Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ketvirtadienį Vilniuje prasideda „Žiemos ekranai“ – stambiausias Baltijos šalyse rengiamas prancūzų kino festivalis. Jis Lietuvos žiūrovams pristatys įvairialypę subtilių ir įžūlių, nuotaikingų ir slegiančių, ironiškų ir jautrių prancūziškų filmų paletę. „Žiemos ekranai“ – jau dvyliktą kartą Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojama kino šventė. Šįmet ji įsuks į savo žiemišką sūkurį 11 mūsų šalies vietovių, po kurias keliaus 24 kino juostos.

Festivalį sudaro du fundamentalūs blokai: pagrindinės ir retrospektyvinės programos. Pagrindinė programa, kuri šįmet vadinama „Susitikimais“, stengiasi atskleisti, kas pastaraisiais metais vyko ir tebevyksta Prancūzijos kino pasaulyje, atkreipti dėmesį į naujus kūrėjus, aktorius, įžvelgti naujas aktualias temas. Ši programa gana koncentruota – joje tik dešimt filmų, tad stropus žiūrovas gali pamatyti juos visus ir susidaryti išsamų šiandienos prancūzų kinematografo vaizdą.

Siūlomų filmų visuma tematiškai aprėpia itin platų problemų spektrą: nuo socialinės nelygybės, individo akistatos su sistema iki kertinių egzistencinių dalykų – santykio su artimaisiais, vienatvės, meilės, mirties. Čia yra ir jaunosios kartos režisierių darbų, pavyzdžiui, Damieno Manivelio „Parkas“, ir ne vienus metus trukusių projektų, kaip Emilie Brisavoine „Polina ištrūksta“ ar mūsų publikai žinomų režisierių André Téchiné, Benoit Jacquot filmai.

Pastarieji irgi atstovauja visiškai skirtingoms kryptims: A.Téchiné „Septyniolikmečiai“ yra realistinis filmas, kalbantis apie socialinę skirtingų žmonių grupių tikrovę, o štai B.Jacquot „Iki niekados“ labiau gvildena psichologinius būties ir nebūties vingius. Tai pasakojimas apie merginą, kuri mirus draugui jų namuose lieka visiškai viena, tačiau netrukus supranta, kad draugas ir toliau yra šalia. Jis kaip sapnas, ilgesnis už naktį.

„Tuo kino susitikimai ir bus įdomūs: pažintis su savitu autoriaus žvilgsniu gali nepatikti, tačiau žiūrovo viduje kažkas vis tiek sukirbės“, – teigia festivalio filmų kolekcijos sudarytoja Eglė Maceinaitė.

Nenuspėjami susitikimai

Organizatoriai ilgai svarstė dėl filmo „Solanž ir gyvieji“. Jo autorė – Paryžiuje gyvenanti kanadietė Ina Mihalache, kuri išgarsėjo „YouTube“ internetiniame kanale kuriamais filmukais. Ir tai jaučiama iš kuklaus biudžeto, kuriuo režisierę aprūpino sutelktinio finansavimo kampanija, filmo struktūros. Priimdama siuntinį, kurio, jos manymu, niekas negalėtų jai siųsti, mergina nualpsta, o kaimynai pasiryžta prie jos lovos budėti per naktį. Įdomu, kad pagrindinę heroję, kuri pamažu lenda iš kieto vienatvės šarvo, suvaidino pati režisierė.

Ko gero, alternatyviausias pagrindinės programos filmas – Damieno Manivelio „Parkas“. Jis – minimalistinis, trumpas, bet neskubus, su pora bevardžių personažų ir parku, kuris iš draugiško tampa vis grėsmingesnis.

Xavier Serono „Galvą guldau“ – tai juosta apie niūrią temą – mirtį, tačiau pats filmas mirtinai juokingas. Jame panaudoti barokiniai paveikslai „Barzdota moteris“, „Nuostabusis pieno davimas šv. Bernardui“ ir kiti keistoki tos epochos ikonografijos pavyzdžiai. Po filmo seansų bus galima susitikti su atvykstančiu režisieriumi.

Jeano Christophe‘o Meurisse‘o filmas „Apnėja“ – teatro režisieriaus debiutas kine. Filmas sukurtas be scenarijaus, tik numačius kartu gyvenančio vienos moters ir dviejų vyrų draugiško trikampio situacijas. Tačiau jos gyvai perteikia šiandienos Prancūzijos socialinę realybę ir pačių prancūzų mentalitetą. Ši šalis seniai nebėra atvirukinio Eifelio bokšto, sūrio, prancūziškų batonų ir kanelių kraštas. Joje vykstantys pokyčiai pranoksta senus stereotipus.

Kone ilgiausiai festivalio organizatoriai dairėsi atidarymo filmo. Galiausiai juo tapo „Džiunglių įstatymas“, dar nefigūravęs kitų festivalių programose ir todėl negavęs apdovanojimų. Šį Antonino Peretjatko filmą E.Maceinaitė atrado žiūrėdama kitą to paties režisieriaus kūrinį. O pamačiusi pagalvojo: oho, kažkas naujo. Užtenka pasakyti, kad filmo veikėjas, ministerijos praktikantas, išsiunčiamas į Prancūzijos Gvinėją steigti pirmosios uždaros slidinėjimo trasos Amazonės džiunglėse, tikintis atgaivinti turizmą atokiame krašte.

„Tai labai savotiškas projektas – fragmentiškas, specifinio stiliaus ir humoro. Galbūt šiek tiek neįprastas „Žiemos ekranams“ dėl jame išsakomos kritikos. Bet pamaniau – kodėl gi ne? Jeigu filmas iškelia kelias skirtingas pozicijas, laikau tai geru ženklu. Nesinorėtų tapti patogiu bei nuspėjamu festivaliu“, – teigia festivalio programos sudarytoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m