Kodėl Vardenis Pavardenis negali nusipirkti vergų Lietuvos turguose? Parsivežti namo, apgyvendinti kumetyne ar daboklėje? Priverstinai įdarbinti virtuvėje, ūkyje ar įmonėje?

Atsakymas akivaizdus – vergiją draudžia daugumos valstybių nacionaliniai įstatymai ir tarptautinės sutartys. Istorijos raidoje laipsniškai nyko teisinės normos, pagal kurias vienas žmogus gali būti kito žmogaus nuosavybė. Atrodo – toks dėsnis. Tačiau besižvalgant į praeitį kyla mintis, kad laisvė – veikiau laimingas išlošis, o ne savaime suprantamas dalykas.

Matyt, visą laiką būtą vietų be vergijos, o ir tamsūs viduramžiai šiuo požiūriu, pasirodo, ne tokie jau tamsūs. Tačiau laisvė vis tiek įtartina todėl, kad nėra lengva ją istoriškai paaiškinti.

Prieš tūkstantį metų į šiaurę ir į vakarus nuo Alpių plytėjusios teritorijos buvo bene vieninteliai regionai Žemėje, kuriuose nebūta vergų. Užtat būta baudžiauninkų. Kitaip negu vergai, baudžiauninkai buvo visuomenės dalis ir, stovėdami ant paties žemiausio socialinių kopėčių laiptelio, jie vis dėlto gyveno palyginti pakenčiamą gyvenimą. Niekas neturėjo teisės jų parduoti arba prievarta ištremti. 1299 metais Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis dovanojo laisvę visiems karaliaus dvaro baudžiauninkams, nes „kiekviena žmogiška būtybė, kuri yra sukurta pagal mūsų Viešpaties paveikslą, pagal prigimtinę teisę turi būti laisva“. Taigi per pačią viduramžių tamsą būta sampratos apie „prigimtinę teisę į laisvę“ – veik 500 metų iki paskelbiant JAV nepriklausomybės deklaraciją.

Ankstesnė pastraipa paimta iš istoriko Egono Flaigo knygos apžvalgos. Nuo savęs ir Vikipedijos pridursiu, kad romėnų teisės sąvado komentare, kuris sudarytas daugiau nei prieš tūkstantį metų iki atsirandant Jungtinėms Valstijoms, vergija apibrėžta kaip „prigimčiai prieštaraujanti tautų teisė, kuria asmuo pajungiamas kito asmens viešpatavimui“. Taigi vienos tautos gali kare nugalėti kitas ir belaisvius juridiškai paversti vergais, tačiau tokia teisė prieštarauja žmogaus prigimčiai. Legalu, bet nežmoniška.

Prie klasikinės baudžiavos valstietis turėjo žemės, ėjo lažą, tačiau galėjo tam tikromis sąlygomis išeiti pas kitą šeimininką. Naikinant baudžiavą Rusijoje 1861 m. tvarka jau buvo išsigimusi: valstiečius neretai parduodavo be žemės ir pavieniui, tai yra atskirtus nuo šeimos.

Čia pateiktas trumpas istorinis įvadas padeda įvertinti Rusijos konstitucinio teismo pirmininko Valerijaus Zorkino mintį, išdėstytą rugsėjo pabaigoje publikuotame straipsnyje. Jis rašo: „Nepaisant visų netobulumų baudžiava buvo pagrindinė sąsaja, palaikanti vidinę nacijos vienybę. Neatsitiktinai juk valstiečiai, kaip liudija istorikai, po reformos sakydavo savo buvusiems ponams: „Buvome jūsų, o jūs mūsų.“

Niekur nedingsi – vergija, nors dabar juridiškai nelegali visame pasaulyje, yra archajiška tradicija. Bet ne mažiau archajiška tradicija – visuotinai apsiginklavę vyrai ir jų karinės demokratijos santvarka. Jei apsiginsi – netapsi vergu, nenusilenksi nei išorės priešui, nei vidaus tironui.

Vienas lauke ne karys. Gintis turi tautos. Arbaletu ar lanku ginkluotas šveicaras Vilhelmas Telis ar šlėkta ponas Tadas – iš esmės labai archajiški personažai. JAV konstitucijos Antroji pataisa, garantuojanti laisvę turėti ginklų ir burtis į milicijas – tos archajiškos tvarkos įteisinimas. „Iš praeities tavo sūnūs…“ gali reikšti lietuvių teisę ir prievolę masiškai apsiginkluoti. Belieka paieškoti politinės valios, nes šautuvų yra.