"Veido" archyvas

Šį kartą siūlome tekstą sielai. Tai ištrauka iš prancūzų mąstytojo Michelio de Montaigne’io papildyto “Esė” rinkinio.

Nedera visada ir visur laikytis savo įpročių ir polinkių. Iš visų mūsų gabumų pats svarbiausias – mokėti prisitaikyti prie pačių įvairiausių papročių. Savo valia ar iš būtinybės griežtai laikytis vieno ir to paties gyvenimo būdo – reiškia egzistuoti, o ne gyventi. Geriausios sielos tos, kurios lankstesnės ir įvairesnės.

Jei man būtų leista save nutašyti pagal savo skonį, tai nėra tokios formos – kad ir kokia nuostabi ji būtų, į kurią aš norėčiau įsisprausti taip, kad jau niekada nebetektų su ja skirtis. Gyvenimas – tai nelygus, netaisyklingas ir įvairiapusis judėjimas. Nenukrypstamai vadovautis savais polinkiais ir būti jiems tokiam paklusniam, kad negalėtum nuo jų nutolti arba jų pajungti savo valiai, reiškia nebūti draugu sau pačiam, o juo labiau šeimininku; tai reiškia vergauti sau pačiam.

Tam, kas moka tinkamai vertinti savo galimybes ir iki galo jas panaudoti, mąstymas – galingas ir visavertis savęs pažinimo būdas; aš linkęs savarankiškai kalti savo sielą, o ne dabinti ją pasiskolintomis gėrybėmis.

Nėra tuštesnio ir drauge sudėtingesnio užsiėmimo, nei kalbėtis su savo mintimis – viskas priklauso nuo besikalbančios sielos.

Mes gyvename tarp žmonių ir kuriame su jais įvairius santykius; jei negalime pakęsti jų įpročių, jeigu jaučiame pasidygėjimą žemomis ir vulgariomis sielomis, o žemos ir vulgarios sielos dažnai būna tokios pat padorios, kaip ir subtiliosios (išmintis, nemokanti prisitaikyti prie visuotinės kvailybės, bevertė), – tai mums nėra ko kištis nei į asmeninius, nei į svetimus reikalus: juk ir asmeninius, ir visuomeninius reikalus tvarko būtent tokie žmonės. Patys gražiausi – kuo mažiau įtempti ir kuo natūralesni mūsų sielos judesiai.

Aš pasirengęs liaupsinti tą, kurio siela susideda tarytum iš kelių aukštų ir geba įsitempti ir atsipalaiduoti, vienodai gerai jaustis, kad ir kur likimas ją nublokštų, tą, kuris moka užmegzti pokalbį su kaimynu apie jo statinį, medžioklę arba bylas, gyvai šnekučiuotis su staliumi ar sodininku; aš pavydžiu tam, kuris moka prieiti prie žemiausio savo valdinio ir tinkamai su juo pasikalbėti.

"Veido" archyvasl

“Mano bibliotekoje palei lenktas sienas stovi penkiaaukštės knygų lentynos, kad ir kur pažvelgčiau, iš visur į mane žvelgia knygos”

Ir aš jokiu būdu nepritariu Platono patarimui bendrauti su tarnais tik pakeltu tonu, neleidžiant sau kreipiantis į juos pajuokauti ar atsipalaiduoti, nei su vyrais, nei su moterimis.

Pasitaiko nepaprastai savotiško, uždaro būdo žmonių, visiškai pasinėrusių į save. Kalbant apie mane, tikrasis mano pašaukimas – bendrauti su žmonėmis ir kurti. Aš visiškai atsivėręs išoriniam pasauliui, visiems matomas, gimęs bendrauti ir draugauti. Vienuma, kurią aš myliu ir kurią skelbiu, dažniausiai pasiekiama perkeliant savo prieraišumą ir mintis į save patį bei apribojant ir sumažinant ne tik savo pastangas, bet ir savo rūpesčius bei troškimus; tai pasiekiu nusimesdamas nuo savęs globą kuo nors kitu, išskyrus save patį, ir lyg nuo mirties bėgu nuo vergavimo ir įsipareigojimų, ir ne tiek nuo žmonių spiečiaus, kiek nuo mane apspintančių reikalų. O fizinis atsiskyrimas, tiksliau – buvimas vienumoje, turiu prisipažinti, veikiau praskleidžia ir praplečia mano interesų ribas, perkelia mane už manojo “aš”, ir niekada nepasineriu į mūsų valstybės ir viso pasaulio reikalų svarstymą su didesniu noru, kaip tada, kai esu vienumoje su savimi. Mūsų kvailystės man nesukelia juoko, jį sukelia mūsų arogancija.

Žmonės, kurių bendrijos ir draugystės aš nuolat ieškau, – tai vadinamieji padorūs ir nekvaili žmonės; jų sielos sandara man tokia artima, kad nutolina mane nuo visų kitų. Iš didžiulės įvairovės charakterių, būtent šis, tiesą sakant, yra rečiausias; tai charakteris, sukurtas iš esmės gamtos. Tokių žmonių bendravimo tikslas – palaikyti artimus santykius, lankyti vieniems kitus ir dalytis vieniems su kitais savo mintimis; tai jokios naudos nesiekiantis sielų sąlytis. Man priimtinos visos temos, kuriomis kalbamės; man nerūpi, kiek jos prasmingos ir svarbios; nes jos visada grakščios ir džiugios; jos visada paženklintos brandžiais ir tvirtais įsitikinimais, iš jų dvelkia geraširdiškumas, atvirumas, gyvumas ir draugiškumas. Mūsų siela parodo jėgą ir grožį ne tik pokalbiuose apie naujus įstatymus ir ne tik tada, kai svarstomi valstybės vadovų reikalai; tos pačios jos savybės atsiskleidžia ir nerūpestingai šnekučiuojantis asmeninėmis temomis.

"Veido" archyvas

“Nėra tuštesnio ir drauge sudėtingesnio užsiėmimo, nei kalbėtis su savo mintimis – viskas priklauso nuo besikalbančios sielos”

Aš atpažįstu man patinkančius žmones iš jų tylėjimo bei šypsenos ir greičiau randu juos už pokylių stalo, o ne posėdžių salėje. Jeigu koks mokslinčius pareiškia norą dalyvauti mūsų draugiškuose pokalbiuose, mes jokiu būdu jo neatstumiame – žinoma, su sąlyga, jei jis neims arogantiškai ir įkyriai pamokslauti, kaip dažnai nutinka, o parodys norą ką nors sužinoti ir ko nors išmokti. Mes trokštame gerai praleisti laiką – daugiau mums nieko nereikia; kai ateis laikas pasiklausyti jo pamokslų ir nurodymų, mes pagarbiai priklaupsime prie jo sosto. Kilni ir gyvenimo mačiusi siela savaime tampa nepriekaištingai miela. O mokslas yra ne kas kita, kaip kūrinių, kuriuos sukūrė panašios sielos, protokolas ir aprašymas. (…)

Trečia bendravimo rūšis – bendravimas su knygomis, jis gerokai stabilesnis ir visiškai mūsų valioje.
Knygos lydi mane visą gyvenimą, ir aš bendrauju su jomis visada ir visur. Jos guodžia mane senatvėje ir atsiskyrėliškame gyvenime. Jos nukelia nuo manęs nuobodaus dykinėjimo naštą ir bet kuriuo metu duoda galimybę išsivaduoti iš nemalonios draugijos. (…)

Aš mėgaujuosi knygomis kaip gobšuolis savo brangenybėmis, įsitikinęs, kad galėsiu jomis mėgautis, kai tik panorėsiu; mano siela pasisotina ir pasitenkina šitokia valdymo teise. Niekada nesileidžiu į kelionę, nepasiėmęs su savimi knygų, – ar taika, ar karo metas. (…) Jos – mano geriausia amunicija, kokia tik galėjau pasirūpinti savo žemiškam žygiui, ir man skaudžiai gaila žmonių, apdovanotų gebėjimu mąstyti ir neturinčių šių atsargų. Ir visokio kitokio pobūdžio pramogoms, net ir visai nereikšmingoms, aš atsiduodu kuo nuoširdžiausiai, nes mano knygos niekada manęs nepaliks.(…)

"Veido" archyvas

“Knygos nukelia nuo manęs nuobodaus dykinėjimo naštą ir bet kuriuo metu duoda galimybę išsivaduoti iš nemalonios draugijos”

Mano biblioteka sutalpinta apvaliame kambaryje, ir laisvo ploto joje yra tik tiek, kiek reikia stalui ir kėdei; palei lenktas sienas stovi penkiaaukštės knygų lentynos, kad ir kur pažvelgčiau, iš visur į mane žvelgia knygos.

Tai – mano prieglauda. Aš stengiuosi įtvirtinti neribotą jos valdymą ir apsaugoti ją nuo kiekvieno, kuris galėtų kėsintis į ją, remdamasis santuokiniais, šeiminiais ar visuomeniniais ryšiais. Visur kitur, išskyrus ją, mano valdžia iš esmės formali ir nedaug ko verta. Manyčiau, nelaimingas tas, kas neturi savo namuose vietelės, kur galėtų iš tikrųjų būti pas save, kur galėtų atsiduoti asmeniniams rūpesčiams savimi arba pasislėpti nuo svetimų žvilgsnių! Už puikybę reikia mokėti nemažą auką, nes tuos, kas pasiduoda aistrai, ji verčia nuolat būti visų akivaizdoje, tarytum jie – statulos turgaus aikštėje. Net vienuma nesuteikia jiems vienatvės. Tame rūsčiame gyvenimo būde, kuriam paklūsta mūsų vienuoliai, nėra, mano nuomone, nieko sunkesnio, nei tvarka, regis, kai kuriuose ordinuose tapusi taisykle, – aš turiu galvoje pastovų sugyvenimą visų vienoje vietoje ir daugelio dalyvavimą kiekviename jų veiksme. Verčiau rinkčiausi visada gyventi vienumoje, nei neturėti galimybės retkarčiais pasilikti pačiam su savimi.

Kas skelbia, kad žiūrėti į mūzas kaip į savotišką žaidimą ar pramogą reiškia jas nuvertinti, tas, priešingai nei aš, matyt, nežino tikrosios malonumo, žaidimo ir pramogos vertės. Aš vos neištariau, kad siekti kokių nors kitokių tikslų bendraujant su mūzomis juokinga. Aš gyvenu diena po dienos ir, tiesą sakant, gyvenu tik sau; mano ketinimai aukščiau nepakyla. Jaunystėje aš mokiausi, kad galėčiau pasipuikuoti savo mokytumu; vėliau – trumpą laiko tarpą – kad pasisemčiau išminties; dabar – kad linksminčiau save nors kuo nors; ir niekada – siekdamas tiesioginės naudos. Tuščią ir nuostolingą potraukį prie panašios rūšies namų rakandų, – aš kalbu apie knygas, – nukreiptą ne tik žinių poreikiui tenkinti, bet trimis ketvirčiais ir tam, kad pasidabintum ir pasigražintum aplinkinių akivaizdoje, – aš jau seniai įveikiau…

Apie knygą ir autorių

Garsus Renesanso epochos prancūzų mąstytojas Mišelis de Montenis (Michel de Montaigne; 1533–1592) mėgino atsakyti į bene patį svarbiausią žmogui klausimą: ką aš žinau? Ką aš žinau apie save kaip apie žmogų? Jis nesistengė pasirodyti pranašesnis ar protingesnis už kitus; jo tikslas – tyrinėti save tokį, kokį sukūrė gamta, ir nupiešti žmogų tokį, kokį jis pats sukuria pagal savo supratimą, įpročius, papročius, dorovės normas ir interesus. Būtent Montenis paskatino savo sekėjus tęsti žmogaus koncepcijos plėtotės tradiciją, kuriai kelią pramynė antikos išminčius Sokratas garsiuoju raginimu: “Pažink save!” Monteniui, kaip ir Sokratui, mažai terūpėjo šlovė – jį domino gilūs žmogaus sielos klodai ir gyvenimo prasmė.

Maža tokių autorių, kurių mintys ne tik nesensta, bet ilgainiui dėl įvairių priežasčių tampa net aktualesnės, naujesnės ir artimos kiekvienam žmogui. Paėmęs į rankas Montenio antrąjį papildytą “Esė” rinkinį, skaitytojas gali nustebti, kad šio mąstytojo kūriniai, kuriais autorius reiškė protestą prieš savo laikų žiaurumus ir neteisybes, ydas ir prietarus, taip jaudina mūsų protą ir širdį.