Spalį šalies scenose dominuosiantys jaunieji teatralai klaus, ar informacijos šiukšlynas – niekaip nesutramdomas.

Renata Baltrušaitytė

„Virtualioje erdvėje nebėra jokio skirtumo tarp karo vaizdų, juokingo kačiuko ir nuogu užpakaliu lakstančio transvestito. Viskas tampa vienoda ir be jokios reikšmės. Žmogus jaučiasi bejėgis. Ne tiesiogine prasme norisi tapti savižudžiu, o metafizine“, – konstatuoja Gabrielė Tuminaitė, vis tvirčiau imanti į savo rankas tėvo sukurtą Vilniaus mažąjį teatrą ir jame dabar režisuojanti Nikolajaus Erdmano „Savižudį“.

Pasak režisierės, 1928 m. sukurtos pjesės „sovietinis humoras“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti senstelėjęs, todėl buitiniu stiliumi jos statyti neverta. „Savižudis“ – tai jungtinė naujienų, menų ir performansų, socialinių susiskaldymų, visuotinio rėkimo ir politikų pažadų apokalipsė, paskatinusi jauną spektaklio aktorių komandą (Daumantas Ciunis, Agnė Kiškytė, Indrė Patkauskaitė ir Tomas Rinkūnas) atvirai klausti: ar teatras jau nebeturi jokių galių daryti įtaką žmonių pasaulėžiūrai, o informacijos šiukšlyno srautas – niekaip nenumaldomas?

Tą pačią – informacijos šiukšlyno – temą pratęs prie teatro-laboratorijos principų sugrįžtantis „Atviras ratas“, vadovaujamas Aido Giniočio. Jo režisuojamas teatrinis vyksmas „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ – tai kreipimasis į žmogaus protą, patirtį ir sąžinę.

Spektaklio pavadinimas – nukopijuota prieš du dešimtmečius „Respublikoje“ spausdintos žinutės antraštė. Pati žinutė skelbė štai ką: „Spalio 2 d., sekmadienį, apie 17 val. Kauno zoologijos sode buvęs plėšriųjų žvėrių šėrikas R.K. nužudė gulbę giesmininkę (lot. Cygnus cygnus). Pasak R.K., jis labai norėjęs valgyti. Nusikaltėlis vedęs, tačiau faktiškai išsiskyręs. Pastaruoju metu niekur nedirba, gauna 90 Lt invalidumo pensiją, gyvena bendrabutyje. Jam 42 metai.“

Žiūrovui, kuris norėtų tinkamai pasirengti premjerai, „Atviras ratas“ siūlo dar kelių dešimčių panašaus plauko „šaltinių“ sąrašą. Tačiau nežada jokių tiesioginių receptų, nes šiuolaikinis žiūrovas viską pripratęs vartoti, teatrą – taip pat. Jaunuoliai tenorėjo priminti, kad mes esame tai, apie ką svajojame. Nužudę svajonę, sunaikiname save, kitaip sakant – tampame savižudžiais.

Spektaklyje, suprantama, skamba Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ muzika, o apie gulbes scenoje diskutuoja „giniočiukai“ Giedrius Kiela, Danas Kamarauskas, Judita Urnikytė, Justas Tertelis, Tomas Žaibus, Gelminė Glemžaitė ir Jelena Orlova.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.