"Scanpix" nuotr.

Pastaruoju metu vis galvoju: gerai, kad šiuo metu esu Lietuvoje, o ne Belgijoje ar Prancūzijoje, čia esu saugesnis. Todėl iš pradžių buvo keista, kad toks mano požiūris susilaukė aršios kritikos iš žmonių, esančių „nesaugiose“ valstybėse. Šiame straipsnyje pristatysiu tris nuomones apie tai, kodėl mano logika galėtų būti klaidinga.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Pirmoji tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė, kilusi iš šalies, kurioje pasitaiko teroristinių išpuolių, ir šiuo metu dirbanti žurnalistinį darbą Briuselyje, pokalbio pabaigoje išreiškė norą likti anonimiška, nes, jos manymu, kalbėjomės kiek emocingai ir galbūt nevisai etiškai kolegų žurnalistų atžvilgiu. Aš asmeniškai nemanau, kad pažeidėme kokias nors etikos normas. Tiesiog bijome likti nesuprasti: viena vertus, būti apkaltinti nejautrumu teroro aukoms, kita vertus – apkaltinti arogantišku požiūriu į „ramias“ valstybes. Pabrėšiu, jog tokių intencijų neturėjome.

Daugelis žmonių pradeda bijoti skristi, renkasi kitas transporto priemones. Tačiau saugumo požiūriu toks pasirinkimas tampa neracionalus – jie tik didina savo riziką.

Mano pašnekovė lygino visuomenės reakciją į teroristinius užpuolius su lėktuvo katastrofomis. Nors statistiškai oro transportas lieka saugiausias lyginant su kitomis transporto priemonėmis, būtent incidentai ore sulaukia plataus visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Daugelis žmonių pradeda bijoti skristi, renkasi kitas transporto priemones. Tačiau saugumo požiūriu toks pasirinkimas tampa neracionalus – jie tik didina savo riziką.

Anot jos, panašiai į teroristinius išpuolius Vakarų Europos didmiesčiuose žiūrima ir iš „ramių“ valstybių perspektyvos. Pašnekovė buvo pasipiktinusi, kai vienas jos kolegų atsisakė kelionės į ES sostinę dėl saugumo sumetimų.

„Aš suprantu jį psichologiškai, bet toks elgesys negali būti pagrįstas racionaliai, − tvirtina ji. – Čia tas pats, kaip įvykus lėktuvo katastrofai užsidaryti mažesnio saugumo transporto priemonėje ir sakyti, kad esi saugus. Jo mieste nužudomų žmonių skaičius yra kelis kartus didesnis negu Briuselyje, net įskaitant pastarųjų įvykių aukas.“ Nors ji nekalbėjo tiesiogiai apie Lietuvą, mūsų šalyje kasmet registruojama keturis kartus daugiau nužudymų nei Belgijoje.

Mūsų šalyje kasmet registruojama keturis kartus daugiau nužudymų nei Belgijoje.

„Į saugumą negalima žiūrėti fragmentiškai, savo pasirinkimus motyvuoti tik vienu iš daugelio aspektų, − įsitikinusi pašnekovė. – Vieni per daug atsipalaiduoja ir užmerkia akis į kitas saugumo problemas, o kiti pradeda skleisti baimes, kurios destruktyviai veikia visuomenę. Deja, žiniasklaida ir politinis procesas skatina šias tendencijas. Aš neturiu receptų, kaip tai galima būtų pakeisti.“

Kai nukrypimas nuo „normų“ gali išprovokuoti prievartą ir nusikaltimus

Po ilgų mąstymų apie tai, ką sakė pirmoji pašnekovė, kalbinau kitą – iš Slovakijos kilusį ir Berlyne gyvenantį Slavo Cabadajų, daug kartų viešėjusį Lietuvoje. Šį kartą uždaviau vieną paprastą klausimą: kur jautiesi saugesnis – Berlyne (kur, tarp kitko, vis dažniau skelbiamas pavojus dėl teroristinių aktų) ar „ramesnėje“ vietoje – pavyzdžiui, Slovakijoje ar Lietuvoje.

Pirmoji mintis, kurią jis išsakė, nelauktai man priminė ankstesnį palyginimą su lėktuvo katastrofomis. Bijantys skristi žmonės dažnai sako, kad būdami ore praranda kontrolės jausmą, kurį neva jaučia keliaudami antžeminiu transportu. Reikia manyti, kad išsigandę teroristinių atakų, bet gyvenantys „ramesnėse“ vietovėse žmonės, sakytų, kad Vakarų Europos didmiesčiuose dėl teroro pavojaus žmonės nesijaučia kontroliuojantys situacijos. Būtent todėl nustebau, kai Slavo pasakė, kad Berlyne jis tą kontrolę jaučia, o tiek savo gimtinėje, tiek Lietuvoje – nelabai.

Tokie paprasti dalykai kaip išvaizda ar gestai Slovakijoje gali išprovokuoti užpuolimą. Berlyne tai sunku įsivaizduoti.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Berlyne būtent nuo manęs didžiąja dalimi priklauso, ar pateksiu į pavojingą situaciją, − pasakojo Slavo. – Net pavojingiausiuose miesto rajonuose tavo saugumas yra tavo rankose.“ Pašnekovas tvirtina, kad net sutikus pavojingai atrodančius asmenis, paprastai galima išvengti konflikto, o konfliktai gimsta tuo atveju, kai abi šalys jų ieško. Gimtinėje Slovakijoje gali būti užpultas „be priežasties“: „Tokie paprasti dalykai kaip išvaizda ar gestai Slovakijoje gali išprovokuoti užpuolimą. Berlyne tai sunku įsivaizduoti.“

Daug keliavęs Lietuvoje, pašnekovas teigia, jog mūsų šalis šiuo požiūriu yra artimesnė Slovakijai nei Vokietijai: „Kai atvažiuoji į miestą, kuris galbūt nėra populiarus tarp turistų, iš karto pagauni kitų žmonių žvilgsnius. Gal tai tiesiog smalsumas, bet visgi jaučiasi ir kitas motyvas: jis kitoks, iš kitur, ne toks kaip mes.“ Toks požiūris, anot Slavo, yra ne tiek pavojingas užsieniečių, bet vietinių gyventojų atžvilgiu, kurie priversti būti „uniformuoti“, nes bet koks nukrypimas nuo „normų“ gali išprovokuoti prievartą ir nusikaltimus.

Maži maršrutiniai autobusai, kurie tiesiog neįsivaizduojami Berlyne. Kai įsėdau į tokį Klaipėdoje, tikrai bijojau, ar išlipsiu sveikas.

„Įdomu tai, kad tiek Slovakijoje, tiek Lietuvoje, kur kartais pasigendama tolerancijos būtiniems dalykams, visuotinai toleruojamos nesaugaus elgesio normos, − pastebi pašnekovas. – Pavyzdžiui, šie maži maršrutiniai autobusai, kurie tiesiog neįsivaizduojami Berlyne. Kai įsėdau į tokį Klaipėdoje, tikrai bijojau, ar išlipsiu sveikas. Negalėjau patikėti, kad žmonės dešimtmečiais važinėja tokiomis priemonėmis. Mašina jau važiuoja, o žmogus balansuoja, stovi, moka už važiavimą, laukia grąžos. Bet kurią minutę jis gali nukristi, susižaloti ar sužaloti pakeleivius.“

Maršrutiniai autobusai ir kitos viešojo transporto priemonės atsidūrė ir trečiojo tinklaraščio  Euroblogas.lt pašnekovo, portugalo Paulo de Sousa dėmesio centre. Jis dirba turizmo srityje ir yra apkeliavęs vos ne pusę pasaulio. Šį rudenį keliavau su juo po Lietuvą.

Paklaustas, ar jautėsi Lietuvoje saugus, jis tepasakė: „Pats žinai, kaip viskas buvo.“ O buvo taip. Kai pirmą kartą atsisėdome į tarpmiestinį autobusą, jis pradėjo kažko ieškoti po sėdyne. Vis kartojo: „kur tai yra, kur tai yra“. Po kelių minučių paieškos jis paprašė manęs nueiti pas vairuotoją ir paklausti, kur yra saugos diržai. Sakau, kad diržų nėra ir vairuotojas tik pasijuoks iš manęs.

Paulo pradėjo reikalauti, kad tai baigtųsi: „Aš neplanavau žūti Lietuvoje“.

Po pusvalandinės diskusijos apie tai, kaip Lietuva galėjo būti priimta į Europos Sąjungą neadaptavusi visoms šalims privalomų kelių eismo saugumo normų, jis kažkiek nurimo (patikinau, kad taip važiuoja visi ir paprastai nieko nebūna, o išlipti jau per vėlu). Tačiau kai nuo magistralės autobusas pasuko į rajoninį dviejų juostų kelią ir vairuotojas meistriškai, bet kiek rizikingai pradėjo lenkti kitas mašinas, Paulo pradėjo reikalauti, kad tai baigtųsi: „Aš neplanavau žūti Lietuvoje“.

Kadangi keliavome daug, turėjau po to karto atkreipti dėmesį į tai, kurias transporto priemones renkamės. Kartą važiuojant senu vietiniu traukiniu, jis kažkodėl sunerimo ir sušnibždėjo: „Tu tikrai manai, kad čia saugu? Visi į mane žiūri ir žiūri piktai. Aš gerai žinau, kuo gali baigtis tokie žvilgsniai.“ Saugiai pasiekus tikslą, jis juokavo: „Visi žmonės buvo šviesių akių, aš vienintelis buvau tamsiaakis. Kur kiti tamsiaakiai? Ar jie nužudyti? Pralaimėję evoliucinę kovą?“.

Nors dėl savo akių ne visada jautėsi saugiai, Paulo atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje žmonės vengia „akių kontakto“ taisyklės – pėstieji kerta aklai sankryžas, žmonės stumdosi viešosiose vietose „nematydami“ vieni kitų. Išgėrę, bet prieš tai adekvačiai atrodę žmonės, elgiasi nesaugiai, provokuodami konfliktus su kitais.

Visgi Lietuvoje, kaip sako, jam labai patiko, o Klaipėda patektų į „atsarginį“ miestų sąrašą, kuriame norėtų gyventi. Teigia, jog mūsų šalyje daug mažiau chaoso, kuris akivaizdžiai matomas kitose Vidurio Europos šalyse, todėl didžiausias, pasak jo, Lietuvos minusas – neatsargus žmonių elgesys – dažnai pasireiškė netikėtai.