, kad užgriuvus sunkumams, niekada nebuvusi iš tų, kurios net ir mažą skausmą bėga, nešioja ir visais varpais apie tai skambina. Atvirkščiai – užsisklęsdavusi savyje ir susigūždavusi, o tada iš kažkur atsirasdavo ir stiprybės, ir jėgų. “Kai būdavo sunku, įlįsdavau į savo pasaulį, o kai lengva, vėl iš ten išlįsdavau. Nors ir buvo mano gyvenime skaudžių dalykų, niekada nenorėjau skirtis, niekada nenorėjau palikti vyro. Nes jei pradedi galvoti, kad kažkur kitame krante yra lengvesnis gyvenimas, tu visą laiką kažko lauki. Tai yra pirmasis žingsnis skyrybų link. Esu sutikusi labai daug moterų, kurios nutaria, kad nubėgs kitur, jog pažiūrėtų, gal bus geriau. Bet kai nubėga, nutinka taip, kad pamato, jog ir ten – ne rojus, o atgal net liepto nėra…”
Ji neslepia: buvo visko. “Buvo laikas, kai jaučiausi labai vieniša. Vyras turėjo savo darbą, problemas, gyvenimo stilių…

O aš stovėdavau prie lango ir laukdavau. Mano gyvenime buvo daug laukimo. Dabar, kai vyras šį birželį švenčia šešiasdešimtmetį, kai kartu pragyvenome jau daugiau kaip trisdešimt trejus metus, kai užaugo mūsų vaikai – daug kas yra kitaip. O, jei aš būčiau galėjusi jam tiek daug pasakoti, kiek galiu dabar, tas gyvenimas, matyt, būtų buvęs daug lengvesnis… – šypteli ji ir atsidūsta.  Koks dabar yra jos žmogus?

“Aš visada sakau moterims: “Išlaukite”. Gal daug kas gyvenime ir nepasikeičia. Būna ir taip. Bet aš išlaukiau. Buvo, kai galėjau laukti ir tik svajoti apie tai, kokį dėmesį man gali skirti vyras. Dabar jo sulaukiu. Kartais atrodo, kad jo yra net per daug. Dabar esame kartu ir galime kalbėti apie viską… Iš tiesų, gyvenimas mane daug ko išmokė. Išmanau visus ūkio reikalus. Štai vairuoju automobilį, o vyras – nevairuoja.  Pasikeitėm pozicijom: anksčiau aš buvau nuo jo priklausoma, dabar – jis”,  – pašmaikštauja profesorė.

Gyvenimas – ne šou

Dabar daug kas savo asmeninį gyvenimą paverčia intriguojančiu šou… Kas jiems padėjo save išsaugoti, nedemonstruojant kitiems savo aistrų ir nuoskaudų? Atsakymas paprastas – pagarba ir mokėjimas jausti vienas kitą.
“Dabar įsijungi televiziją ir gali žiūrėti ne vieną laidą, kurioje siūloma surasti draugą ar būsimą žmoną. Ir beveik nieko nereikia daryti.  Gyvenimas virsta šou. Bet tai taip subtilu ir pažeidžiama. Dabar daug kas pasikeitė. Net tapo madinga reklamuoti skyrybas, madinga pasakoti, kad buvau su tuo, o dabar esu su tuo. Visa tai vis labiau įsisuka. Ir gali būti išsuktas toks sūkurys, į kurį bus įtraukta vis daugiau ir daugiau žmonių, o gyvenimas iš tiesų taps šou. Man tai svetima”, – teigia ji.

Trise… vienoje lovoje

Tas buvimas sykiu ne tik namie, bet ir kūryboje – jiems jokia našta. Nes dabar jie yra tarsi du susisiekiantys indai. Štai filmą “Miegančių drugelių tvirtovė” režisavo A.Puipa, o ji buvo antroji režisierė. Galiausiai po daugybės aktorių atrankų jai teko imtis kurti ir pagrindinės herojės Monikos vaidmenį. “Aš kūriau ją, ji kūrė mane. Viskas susimaišė. Gyvendama jos gyvenimą, negalėjau gyventi savojo. Užtat turėjau galimybę tarsi iš šalies pažvelgti į save. Dabar sunku ir atskirti, ką į ją sudėjau, – kas yra mano ir kas buvo jos, – pasakoja J.Lapinskaitė. Net dabar, kai filmas jau nufilmuotas, ji neslepia, jog kartais pagalvojanti, ar jau gyvena savo gyvenimą. Beje, šio filmo premjerą žiūrovai galės pamatyti kitais metais sausio 13-ąją.

Ji smagiai pasakoja, kaip kuriant filmą vyrui einant miegoti sakydavo: “Ar manai, kad dabar mes miegosim dviese…” O jis kartais imdavo jos ir paklausdavo, ar taip kalba ji, ar Monika. “Tai buvo labai įdomus periodas. Monika mane paskatino apie daug ką pamąstyti. Ją dėl jaunesnės moters palieka vyras. Tad bandžiau įsivaizduoti, kaip tokioje situacijoje pasielgčiau aš. Jei man būtų trisdešimt, gal pykčiau, neapkęsčiau, tapčiau agresyvi, o kai penkiasdešimt ir tą žmogų labai myli, gal galima būtų jo meile pasidžiaugti, nors ir būtų labai skaudu…”

Pamąstymai apie senatvę

Ji neslepia, kad bijo senatvės. “Bijau bejėgystės, nenoriu būti kam nors kančia ir našta. Tai Italijoje, kai gęsta saulė, kai ima vėsti oras, mačiau pilnas gatves garbaus amžiaus žmonių. Jie eina vienas šalia kito, kalbasi, juokiasi. Atrodo laimingi ir ramūs, tarsi neturėtų jokių rūpesčių. O Lietuvoje senų žmonių gatvėse beveik nepamatysi. Jie tapo nepastebimi. Net jeigu eina gatve, tai eina kitaip, vos vilkdami kojas, susigūžę, tarsi būtų išvaryti. Eina, jei prispiria reikalai, kad nusipirktų duonos ar vaistų. Daugelio žmonių požiūris į seną žmogų Lietuvoje yra pasibaisėtinas. Ši tema man labai skaudi. Turiu keletą sumanymų ateičiai. Nežinau, ar ką  padarysiu, bet norėčiau apie tai sukurti dokumentinį filmą.” Paskui ima pasakoti, kad pernai buvo klasės susitikime, į kurį jie susirinko po keturiasdešimties metų: “Ir toks keistas dalykas: dar turime tėvus, bet neturim jiems laiko. Nes kad galėtum skirti dėmesio, turi nedirbti… Maža to, mes dabar labai mylime gyvūnus, bet kažkodėl pradėjom nemylėti senų žmonių…”

“Noriu būti reikalinga…”

Kai pasmalsauju, kas jai padeda išsaugoti akių spindesį, ima tikinti, kad laikas keičia ir ją. “Prieš daugelį metų teko būti sanatorijoje, ten mačiau  moterį, kuri man atrodė sena ir pavargusi. Tada jai buvo apie keturiasdešimt. Bet netrukus ji labai pasikeitė. Septynias dienas mačiau penkiolika metų atjaunėjusią moterį. Ji visa švytėjo. O paskui per dieną pavirto vėl ta pačia, kokia buvo. Manau, kad šiuo atveju svarbi buvo ne  vien meilė. Svarbiausia – jausti, kad esi reikalinga”, – mano ji. Sako, kad visada prisimenanti ir savo mamos žodžius, esą sunkiausia tada, kai niekam negali padėti: “Bandžiau aiškinti, kad ji ir nieko nedarydama, kad tik būdama, yra mums visiems labai reikalinga ir svarbi. Ji atsakė, kad tai netiesa. Matyt, tada, kai tai pajusiu, aš irgi pradėsiu smarkiai senti.”

Visi kartu galime daug

Kokiomis akimis ji žiūri į šiandieninę Lietuvą? “Grįžtant iš užsienio, kai leisdavosi lėktuvas, mane visada apimdavo palaima. Dabar to jausmo neliko, nors labai norėčiau jo neprarasti. Žinau, kad iš čia neišvažiuosiu. Bet labai gaila, kad neliko kažko labai svarbaus. Imi jausti, kad turi užsidaryti ir gyventi savo kiaute. Negaliu sakyti, kad tai radosi iš to, kad tas vagia, o tas geriau gyvena nei aš. Skaudu, kad daug kas prarasta”, – sako Janina. Ji prisimena, kaip vaikystėje močiutė jai pasakodavo apie Mikaldą. Kad ši išpranašavo, jog ateis laikas ir žmogus žmogų sutiks tik už daugybės kilometrų. “Dabar suprantu, kad tikrai gali ateiti tas laikas. Nors aplink daug žmonių, bet tu eisi tarsi per dykumą, kol sutiksi tą, kuris tau artimas, kurio nereikės bijoti…”

Joninės: kai upe plaukia žvakutės

Kaip ir kasmet – ji švęs Jonines. “Tai šventė, kai visi pas mus sugrįžta.  Vyras jau daug metų man daro nepaprastą staigmeną – uždega labai daug žvakučių ir plukdo jas upe. Kai jos ima plaukti, aš visada galvoju, kad tik nebūtų vėjuota, kad niekas neužspaustų tų mano žvakučių. Nes esu įtikėjusi, kad kuo daugiau jų neužges, tuo mano gyvenimas bus gražesnis”, – šypteli ji. Beje, jų pamėgtoje sodyboje Janina turi ir savo Drugelių pievą, kurią galima pjauti tik vieną kartą per metus – rudenį. “Kam ji? Kad matyčiau, kaip pražysta pienės, kaip jos leidžia pūkus, kaip auga žolės. Ir taip iki pat rudens. Dabar iš jos jau išskrido pienių pūkai, pradeda žydėti kitos gėlės. Matau, kad artėja Joninės…”

Vida Šmigelskienė

“Moters savaitgalis”