"Veido" archyvas

“Žiūrėdama stereotipinių klišių kupiną šokį, kurį taip mėgsta mūsų masinė publika, galiu nuspėti, ką šokėjas darys po dešimties minučių”, tvirtina B.Letukaitė

Šeštadienį Vilniuje baigėsi tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis”. Tądien Nacionaliniame dramos teatre parodyta ir Kauno šokio teatro spektaklio “Medėjos” premjera. Rengdamasi jai choreografė Birutė Letukaitė sako neturėjusi kada stebėti kitų festivalio dalyvių pasirodymų, tačiau dėl to nesijaudina, nes daugelį yra anksčiau mačiusi užsienio festivaliuose.

“Tai, kas dabar vyksta šiuolaikinio šokio, teatro ir apskritai šiuolaikinio meno pasaulyje, sunku įsivaizduoti atidžiau tuo nesidomintiems žiūrovams. Todėl dažnai po Lietuvoje rengiamų festivalių pasirodymų tenka girdėti klausimą: o kur čia šokis? Bet šokis kinta, tik pagal mūsų žiūrovų sampratą, jis tebeturi būti toks, kokį buvome pratę matyti Operos ir baleto teatre ar sportinių šokių varžybose. Bet tai – ne šiuolaikinis šokis”, – pabrėžia B.Letukaitė.

O šiuolaikinio šokio spektakliuose, pasak choreografės, gali dalyvauti ne vien ištobulinto kūno šokėjai, bet ir žmonės “iš gatvės”. “Praėjusį rudenį Olandijoje susipažinau su Andre Gingras, vienos žymiausių Olandijos šokio institucijų “Dance Works Rotterdam” meno vadovu. Šis choreografas su žymiomis trupėmis stato spektaklius ne tik Europoje, bet ir Kanadoje bei JAV. Tai štai savo spektaklyje “Komersantai” A.Gingras pakvietė dalyvauti visai ne šokėjus, o moterį boksininkę ir profesionalų pornoaktorių vyrą”, – pasakoja B.Letukaitė.

Retas spektaklis šiais laikais apsieina be “videotakelio” arba dar įmantresnių scenos technologijų. Ar tik taip įmanoma sudominti kintančių vaizdų išlepintą žiūrovą? “Technologijų naudojimas teatre seniai nieko nebestebina. Pavyzdžiui, “Aura” spalio mėnesį netgi vyks į festivalį Lenkijoje, kuris skirtas būtent menų sintezei. Esmė ne tai, kas naudojama, bet kaip, kam ir kodėl. Meną turi kurti ne amatininkai, o menininkai, tada nekils panašių klausimų”, – replikuoja pašnekovė.

Vakaruose šokėjų daug

Vis dėlto šiuolaikinio šokio festivaliai sudaro įspūdį, kad choreografų braižo individualumas pamažu nyksta ir visi vienas po kito ima medžioti tuose pačiuose plotuose. Iš ko patyrusi šokio profesionalė atpažįsta vieno ar kito mėgstamo choreografo darbus?

“Toks įspūdis kyla todėl, kad Vakaruose susidariusinemaža šokio meno “perprodukcija”. Visame pasaulyje rengiamuose festivaliuose su savo spektakliais dalyvauja tūkstančiai šokėjų ir choreografų. Jau aštuoneri metai vykstu į Tel Avivą, kuriame kiekvieną gruodį vyksta Suzanne Dellal centro kuruojamas choreografų ir trupių pristatymas, ir per keletą dienų pamatau daugiau kaip keturias dešimtis spektaklių. Ir visa tai – tik viename Izraelio mieste bei jo apylinkėse per metus choreografų sukuriami darbai! Nors faktiškai iš visos tos gausos mane tedomina vos keletas vietinių šokio kūrėjų – tai Ohadas Naharinas, Jasmin Goder, Yossi Bergas ir Odedas Grafas. Todėl, kad jie skirtingi ir nenuspėjami, žavi savo plastika, humoru ar depresijomis. Tiesiog jie yra geriausi, bet tai suvoki tik turėdamas didelę choreografinę patirtį, regėdamas tūkstančius įvairiausių stilių trupių. O žiūrėdama “gražų”, stereotipinių klišių kupiną šokį, kurį taip mėgsta mūsų masinė publika, galiu nuspėti, ką šokėjas padarys po dešimties minučių. Ir todėl nebenoriu jo daugiau matyti”, – aiškina B.Letukaitė.

Pati choreografė idėjų tvirtina galinti pasisemti bet kur: laki vaizduotė netgi vėjo plevenamą šiukšlių krūvą gali paversti judesiu spektaklyje. Dažnai pradiniu išeities tašku tampa žvėrių ar paukščių kūnų plastika, jų elgesio manieros. O į klausimą, ar stebi charakteringus gatvės praeivių judesius, Birutė atkerta, kad minioje lengviausia atpažinti klasikinio baleto šokėjus su nenatūralia, pertempta laikysena, eisena ir per daug išverstomis į šonus kojomis.

Žvaigždės ir stebuklai

Visi žino, kad dažniausiai iš Lietuvos teatrų užsienyje gastroliuoja Eimunto Nekrošiaus “Meno fortas” ir Oskaro Koršunovo teatras. O trečia vieta šiame garbingame sąraše, B.Letukaitės nuomone, galėtų priklausyti “Aurai”, per trijų dešimtmečių teatro gyvavimo istoriją dalyvavusiai 64 užsienio festivaliuose ir surengusiai užsienyje jau 89 pasirodymus.

Šiuo metu scenoje pasirodo jau ketvirta “Auros” šokėjų karta. “Tačiau turime vieną porą, kuri mūsų teatre pradėjo šokti beveik prieš dvidešimt metų ir dar tebešoka: tai Rūta ir Saulius Kavaliauskai. Visi mūsų šokėjai yra “nuo gatvės”, tai yra parengti “Auros” studijoje nuo pirmųjų šokio žingsnių”, – pabrėžia teatro vadovė.

O Lietuvos šokėjui patekti į užsienio trupę, kur, pasak B.Letukaitės, į vieną vietą pretenduoja šimtai ar net tūkstančiai, – prilygsta stebuklui. “Bet turime tokį stebuklą. Tai Virginijus Puodžiūnas, kuris jau vienuolika metų šoka kultinėje Sashos Walz trupėje Berlyne. Apie mūsų Virgį, iki “Auros” užsiiminėjusį tik šaudymo sportu, turėtų rašyti visi laikraščiai ir rodyti visos TV laidos, nes tai didžiausias visos Lietuvos šiuolaikinio šokio laimėjimas. O kažkada jį pamatęs Jurijus Smoriginas man sakė: “Vyk tu jį lauk, negi nematai, kad iš jo niekada nebus šokėjo”, – prisimena choreografė.

Bet – nepaklausė ir neišvijo, nes geriausią atranką atlieka žmogaus charakterio savybės, darbas ir užsispyrimas. Šokėjų kaita vyko visada ir ne emigracija dėl to kalta. Priežastys, pasak B.Letukaitės, pačios įvairiausios. “Ištekėjo ir nebešoka, nes vyras neleidžia ar pati nenori. Išvažiavo į užsienį, bet ne iš bado (nes ir “Auroje” gaudavo atlyginimą), o todėl, kad ištekėjo už užsieniečio, arba visuomet svajojo gyventi užsienyje, arba išvažiavo mokytis ir naujos patirties pasisemti. Arba “nuėjo į biznį”, – vardija pašnekovė.

Beje, prieš trejus metus po ilgų pasirengimų baisusis “Auros” teatro sandėlis tapo puikia repeticijų sale. Šalia jos ir biuro patalpos, ir kostiuminė, ir grimo kambariai, ir dušai – žodžiu, viskas, kas įprasta tokioms įstaigoms. Tetrūksta vienos “smulkmenos”: pasirodymams tinkamos aikštelės. Todėl prieš kiekvieną Kaune rodomą spektaklį tenka konferencijų ar posėdžių salėse, verslo centruose ar viešbučiuose “įrenginėti teatrą”. “Žiūrovams tai gal ir neįdomu, bet mums – didelės išlaidos, kurios neatsiperka už bilietus. Niekada nesvarsčiau apie teatro uždarymą, nors situacijų buvo visokių. Pagal zodiaką esu Avinas, todėl visi žino: duosi Letukaitei pinigų ar ne, vis tiek “Aura” bus ir Modernaus šokio festivalis bus”, – tvirtina optimistiškai nusiteikusi “Auros” vadovė.

O ar kada nors buvo minčių perkelti šokio teatrą į Vilnių? Choreografė tvirtina, kad kartą prieš daugelį metų iš Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus tokį pasiūlymą buvo gavusi. “Sostinė yra sostinė: joje “turi būti” viskas, kas geriausia, nors taip ir nėra. Tada rimtai negalvojau apie tokią galimybę. O dabar žinau: jei tada būtume įsikūrę Vilniuje, šiandien būtume Lietuvos šiuolaikinio šokio žvaigždės. Pinigai, reklama, draugai – galingas ginklas. Bet mes nesiskundžiame”, – priduria B.Letukaitė.

Medėjos seniau ir dabar

Choreografės kurti darbai dažnai atspindi visuomeninio gyvenimo aktualijas. Štai spektaklyje “Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės” ji kalbėjo apie prievartą, izoliaciją, laisvę būti ir elgtis kitaip – nesvarbu, ar aplink būtų sovietinis režimas, ar šiuolaikinis valdžios, pinigų, vyrų ir mados diktatas. O “Medėjų” programėlėje pabrėžiama, kad Lietuvoje per metus vidutiniškai padaroma devyni tūkstančiai abortų ir nužudomi septyni jau gimę kūdikiai.

"Veido" archyvas

Naujausias choreografės darbas – apie šiuolaikines medėjas, žudančias savo vaikus

“Tikiu meno jėgta. Antikinė Medėja ir šiuolaikinės medėjos, žudančios savo vaikus, buvo šio darbo inspiracijos šaltinis. Beje, spektaklis buvo kuriamas be muzikos. Mūsų sukurtos judesių scenos tik vėliau tapo užduotimi kompozitoriui Antanui Jasenkai. Savaitgalį Vilniuje buvo parodytas tik pirmasis “Medėjų” variantas. Visą laiką keičiu ir tobulinu savo darbus, manau, kad ir Antanas darys tą patį. Todėl iš anksto kviečiu į būsimus “Medėjų” spektaklius. Kartais spektakliai keičiasi tiek, kad iš pirmųjų pasirodymų telieka pavadinimas”, – neslepia B.Letukaitė.