Baigiant 2013 ir pradedant 2014 metus tenka vertinti, ar per šiuos metus pažengėme į priekį ir tapome saugesni, modernesni, geriau suvokiantys save, savo galimybes, privalumus ir trūkumus, sugebantys realistiškai įvertinti savo aplinką ir tinkamai sutikti ateityje laukiančius iššūkius.

Ekonomikos nuosmukį ir dramatiškus įvairių socialinių sluoksnių žmonių išgyvenimus keičia ekonomikos augimo perspektyvos ir didesnis optimizmas. Šalies politikai vėl demonstruoja labai trumpą atmintį ir neatsakingumą. Ekonomikos nuosmukį pergyvenome su dideliais viešojo sektoriaus deficitais, išauginome valstybės skolą dviem dešimtimis milijardų litų ir turėjome pasimokyti, kad bent ekonominio pakilimo metais iš politikų privalome reikalauti subalansuoti šalies viešuosius finansus. Bet 2014 m. vėl turėsime 2,5 mlrd. Lt deficitą.

Praėjo dar vieni Lietuvos valstybės metai, kai politikai vadovavosi ne racionaliais sprendimais, susijusiais su ateitimi ir praeitimi, o primityviu pataikavimu masės nuotaikoms. Autoritetų nepripažinimas, atsisakymas paklusti teisės viršenybei, įsigilinti į sprendimo pasekmes visai šaliai ir jos piliečiams, kantriai išklausyti kito nuomonę – būdingiausi masės žmogaus bruožai. Masės žmogaus, veikiančio kaip barbaro ir žūstančio desperacijoje siekiant sukurti ką nors racionalaus, galinčio mus vesti į priekį.

Kur tie išmintingieji, sugebantys tvarkytis, galintys eiti patys ir mus nuvesti į ateitį? Ar nesam savo storžieviškumu ir arogancija patys išstūmę jų iš viešojo gyvenimo lyderių arenos? Šalies viešojoje erdvėje įsivyravo tie, kurių pasitenkinimas savimi atribojo juos nuo išorinio pasaulio, jie atsiribojo nuo autoritetų, gali nieko nesiklausyti, nepakęsti savo nuomonės kritikos ir su niekuo nesiskaityti. Taip elgiasi Lietuvos politinės partijos. Savo mėnesiu ir metus valdžioje paversdamos šalį ir jos piliečius savo asmeninių ir partinių interesų įkaitais.

Tokiame partijų interesų jovale Lietuva prarado Sąjūdžio laikų „draivą”. Taip mūsų nūdieną „Veido” puslapiuose apibūdino Izraelyje gyvenantis litvakų sagos rašytojas Grigorijus Kanovičius: „Aš domiuosi Lietuva ir linkiu jai tik gero. Klausiate, kuo skiriasi anoji ir dabartinė? Lietuva labai pakitusi. Anoji buvo pilna įkvėpimo, pajaunėjusi, atrodė, kad gali labai daug pasiekti, – kalbu ne tik apie ekonomiką, bet ir apie dvasią, juk Sąjūdžio laikais, kai visi stovėjome susikabinę Baltijos kely, buvo svarbūs kiti dalykai. Dabartinė Lietuva „draivą”, kaip dabar populiaru sakyti, prarado. Mane nepaprastai skaudina, kad daugiau kaip 700 tūkst. žmonių paliko Lietuvą – emigravo.”

Kaip atgauti tą „draivą”, kuris mus vėl svaigintų ateities perspektyva ir vestų į priekį? Kaip išmokti gyventi ne tik kovos sąlygomis, kai priešas aiškus ir kova su juo mus visus suvienija? Bet kai reikia kurti savo valstybę ir ją su meile puoselėti, pasiklystame interesų pinklėse.

Neseniai lietuviškai išleistoje vienoje įtakingiausių XX a. knygų „Masių sukilimas” ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas talentingai kovoja prieš banalumą, dominuojančią vidutinybę ir vertybes pražudžiusią masinę vartotojo sąmonę, pradingusį žmogaus domėjimąsi savo būties prasme ir visų susiliejimą su beveide, inertiška, konvejerine mase.

Ispanų filosofas atima viltį iš visuomenės elito pasiteisinti tuo, kad svarbiausius politinius, ekonominius, kultūrinius sprendimus politiškai nulemia piliečių „masė”, siejama su darbininkija ar žemiausiu socialiniu sluoksniu. Filosofas perspėja, kad šis žodis reiškia ne socialinę klasę, o žmonių tipą, kurį ir jo gyvenimo laikotarpiu (1883–1955) galima aptikti visuose socialiniuose sluoksniuose, o jo viešpatavimas visuomenėje buvo akivaizdus tada ir tampa dar akivaizdesnis šiandien. „Kieno rankose dabar socialinė galia? – klausia filosofas. – Kieno dvasia uždėjo antspaudą mūsų visuomenei? Aišku, kad buržuazijos. Kas sudaro jos rinktinę, vadovaujančią grupę, savotišką šiandienos aristokratiją? Žinoma, specialistai: inžinieriai, gydytojai, ekonomistai, dėstytojai ir t.t. Be jokios abejonės – mokslininkai.”

Ta šiandieninė aristokratija ir Lietuvoje vis labiau užsisklendžia, atsiriboja nuo visko, o jų dvasinės veiklos laukas nuolat siaurėja. Nuolat siaurinant savo veiklą, logiška, kad nebesugebama aprėpti pasaulio kaip visumos, suvokti jo tėkmės, įvairovės, prognozuoti ateities. Netenkama viso to, kas anksčiau buvo vadinama europietiško mokslo, kultūros bei civilizacijos vardu. Ir šiandien Lietuvoje pradeda vyrauti „inteligentas”, kuris, užuot laikęs savo pareiga bent kiek išmanyti visa tai, ką privalo išmanyti protaujantis individas, išmano vienintelį mokslą, ir tai tik jo menką dalelę, kurioje tiesiogiai dirba.

Kaip dažnai galime matyti arogantišką Lietuvos moderniojo „inteligento” savo pagrindinės dorybės – abejingumo demonstravimą viskam, kas nepatenka į jo siaurą specializaciją. O tie, vis dar siekiantys aprėpti ir bent domėtis tuo, kas yra privalu tikram inteligentui, – politika, ekonominiu gyvenimu, moderniomis socialinės inžinerijos technologijomis, tiesiog vadinami diletantais, iš jų šaipomasi, jie menkinami.

Ispanų filosofas perspėja, kad toks atsiribojimas išugdo labai savitą žmonių kastą: „Tyrinėtojas, atradęs naują gamtos reiškinį, norom nenorom įtiki savo galia ir pačiu savimi. Jis įsivaizduoja, jog visai pagrįstai gali save laikyti visažiniu. Iš tikro jis težino vos mažą dalelę, kuri tik drauge su kitomis, jam nežinomomis dalelėmis sudaro tikrąjį žinojimą. Specialistai labai gerai „pažįsta” savo mažulytį visatos kampelį, tačiau visiškai nieko nenutuokia, kas yra už jo. Beveik visose gyvenimo srityse jis gali elgtis taip pat kaip paprastas, neišprusęs masės žmogus. Mūsų specialistas negali būti pavadintas šviesuoliu, nes jis, be savo siauros specializacijos, daugiau nieko neišmano, tačiau jis ir ne tamsuolis, nes vis dėlto yra „mokslo žmogus” ir puikiai pažįsta savo mažulytį visatos kampelį. Politikoje, mene, socialiniame gyvenime, kituose moksluose jis laikosi primityvių, nemokšiškų pažiūrų, tačiau jas reiškia taip autoritetingai, pasitikėdamas, visai nepaisydamas tos srities kompetentingų žmonių nuomonės.”

Ar ne tokį reiškinį šiandien matome ir Lietuvoje? Pilkojo specialisto, arogantiškai atsisakančio ar tiesiog nesugebančio pamatyti visumos ir priimti teisingų sprendimų ateičiai, dominavimą viešojoje erdvėje.

Tai ir matome Lietuvos violetinių pamišėlių ir nusikaltėlių partijos vadovų gretose gerbiamą ekonomikos profesorių, kuris yra visiškas beraštis valstybės valdymo srityje ir net neandertalietis Konstitucijos supratimo srityje. Taip matome politikoje pinigų dovaną iš Rusijos gavusį suvirintoją, kuris yra įsitikinęs, kad jo metro stotyje nusipirktas diplomas jam suteikia teisę dalyvauti Lietuvos valstybės kūrime. Toks specialistas suvirintojas į Seimo pirmininko kėdę pasodina buhalterijos specialistę, kuri neatsisakytų pabūti ir šalies prezidente.

Naujieji metai prasidės nuo to, kad pirmadieniais Lietuvoje nebeišeis jokia spauda. Barbarai „specialistai” nemato reikalo šviestis ir kasdien matyti šalies visumos. Politikai pasistengė, kad spauda būtų kuo greičiau sunaikinta ekonomiškai, kad neliktų žmonių, kurie dar bando ir gali atspindėti visumą, jos esmę, prisiminti praeitį ir sugebėti matyti ateitį. Tokie siauriems „specialistams” barbarams nereikalingi. Tada jie galės ramiai karaliauti.