Lietuvos knygynuose netrukus pasirodys nauja vertinga knyga – Rudigerio Klauso Mai „Slaptosios draugijos: mitai, valdžia ir tikrovė“. Joje informatyviai ir intriguojamai rašoma apie daugelio slaptųjų draugijų veiklą ir ypatumus, ritualus ir simbolius.

Norėdami paveikti istorinių įvykių eigą, slaptųjų draugijų nariai įsipainiodavo į sąmokslus, skandalus. Ištrauką iš šios knygos siūlome mūsų savaitraščio „Skaitinių“ rubrikos skaitytojams.

Ezoterikos pasaulyje iš tiesų egzistuoja įvairiausi tamplierių ordinai. Dauguma iš jų, įkurti XIX a. arba vėliau, siekė perimti legendinių tamplierių palikimą, tačiau palaidojo kryžiaus žygių idėjas. Iš esmės jiems visiems svarbiausia yra krikščionybės praktikavimas ir socialinė pagalba, kurią jie remia surinktomis aukomis ir narių mokesčiais. Jie išlaiko arba remia senelių namus, klinikas ir greitosios pagalbos gydytojus. Mums tai pažįstama iš kitų dvasininkų riterių ordinų – maltiečių ir joanitų. Tai nekelia nuostabos, nes šių ordinų susikūrimo tikslas buvo piligrimų apsauga Šventojoje žemėje ir rūpinimasis jais.

Įvairūs tamplierių palikuonys vieni nuo kitų skiriasi savo požiūriu į tikėjimą, socialinę pagalbą ir konfesiją. Kai kurie save laiko katalikais, kiti – ekumenais. Svarbiausia sąlyga norint tapti nariu yra nepriekaištinga reputacija. Būsimieji riteriai turi būti įsisavinę krikščionišką tikėjimą ir turėti tvirtą gyvenimo pagrindą. Maltos ordine pasiekti atitinkamus laipsnius, taigi priklausyti vidiniam ordino ratui, gali tik tie, kurie yra kilmingi. Akivaizdu, kad ir šis ordinas savo struktūra sudaro socialinį tinklą, kuriuo galima pasinaudoti esant reikalui. (…)

Iki šiol stipriausia dar veikianti slaptoji draugija yra laisvieji mūrininkai. Nepatikslintais duomenimis, pasaulyje yra 50 tūkst. ložių, kuriose dirba aštuoni milijonai laisvųjų mūrininkų. JAV su keturiais milijonais ložės brolių turi didžiausią laisvųjų mūrininkų kontingentą. Tai yra tradicija, juk ir JAV įkūrėjai George’as Washingtonas, Thomas Jeffersonas ir Benjaminas Franklinas buvo laisvieji mūrininkai, o didžioji nepriklausomybės aktą pasirašiusiųjų dalis taip pat priklausė šioms ložėms. Thomas Dehleris žinojęs šią tiesą taip pat, kaip ir Axelis Casaris Springeris, Gustavas Heinemannas ar Winstonas Churchillis.

Pagrindinė taisyklė yra ta, kad ložės broliai privalo vienas kitam padėti, tačiau lygiai tokia pat geležinė yra ir kita nuostata, kad ložėje nėra vietos politikai ir religijai. Nes laisvosios mūrininkijos siekis yra sienų griovimas, o ne jų statymas. Vyrai, kurie pilietiniame gyvenime yra krikščionys demokratai arba socialdemokratai, ložėje privalo pamiršti partijas ir politiką, kad galėtų dirbti vardan žmonijos gerovės. Dirbti su netašytu akmeniu, kitaip sakant, su paprastu žmogumi, reiškia pačiam tobulėti pagal krikščionišką švietėjišką moralę. Svarbiausios iš pagrindinių sąvokų yra žmogiškumas, tolerancija, pasiaukojimas ir artimo meilė.

Nuo draugijos iki socialinio tinklo

Bet kokiu egzistuojančiu socialiniu tinklu yra naudojamasi. Reikia atkreipti dėmesį, kad bet kokiu, o ne vien tik slaptųjų draugijų. Reikia labai atidžiai pasižiūrėti ir pamiršti savo pačių sukurtus stereotipus. Neretai paaiškėdavo, kad tie, kurie už kokį nors nusikaltimą prie gėdos stulpo kaldavo nusikaltėlius, iš tiesų patys būdavo kalti. Naciai žydus apšaukė esant žmogžudžiais ir sąmokslininkais, tačiau žmogžudžiai ir sąmokslininkai buvo patys naciai. Stalinas laisvuosius mūrininkus buvo paskelbęs žmogžudžiais ir sąmokslininkais, tačiau žmogžudys ir sąmokslininkas buvo jis pats. Tas, kuris rengia sąmokslą, labiausiai jo ir bijo. Pasaulis pernelyg sudėtingas, kad jame iš tiesų būtų įmanomi sąmokslai.

Vardą Bilderbergerių sąjungai davė neformalus susitikimas, kuris pirmą kartą įvyko 1954 m. prašmatniame „Bilderberg“ viešbutyje olandų Osterbeke, globojamas Nyderlandų princo Bernhardo. Greitai ši draugija tapo vienos slaptosios draugijos sinonimu, kuri tariamai dalyvavo pasauliniame – gruobuoniško finansų kapitalo prieš visą pasaulį – sąmoksle.

Tiems, kurie nori save pamaloninti sąmokslo teorijomis, tereikia žvilgtelėti į internetą: ten jų apstu. Vienoje karikatūroje pavaizduota ponia Merkel, tada dar opozicijos lyderė, ir ponas Schröderis, tuometinis kancleris, įkinkyti į bilderbergerių vežimą vietoje arklių. Nepaisant to, kad Gerhardas Schröderis nepasirodė nė viename iš susitikimų – nes oficiali konferencijos kalba yra anglų, o nemokant laisvai kalbėti angliškai ir nenorint tapti pajuokos objektu nereikėtų rodytis šioje konferencijoje – šis karikatūrų tipas yra gerai žinomas.

Už visų sąmokslo teorijų stovi ta pati tezė apie vienos mažos įtakingos grupės rezgamą pasaulinį sąmokslą – ar tai būtų laisvieji mūrininkai ar iliuminatai, žydai ar kapitalistai. Sąmokslo teorijų pagrindą dažniausiai sudaro šmeižtas ir neretai galima lengvai suprasti tokio šmeižto motyvus.

Bilderbergeriai nėra kokia nors slaptoji draugija. Jie susikūrė tuoj po nacionalsocializmo katastrofos ir Antrojo pasaulinio karo. Įtakingos žinomos asmenybės, laikydamosi griežto konfidencialumo, norėjo susitikti privačiai, kad pasikeistų savo požiūriais ir informacija. Kalba ėjo apie demokratijos Europoje stiprinimą ir bandymą suartinti Europą su JAV. Nuo tada kasmet rengiama dviejų su puse dienos trukmės konferencija, per kurią seminaruose diskutuojama tam tikromis aktualiomis temomis. Susitinka vadovaujančios mokslo, ekonomikos ir politikos asmenybės, nepaisant partinės politinės krypties ar narystės. Be konfidencialumo dalykinė diskusija būtų neįmanoma, nes tuo metu paliekami partijų politikos apkasai ir pamirštama ekonominė konkurencija. Bilderbergeriai turi sudarę savo tinklą.

Tai yra paslaptis

Žinoma, slaptosios draugijos taip pat gali sudaryti tinklą, o kartais jis yra net jų tikslas. Vienoje JAV televizijos giganto NBC laidoje reporteris 2003 m. rugpjūčio 31 d. paklausė svečio, ką reiškią, kad jis ir jo kontrahentas esą slaptosios draugijos „Skull & Bones“ nariai. Nustebęs svečias atsakė: „Nedaug, nes tai yra paslaptis.“ Kontrahentas, to paties reporterio paklaustas 2004 m. vasario 9 d., šito klausimo jau tikėjosi, todėl tik trumpai atsakė: „Tai yra paslaptis, mes negalime apie tai kalbėti.“ Laidos vedėjui Timui Russertui nepavyko daugiau sužinoti nei iš kandidato į prezidentus Johno Kerry, nei iš tuo metu prezidento pareigas einančio George’o W.Busho. Abu jie pasuodavo, permesdavo kamuolį į politinį lauką ir užsispyrę atsisakinėjo kalbėti šia tema. Tai nekelia nusistebėjimo, nes svarbiausios yra šios dvi taisyklės: privaloma saugoti draugijos paslaptis ir būtina paremti vienas kitą darant karjerą. Tai yra pagrindinės taisyklės. Visa kita – nostalgiški papročiai, sumaišyti su studentiškos bičiulystės žavesiu.

Tokių slaptųjų draugijų kaip „Skull & Bones“ esama anglų ir amerikiečių elito universitetuose. Kembridžo draugija vadinasi „Cambridge Apostles“ ir, kaip ir dauguma tokių studentiškų sąjungų, buvo įkurta XIX a. pradžioje. Williamas Huntingtonas Russelis, „Skull & Bones“ įkūrėjas, šią idėją pasiskolino iš Vokietijos, kurioje jis XIX a. pradžioje praleido vienerius studijų metus. Kai kas iš bonesmanų papročių iš tiesų primena studentų korporacijas Vokietijoje „Burschenschaften“, o simpatijos kompozitoriui Haydnui verčia galvoti apie laisvuosius mūrininkus. Galimas dalykas, kad generolas Russelis priklausė „Germaniai“. Ši tik Jeilio universitete veikianti draugija savo narius verbuoja iš studijuojančiųjų pirmąjį semestrą. Joks studentas negali pats pareikšti noro tapti nariu, tačiau jis gali būti išrenkamas jaunesniuoju tų, kurie praėjusiais metais buvo inicijuoti į šią draugiją.

Po studijų bonesmanas gali pasikliauti palaikymu vyresniųjų studijų draugų, kuriems jau yra pavykę įsitvirtinti svarbiuose politikos, ekonomikos, žiniasklaidos arba kariuomenės postuose. Kartais tokia globa jaunam vyrui nėra reikalinga, nes ją jam garantuoja šeimos ryšiai. Dauguma bonesmanų yra kilę iš senas tradicijas puoselėjančių šeimos klanų ir gali remtis savo maža protėvių – Jeilio absolventų ir bonesmanų – galerija. Politiniai įsitikinimai, kaip galima suprasti iš respublikono Busho ir demokrato Kerry pavyzdžio, čia neturi reikšmės, svarbu tik kilmė ir asmenybė. Todėl būtų klaidinga kalbėti apie sąmokslininkų slaptąją draugiją, nes kalba eina ne apie politines konfesijas arba mažas grupes su aiškiai apibrėžtais tikslais, o apie organizaciją, kuriančią ir globojančią elitą.

Kartais slaptųjų draugijų nariai įsivaizduojami lyg dviejų dimensijų būtybės, kuriems trečiąją dimensiją atstoja draugija, tačiau yra visiškai ne taip: savo asmenybe ir visomis jėgomis jie prisideda prie draugijos darbo, taip pat ją keičia. Taip baigiantis XX a. išsivystė visiškai naujas politinių draugijų tipas – socialinis tinklas.

Modernioje pliuralistinėje visuomenėje gauti valdžią galima tik remiantis socialiniais tinklais. Socialiniai tinklai yra neformalūs susivienijimai. Jie nėra renkami ir dažniausiai nematomi viešumoje. Jie posėdžiauja užsirakinę duris ir derina savo veiklą. Socialiniai tinklai yra slaptosios draugijos be ritualų ir be principų, išskyrus visus kitus lenkiantį karjeros principą. (…)

Jei moderni Vakarų visuomenė ir yra užkariaujama, tai tikrai ne slaptųjų draugijų, o socialinių tinklų, kurie veikia pragmatiškai, lanksčiai ir yra orientuoti vien tik į karjerą. Žodis „užkariavimas“ nėra labai tikslus apibūdinimas, nes tokie socialinių tinklų nariai į visuomenę skverbiasi kaip grybiena. Tai veda, žinoma, prie didelio populiarumo, nes politikos taktika baigia išsisemti, tačiau taip pat ir prie galimo vertybių praradimo…

Klaus Ruediger Mai

Iš vokiečių kalbos vertė Eugenija Tautkutė