Laurynas Katkus – tarp „Sklepo“ ir „Judančių šešėlių“.

„Čia patenkama tarsi į lėktuvo kabiną – per siaurą tambūrą, pasilenkus po vandentiekio vamzdžiais. Tačiau patsai sklepas gana erdvus: jame sutelpa ne tik daiktai, kurie paprastai gyvena rūsiuose (…), bet ir rašomasis stalas su kėde. Po stalu šyla svarbiausias patalpos prietaisas – elektrinis radiatorius. Kai lauke sniegas ir toks minusas kaip šį sausį, o grindys iš betono, negelbsti nei šilti batai, nei vilnonės kojinės – pėdos greitai sustyra. Bet sukišus jas į radiatorių iškęsti galima“, – taip savo rašymo kampelį knygoje „Sklepas ir kitos esė“ apibūdina Laurynas Katkus.
„Ar tai realybė, ar tik literato išmonė?“ – klausiu Lauryno. „Kokia išmonė? Labai gera darbo vieta – tyli, rami, niekas neblaško. Neseniai gavau dovanų veltinius – žiemą bus kojoms šilčiau. Žodžiu, sklepas man geriausia darbo vieta“, – sako rašytojas.
Užtat visi kiti dienos reikalai ir šeimos rūpesčiai su kūryba „pjaunasi“. „Neturiu sąlygų atsidėti vien rašymui, todėl tenka gyventi dvigubą gyvenimą: iš ryto – rūsys, dieną – biblioteka arba auditorija. Jau kelerius metus užsiimu akademiniais dalykais: dėstymu Vytauto Didžiojo universitete ir mokyklinės literatūros chrestomatijos, kurią leidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, rašymu. Bet galiu padėkoti likimui už tai, kad palikdavo laiko kūrybai. Nemažai suspėjau nuveikti: išleidau poezijos knygą („Už 7 gatvių“, 2009), esė rinktinę, netrukus pasirodys prozinis pasakojimas „Judantys šešėliai“… Net į medį pastuksenti norisi, kad toks dėkingas gyvenimo ritmas nesugriūtų“, – tikina L.Katkus.

Lietuvių ir vokiečių „romanas“

„Judantys šešėliai“ pavadinti „psichologiniu pasakojimu apie postkomunistinį būvį“, ir tai nenuteikia didelei intrigai, nes pastarąjį dešimtmetį panašūs pasakojimai lietuvių literatūroje ėmė vyrauti. Ar bepavyks skaitytoją kuo nustebinti? „Galėtume knygą vadinti ir aštraus siužeto istoriniu trileriu, bet manau, kad rimtos, akylos psichologinės prozos, kalbančios apie dabartį, nėra daug. Turiu omenyje tokius kūrinius, kurie dabartinį laiką vertina objektyviai, o ne iš sovietmečio perspektyvos. Šiuo keliu suka Danutė Kalinauskaitė savo knygoje „Niekada nežinai“: be panegirikos ir kartu pripažindama naujas vertybes. Jos kūriniuose dabartis nebėra vien keistas, nelogiškas praėjusių laikų „prielipas“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Ar Laurynui neatrodo, kad karta, jaunystėje patyrusi santvarkų lūžį, buvo priversta per anksti pasenti? Juk tai, apie ką pasakojama jo esė, – viena vertus, nesenos realijos, kita vertus, jaunesniems nebesuvokiama patirtis… „Galbūt. Ir vienintelis būdas išsivaduoti nuo tų patirčių – jas papasakoti. Nors Vokietijoje man dar 2001-aisiais buvo sakoma, kad apie sovietinę praeitį jau viskas papasakota. Bet štai šįmet Nidoje T.Manno festivalyje viešėjo vokiečių rašytojas Eugenas Ruge, pelnęs prestižiškiausią vokiečių literatūros premiją, ir skaitė savo naujausio romano ištraukas. Kaip manote, apie ką? Ogi apie Vokietijos praeitį. Rašytojas negali taip paprastai vienąkart atlikti „išpažintį“ ir žygiuoti sau į naują gyvenimą. Antra vertus, gyvenant Vokietijoje teko sutikti žmonių, kurie iš VDR praeities buvo sukūrę savotišką kultą: jie tik apie tai šneka ir tik su panašios patirties turinčiais bendrauja. Tokie kaip aš būdavo mėgstami jų pašnekovai, nes vieni kitus gerai suprasdavome. Ir priešingai: kalbantis su vakariečiais, tekdavo pajusti skirtingus “dažnius”: jie apie mus nieko nežinojo ir nelabai norėdavo žinoti“, – prisimena studijų Leipcige laikus L.Katkus.
Nors ten studijavo germanistiką, Laurynas nebijo prisipažinti, kad rusų literatūra ir kinas jam yra artimi. „Nė kiek to nesigėdiju. Turime tik džiaugtis, kad spėjome pažinti ir šį kultūros ratą. Kaip nuoseklus komparatyvistas, manau, jog kuo daugiau „ratų“, tuo esame turtingesni“, – tvirtina rašytojas.
Tačiau diskutuodamas su Baltijos šalių kolegomis prieina išvadą, kad dabartinių keturiasdešimtmečių karta, jei sovietmetis būtų kiek ilgiau užsitęsęs, nebebūtų išsaugojusi ir perdavusi savo tautinės tapatybės.
„Prisimenu, kaip „perestroikos“ pradžioje tėvas namie ilgai ir niūriai šią temą svarstydavo su Vytautu P.Blože. Paradoksalu, bet stipriausia lietuvių ir rusų kultūrinė vienybė buvo jaučiama būtent „perestroikos“ laikotarpiu: daug kas tuomet savanoriškai prenumeruodavo laikraštį „Literaturnaja gazeta“ ir rusiškus kultūros žurnalus, kuriuose rasdavo tokių dalykų, apie kuriuos Lietuvoje viešai prasitarti buvo nepatartina… Netgi liberaliai nusiteikę rusai tuomet įtikėjo, kad tai leis mūsų tautoms išlikti reformuotoje Tarybų Sąjungoje. Staigi imperijos griūtis ir baltų pasitraukimas jiems buvo didžiulis smūgis, su kuriuo negali susitaikyti iki šiol, ir neįsivaizduoja, kad Lietuva galėtų priklausyti kitam, kitokiam kultūros ratui. Iš dalies jie teisūs, nes lietuvių kultūros užsisklendimo, provincialumo ženklus mes patys jaučiame. Vis dėlto kai prisimenu, ką apie Lietuvos kultūrą mąsčiau prieš dešimtmetį, konstatuoju, kad šiandien jos kultūrinį kraštovaizdį matau gerokai šviesesnėmis spalvomis“, – neslepia pašnekovas.
Ar kada nors svarstė galimybę persikelti į Vokietiją? „Buvo laikotarpis, kai rimtai apie tai galvojau: juk ten kultūrinis gyvenimas be galo įvairus ir margatautis. Tačiau pagrindinė svarstymų priežastis buvo ne nusivylimas Lietuvos padėtimi, o vokietė, kurią tuomet buvau įsimylėjęs“, – pripažįsta L.Katkus.
Užtat šiandien jį džiugina tarp lietuvių ir vokiečių literatūrų užsimezgęs „romanas“: „Kai bandau suskaičiuoti, kiek knygų Vokietijoje yra išleidę latvių ir estų rašytojai – regiu žymią mūsiškių persvarą. Apskritai susidaro įspūdis, kad nei latviai, nei tuo labiau estai nesiveržia artimiau bendrauti su vokiečiais, – jie savo žvilgsnį dažniau koncentruoja Skandinavijos kryptimi. Nejusti simpatijų mūsų šiaurinėms kaimynėms ir iš vokiečių pusės. Lietuviai Vokietijoje visuomet sutinkami daug šilčiau“, – tvirtina rašytojas, kurio dvi knygos jau pasirodė Vokietijos leidyklose.

Ne tik tarp keturių sienų

„Judančiuose šešėliuose“ autoriaus valia suvedami veikėjai iš skirtingų amžių: nūdienos humanitaras ir Pirmojo pasaulinio karo lakūnas. Kodėl būtent šis praeities laikas Laurynui pasirodė aktualus? „Ko gera, priežasčių reikėtų dairytis jaunatviškame susižavėjime Raineriu Maria Rilke ir secesija. Dabar šis susižavėjimas kiek atslūgęs, bet tenka pripažinti, kad dvidešimtojo amžiaus pradžios kūriniai (ką jau kalbėti apie įvykius) davė toną visam šimtmečiui, iki pat mūsų dienų. To meto kūrėjai išliko reikšmingomis figūromis: kalbu ne tik apie R.M.Rilkę, bet ir, tarkim, apie kairuolį Walterį Benjaminą. Vis dėlto juos, kaip ir visus autoritetus, norisi pastūmėti į šoną ir judėti pirmyn. Todėl ir ėmiausi savito istorinio žaidimo“, – dėsto autorius.
Jis tvirtina, kad apžvelgus ryškiausius pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūros reiškinius vaizdas tikrai nebūtų prastas. Kitas klausimas, kiek tų reiškinių pasiekė žmogų, specialiai nesidomintį literatūra. Ir nuo to blogiau žmonėms, o ne literatūrai – jie netenka didelio malonumo.
„Šiuo metu silpniausia mūsų literatūros grandis yra sklaida. Antra vertus, turbūt pastebite, kad Vilniuje smarkiai pagausėjo literatūrinių skaitymų, ir jų metu tikrai nebūna skaitoma tuščioms sienoms. Kartu formuojasi tradicija ir suvokimas, kad literatūrinės patirtys nekaupiamos tik užsidarius tarp keturių sienų: greičiau abu dalykai vienas kitą papildo. Tai pirmiausia tinka poezijai, nors svetur populiarūs ir prozos festivaliai. Iš vieno tokio Latvijoje rengiamo festivalio mūsų autoriai grįžta suglumę, mat Lietuvoje ilgesnėmis ištraukomis jie įpratę auditorijos nevarginti, o ten publika nesupranta, kodėl po penkiolikos minučių skaitymo svečias staiga susilanksto savo popierius ir padėkoja už dėmesį. Taigi viskas priklauso nuo tradicijų“, – teigia Laurynas.
Prieš savaitę „Titanike“ vyko pirmasis Vilniaus knygų festivalis: jo organizatorius L.Katkus galėtų pagirti už veiklumą ir drąsą. Tačiau priduria, kad festivalyje, kuris orientuojasi į gilesnius pokalbius nei Vilniaus knygų mugė, jiems ir laiko galėjo būti skiriama daugiau nei tradicinė valanda.
„Mano bičiulis slovėnų poetas Alešas Štegeris buvo vienas Medanos poezijos festivalio organizatorių. Šis festivalis rengiamas nuošalioje slovėnų vyndarių provincijoje netoli Italijos pasienio, tačiau į jį iš visos šalies suplūsta įvairiausių profesijų slovėnai. Kartą koncertuoti po skaitymų buvo pakviesta populiari roko grupė, tačiau Medanos publika, išklausiusi poeziją, ėmė patyliukais skirstytis… Tai Alešui tapo įrodymu, kad jo idėjos virsta kūnu“, – pasakoja L.Katkus.
Tačiau dauguma Lauryno jaunystės draugų ilgainiui tapo valdininkais, verslininkais ir šiandien oriai drožia prospektu su „šlipsais“. Ar jam, iš savojo “sklepo” į susitikimą atriedėjusiam dviračiu, nekildavo panašių pagundų?
„Kiekvienas renkasi savo kelią. Tarkim, mano brolis, viešųjų ryšių specialistas Mykolas, kažkada irgi domėjosi literatūra, bet kiti jo interesai pasirodė stipresni: brolis pasirinko verslą ir niekam nejaučia pagiežos. Kartais erzina kitokie jaunystėje apie rašytojo amatą galvoję, o vėliau dėl įvairiausių aplinkybių versle atsidūrę „ekspertai“: šie mėgsta porinti, kaip viskas baisu nūdienos lietuvių literatūroje, siūlo ją kuo greičiau „likviduoti“ ir visą valstybinę paramą jai nubraukti… Manau, tai diktuoja jų pačių vidiniai kompleksai“, – diagnozuoja pašnekovas.