Kiekvienas gyvenime turime pasirinkimą: ar iš savęs išspausti tai, kas geriausia, ar kas blogiausia.

Astronomai yra nustatę, kad kai kurios žvaigždės danguje seniausiai užgesusios, bet jų šviesa regima ligi šiol. Mes, žmonės, taip pat esame kaip tos žvaigždės. Jei gyvenime neišspausime iš savęs to, kas geriausia, jei ignoruosime sąžinę, jei blaškysimės tarp skirtingų vertybių, jei temdysime save, tai po savęs nepaliksime ilgai išliekančio spindesio. Bet jei apsispręsime kalbėti tiesą, jei sieksime idealų, tada būsime žmonės, apšviečiantys tamsą, dvejones paverčiantys tikėjimu, neviltį – viltimi, kliūtis – galimybėmis.
Ir Lietuvoje dauguma žmonių bando po savęs palikti kažkokią žymę, bando iš savęs kažką išspausti. Tiesa, neretam iš savęs pavyksta išspausti ne tai, kas geriausia, o tai, kas blogiausia. Vieni daro tai tyčia, kiti – nesuprasdami, bet savo pėdsaką istorijoje palieka. Tik ar to reikia? Nežinau, ką ateities kartos kalbės, tarkime, apie tokią užgesusią žvaigždę, kaip Viktoras Uspaskichas.
Nemažai dabartinių politikų ir verslininkų yra elementarūs garbėtroškos, kurie, nors ir užima svarbius postus valstybėje, yra siauražvilgsniai ir jiems svarbiausias žodis yra “aš”. Dar jiems svarbūs reitingai, pagyros ir mėgavimasis savo valdžia bei galia.
Čia detaliau norėtųsi aptarti, pavyzdžiui, Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pavyzdį. Iš tiesų ji yra jautri, darbšti, pareiginga, atsakinga moteris, geras žmogus. Dažnai padeda kitiems. Dabar ji – ir karjeros viršūnėje, tad savaime suprantama, kad jai norisi ir atitinkamos pagarbos, norisi įvertinimo. Tačiau viso to ji siekia kažkaip neadekvačiai. Kai susitinka su V.Uspaskichu ar kai partiją užlieja kritikos banga, susidaro įspūdis, kad jos akis aptraukia desperacijos migla. Ir tada prasideda keisčiausi žodžiai, dar keistesni siūlymai ir nesuvokiami sprendimai. Pamačius, kad reitingai toliau smunka, desperacija būna dar didesnė, o nesąmonės dar dažnesnės.
Dabar mūsų Seimo pirmininkė, tikriausiai išgirdusi kokio partiečio ar viešųjų ryšių specialisto patarimų, praktiškai kas dvi savaites paskelbia po kokią ~idee fixe~, kurią vėliau visi ilgai aptarinėja: vieni piktinasi, kiti džiaugiasi.
Galima spėti, kaip ji ir jos kolegos mąsto: aha, dauguma Lietuvos gyventojų euro nenori, Rolandas Paksas paskelbė, kad dėl euro įvedimo Lietuvoje reikia skelbti referendumą, ir jo reitingai išaugo, vadinasi, ir man reikia kažką sugalvoti, tik dar kiečiau. Pamąstom, pamąstom, ir bingo, pribloškiame tautą. “Jei kitąmet minimali alga nebus 1509 Lt, euro Lietuvoje nebus”, – drąsiai pareiškia L.Graužinienė. Kad suoš visi pašaliai, visi kad liejasi, kad aptarinėja. O Seimo pirmininkė jau naujus siūlymus audžia. “Bažnyčią reikia apmokestinti, – nei iš šio, nei iš paskelbia ji. – O Konstitucinio Teismo teisėjus tegul renka tauta.”
Reitingai kažko neauga, partiečiai šaiposi, vadinasi, veiksmo dar per mažai, ir Seimo pirmininkė ima suktis dar spėriau. “Aš už referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams”, – sako L.Graužinienė.
Ko gero, taip ji reikšis dar ilgai. Viešųjų ryšių specialistai čia galėtų patarti, kad tautą jaudinančių ir audrinančių klausimų esama daug ir juos visus pamažu galima kilnoti: pradedant homoseksualiais asmenimis ir baigiant pensijų mokėjimu. Tiesą sakant, tikrai nenustebsime, jei Seimo pirmininkė netrukus užsimos paskelbti, kad jau metas didinti pensijas arba grąžinti mirties bausmę.
Tik ar ji ir kiti panašūs veikėjai susimąsto apie pasekmes? Ar susimąsto, kieno ir kokią tiesą ji kalba, kokius idealus kelia ir kokį spindesį palieka? Nors apie spindesį čia kalbėti neišeina – tai kažkokia kitokia žymė.