Delfi.lt nuotr.

Vidutinio amžiaus, gyvenantis skurdžiame kaime, geriantis, smurtaujantis – tokių vyrų pilna provincija. Šalia jų – žmonos ar sugyventinės, vaikai. Baisi paralelė, bet kone kiekvienas jų – tiesiame kelyje į Saviečių tragediją. Aiškios vizijos, kaip apsaugoti vaikus, valstybė neturi.

Jūratė KILIULIENĖ

Į šiuos metus įžengėme kraupiai – su Saviečių kaimo tragedija. Ir su fariziejiška isterija: visi, kas netingėjo, aikčiojo, piktinosi, plėtė iš nuostabos akis, kaip tokie nesuvokiami dalykai gali vykti čia, Lietuvoje. Panaši reakcija atsirito ir iš kabinetų. Po ilgų naujamečių laisvadienių grįžusi į darbus valdžia pratrūko siūlymais, ką daryti, kai tai nepasikartotų.

Radikaliausias nuskambėjo iš Prezi­dentūros. Susitikusi su keliais ministrais Prezidentė užsimojo įkurti Vaiko teisių apsaugos inspekciją, kurios funkcija – koordinuoti šeimas.

Toli nuo akių – baisūs dalykai

Naujas darinys būtų buvęs jau net 25-oji už vaiko teises atsakinga institucija šalyje. Tiesa, po kelių dienų šalies vadovė savo žodžių išsigynė. Tačiau kartus prieskonis, kad ir į opius skaudulius valstybė tepajėgi reaguoti biurokratiniais štampais, liko.

Šeimoje smurtavęs, du savo paties vaikus į šulinį įmetęs Kėdainių rajono Saviečių kaimo siaubūnas neatsirado iš niekur. Šalyje nuo savo artimųjų kenčiantys mažamečiai – kasdienybė. Motinos draugo Alytuje užmuštas kūdikis, trys vaikai, Alytaus rajone sudegę kartu su girta motina, Panevėžyje reanimacijoje gydomas iš girtos gimdytojos atimtas kūdikis. Tai vos kelios istorijos iš praėjusių metų kriminalinių kronikų.

Ir po Saviečių tragedijos juodasis sąrašas ilgėja toliau. Metų pradžia pasižymėjo smurto prieš vaikus protrūkiu. Sausio 1-ąją į Rokiškio rajono ligoninę atvežtas nė metų neturintis kūdikis suknežinta kaukole, jo budelė – motina. Tą pačią dieną Alytaus rajone areštinėje atsidūrė neblaivi motina, smurtavusi prieš devynmetę dukrą. Sausio 5-ąją 21 metų šiaulietis, purtydamas savo trijų mėnesių dukrą, ketino ją nužudyti. Kūdikis atsidūrė ligoninėje, tėvas – areštinėje. Panevėžio rajone, Vadokliuose, į socialinės rizikos sąrašą įtrauktoje šeimoje sausio 6-ąją rasta mirusi vos 10 dienų mergaitė.

Jei tikėtume Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, per metus šeimose sužalojama maždaug tiek vaikų, kiek mokosi vienoje didmiesčio gimnazijoje.

Tarnybos duomenimis, 2014 m. 333 vaikai patyrė suaugusių artimųjų – tėvų, globėjų, senelių, brolių ar seserų fizinį smurtą. Iš viso užpernai tarnyba užregistravo 547 fizinio smurto prieš vaikus atvejus. 2013-aisiais mažamečiai taip pat daugiausia kentėjo nuo saviškių – 417 fizinio smurto artimoje aplinkoje atvejų (iš viso – 717).

Policijos departamento statistikos kreivė šoka dar aukščiau. 2012 m. nukentėjusiais nuo smurto artimoje aplinkoje pripažinti 637, 2013 m. – 739 vaikai. Pernai ir užpernai nuo artimųjų smurto nukentėjo tiek pat vaikų – po 694. Nuo 2012-ųjų, kai vaikų nužudymus artimoje aplinkoje pradėta atskirti kaip atskirą nusikaltimų kategoriją, gyvybė atimta aštuoniems kūdikiams. 2015 m. vienai moteriai pareikšti įtarimai dėl pasikėsinimo nunuodyti du savo nepilnamečius vaikus.

„Bet ir tai – tik ledkalnio viršūnė, – tikina visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė. – Toli nuo žmonių akių vyksta baisūs dalykai. Kuo giliau į kaimą, kuo atokiau, toliau nuo civilizacijos, tuo padėtis sudėtingesnė. Maži kaimeliai, vienkiemiai sunkiai pasiekiami net ir socialinių darbuotojų, kiek žinau, vienintelė Pasvalio rajono savivaldybė šalyje yra aprūpinusi jas automobiliais.“

Trečia karta neišsiblaivo

Visuomeninių organizacijų atstovai teigia, kad vaikų nužudymų ir smurto atvejų yra kur kas daugiau, negu pranešama ar registruojama policijoje. Visuomenė išgirsta tik apie vadinamuosius rezonansinius įvykius, nors provincija tragedijos nuojauta gyvena nuolat. Prie rizikos grupės priskirtose šeimose smurtinis elgesys yra kasdienybė, o jo aukos – vyrų, sugyventinių kumštį nuolat jaučiančios moterys, tėvų smūgiais auklėjami vaikai – į kriminalines suvestines patenka labai retai.

Šitame siaubingame fone groteskiški atrodo nesibaigiantys svarstymai, ar tėvams galima mušti vaikus, parlamentarų ginčuose paskendęs mažamečių apsaugos nuo smurto įstatymas.

„Situacija – tragiška. Nežinau, ką daryti, – bejėgiškumo nė neslepia Lazdijų rajono Veisiejų seniūnijai vadovaujantis Zenonas Sabaliauskas. – Prieš Kalėdas vykome į vienus namus gelbėti vaikų – tėvas girtas siautėja. Jis vaikų neatiduoda, grasina: jei atimsite, susirasiu, tėkšiu į sieną, o pats pasikarsiu. Vaikus išvežėme, priglaudėme ligoninėje. Bet kur padėti skriaudiką, ką su juo daryti? Kol blaivus, jis dar kaip žmogus, apsitvarko, rūpinasi. Tik pradeda gerti – vėl viskas kartojasi iš pradžių.“

Žmogų gyvuliu paverčia alkoholis. Z.Sabaliauskas sako, kad tie namai, kuriuose vyras geria, – tarsi uždelsto veikimo bomba. Tragedijos galima laukti kiekvieną akimirką.

„Ne vieną ir ne du atvejus mačiau, kai po penkerių metų gėrimo žmogus atsiduria bendruomenės užribyje. Grįžti atgal labai sunku, dažnai net neįmanoma, – tikina seniūnas. – Kai smegenys pragertos, jį viskas nervina – ir vaiko verkimas, ir žmonos priekaištai. Agresija nukreipiama į tą, kuris arčiausiai po ranka. Baisiausia, jog tokiame pragare augantys vaikai net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Paklauskit jų – dauguma atsakys, kad namie viskas gerai, nes kitokio gyvenimo, kitokių santykių jie ir nematę.“

Situacija keičiasi, bet ne į gera. Su labiausiai pažeidžiamu bendruomenės sluoksniu jau trečias dešimtmetis susidurianti Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos socialinė darbuotoja Birutė Daukšaitė prieš dešimtmetį lankė apie 30 socialinės rizikos šeimų, dabar – tik 16. Bet šiandien ji jaučiasi taip, tarsi visos pastangos joms padėti atsimuštų it žirniai į sieną. Ankstesniais metais to nebuvo.

„Dabartiniai 20–25 metų asmenys nepripažįsta, kad turėtų kažką keisti. Anksčiau problema buvo alkoholis, dabar prisideda dar ir visiškai smukusi moralė. Nėra kaip prie jų prieiti, kad ir ką sakytum, išgirsi atsakymą: neaiškink, kaip man gyventi, nes man ir taip gerai“, – pasakoja B.Daukšaitė.

Prieš gerą dešimtmetį seniūnija turėjo galvos skausmą – asocialias daugiavaikes šeimas, kurios provincijoje atsidūrė praradusios būstus didmiesčiuose.  Bet jų vaikai suaugo, išsivažinėjo kas kur. „Ta banga jau persirito. Liko vietinis vargas, besitęsiantis iš kartos į kartą. Kad ir ką kalbėtume, žmogų labiausiai veikia šeimos, kurioje jis auga, gyvenimo modelis. Jei tėvai gyveno iš pašalpų, ir užaugusiems vaikams taip bus gerai. Ką jau kalbėti apie alkoholį. Turime šeimų, kurių jau trečia karta neišsiblaivo, bet su kiekviena karta vis blogiau“, – teigia moteris.

Ji pasakoja apie vietinę šeimą, kurioje bėdos prasidėjo nuo senelių – joje gėrė tik šeimos galva. Kitoje kartoje alkoholis jau valdė ir tėvą, ir motiną, bet jie dar kažkaip kabinosi į gyvenimą, išmaitino vaikus. O štai jų dukra jau atsidūrė pačiame dugne. Jauna moteris visiškai nepajėgė rūpintis savo vaiku, neieškojo pagalbos ir jos nepriėmė. Neseniai vaikas iš jos buvo atimtas. „Atrodo, kad tai tampa dėsningumu“, – atsidūsta socialinė darbuotoja.

Trūksta pilietinės atsakomybės

Surasti kaltą, prikalti prie kryžiaus. Ir toliau gyventi nematant, negirdint – iki kitos tragedijos. Nes visuomenės nenoru dalyvauti, atsakyti palaikoma ta nesveika, socialiniam užribiui palanki aplinka.

„Lengviausia pasakyti, kad kalta ta socialinė darbuotoja ar tas seniūnas. Bet vieno kalto tokiais atvejais nebūna. Ta šeima buvo dalelė bendruomenės: ją supo kaimynai, giminaičiai, plečiant ratą – seniūnijos, savivaldybės darbuotojai, policijos pareigūnai, – prie Saviečių kaime šulinyje nuskandintų vaikų grįžta R.Dičpetrienė. – Kai prasideda kaltųjų paieškos, aš klausiu taip: jei tai būtų tavo vaikas, ką tu būtum padaręs? Bet ar padarei tą patį dėl svetimo? Prisiimti atsakomybę sunku.“

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atstovė tikina, kad šeimų, kasdien esančių prie tragedijos slenksčio, yra kiekvienoje savivaldybėje, ir tikrai ne po vieną. Greta gyvenančių žmonių požiūris nemažai lemia, ar ji įvyks. Baisūs dalykai šeimose dažniausiai vyksta dėl alkoholio. Priklausomas nuo jo žmogus paprastai aplinkinių pasmerkiamas, nurašomas, ir retai kyla klausimas, ar jis gimė gerdamas, koks buvo jo kelias.

„Šitoje situacijoje, kuri yra kaip grandininės reakcijos sprogimas, mes turime daug aukų: du šulinyje nužudytus mažamečius, taip pat jų motiną, likusius gyvus jos vaikus. Ir tas vyras yra auka – savo paties auka. Neginu jo, tik bandau rasti atsakymą į klausimą, kodėl tai įvyko“, – patikslina R.Dičpetrienė.

Vidutinio amžiaus, gyvenantis skurdžiame kaime, geriantis, smurtaujantis – tokių vyrų pilna provincija. Šalia jų – žmonos ar sugyventinės, vaikai. Baisi paralelė, bet kone kiekvienas jų – tiesiame kelyje į Saviečių tragediją. Aiškios vizijos, kaip juos apsaugoti, grąžinti iš socialinės ir priklausomybių atskirties, valstybė neturi.

Praėjusį rudenį, kai Kražių miestelyje girtas vyras nužudė keturias moteris, valdantieji stvėrėsi priverstinio gydymo nuo alkoholizmo šiaudo, skubos tvarka bus bandoma jį prastumti Seimo pavasario sesijoje.

Ta proga bent jau suskaičiuota, kad alkoholizmas kamuoja 150 tūkst., o ne 50 tūkst. žmonių, kaip manyta iki tol. O pridėjus dar ir jų artimuosius, netiesiogiai kenčiančius nuo šios priklausomybės, ar nebus taip, kad užribio Lietuva nesutelpa nė į gerą didmiestį. Pastatyti ant kojų skurdo, smurto, alkoholio liūne klimpstančias, dažnai kitokio gyvenimo nė nemačiusias aukas – įmanoma. Su sąlyga, kad tą prievolę prisiims ir bendruomenė.

„Toje pačioje Norvegijoje, kurią dar neseniai taip puolėme už vaiką, atimtą iš lietuvės, būtų neįsivaizduojama, kad kažkas matytų skriaudą ir nutylėtų. Jie visi žino, kam ir kaip pranešti. Bet pas mus, jei tu praneši, būsi išdavikas – turime rimtų emocinių problemų. Galime kiek norime kalbėti apie pilietinę atsakomybę, tai nepadės. Atsakingos institucijos ją dar labiau slopina. Iškvietėte policiją, o jie sako: tai buitinis konfliktas – mušėsi ir mušis, mes ir be to turime ką veikti. Pranešus vaiko teisių atstovams dažnai išgirstama: o ką mes galime padaryti?“ – apgailestauja R.Dičpetrienė.

Istorijų su laiminga pabaiga būna

Visuomenę kausto pasyvumas, abejingumas, netikėjimas, kad pagalba gali būti veiksminga.

„Noriu papasakoti gerąjį pavyzdį, įrodyti, kad padėti įmanoma. Pavyko grąžinti į gyvenimą motiną ir jos vaikus. Buvo labai daug bendrų pastangų, žmonės susibūrė vienam tikslui. Mano visos viltys nukreiptos į bendruomenę – ten yra jėga ir tikroji pagalba“, – tikina R.Dičpetrienė.

Ji pasakoja apie Širvintų rajone vienkiemyje gyvenusią šeimą – motiną su šešiais vaikais. Moteris kentė nuolatinį sugyventinio smurtą ir buvo atsidūrusi ties labai pavojinga riba, o kartu su ja – ir visi šeši vaikai. Nuolat kviečiami policijos pareigūnai mažai ką galėjo pagelbėti, rytą smurtautoją išveždavo, vakare jis grįždavo ir vėl paleisdavo kumščius. „Gelbėkit vaikus“ pastangomis šeima buvo perkelta į miestelį, apgyvendinta daugiabutyje.

„To pakako, kad vyras liautųsi smurtavęs, – tikina R.Dičpetrienė. – Ten viskas ant akių, kaimynai leido suprasti, kad netylės, ir jis išsigando. Moteris su vaikais dabar gyvena visai kitaip, tik jam, vyrui, mes niekuo nepadėjome. Pats jis išsikapstyti negali, toliau tai dirba, tai vėl ne, nes geria, ir tik laiko klausimas, kur jis išlies savo agresiją.“

Prieš dvejus metus šeimos padėtis buvo tragiška. Iš moters tebuvo likęs šešėlis, ji neturėjo nei fizinių, nei dvasinių jėgų ieškoti išeities, sirgo depresija, organizmas nebepriėmė maisto. Tuomet vyriausiam sūnui buvo 12 metų, jauniausiai dukrai – devyni mėnesiai, visi ligoti, išsekę.

Šeima glaudėsi visiškai nepritaikytame gyventi name, per šalčius kas rytą tekdavo kirviu atkapoti užšalusias duris, kūrenti krosnį kas dvi valandas net ir naktį. Ir prie viso šito – smurtaujantis vyras. Moteris nepajėgė jo atstumti, nes jis buvo vienintelis pas ją ateidavęs, kartais ir gyvendavęs kartu žmogus, daugiau ji nerūpėjo niekam.

„Ta šeima buvo priėjusi pavojingą ribą – vaikai galėjo būti atimti kiekvieną akimirką, – prisimena R.Dičpetrienė. – Reikėjo kuo greičiau sustiprinti motiną, kad ji galėtų pasirūpinti savimi, o tada ir vaikais. Ta moteris nebuvo mačiusi kitokio gyvenimo, gėrė jos močiutė, motina. Ji pati stengėsi iš paskutiniųjų, kabinosi, bet pagalba buvo būtina. Susibūrė savanorės iš bendruomenės, ir, galima sakyti, įvyko stebuklas.“

Moteris buvo išvežta į ligoninę Vilniuje, per tris savaites atsigavo, sustiprėjo fiziškai. Vaikais tuo metu rūpinosi savanorės: vieni gydėsi sanatorijoje, kiti buvo priimti į savaitinį darželį, o savaitgalius leisdavo bendruomenės narių šeimose. Mažiausią dukrytę, nuo gimimo labai silpną, ligotą, moterys kone kasdien vežiojo pas Vilniaus medikus. Tiksli diagnozė padėjo greitai ją pastatyti ant kojų.

Kol motina gydėsi, savanorės rūpinosi ir šeimos būstu. Į vienkiemį ji jau nebegrįžo. Su vaikais įsikūrusi daugiabutyje Širvintose moteris rado jėgų kabintis į gyvenimą, įgijo pasitikėjimo savimi, pajuto savo vertę. Kai ji pirmą kartą įžengė į naująjį butą, labai apsidžiaugė dėl geležinių durų – apsaugos nuo smurtautojo. Bet to neprireikė. Vyrą nuo smurtavimo sulaiko buvusios jo aukos vidiniai pokyčiai, taip pat neabejingi kaimynai.

Trypčiojimas blogina padėtį

Oficialioje apskaitoje yra 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų. Jose auga per 20 tūkst. vaikų. Tačiau iš tikrųjų šalyje jų esama bent dvigubai daugiau.

„Kai pirmą kartą patekau į tą aplinką, negalėjau atsigauti mėnesį. Neįsivaizdavau, kad Lietuvoje taip gali būti. Mama su didžiuliu pilvu (ji laukėsi devinto ar dešimto vaiko) buvo tokia girta, kad vos laikėsi ant kojų. O tokio skurdo, purvo, apsileidimo aš niekur nemačiau, net Afrikoje. Pas mus taip gyvena dešimtys tūkstančių vaikų“, – skambina pavojaus varpais R.Dičpetrienė.

Kaišiadorių rajono Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namams vadovaujanti Rūta Kanclerytė, prieš įžengdama į šią sritį, net neabejojo, kad XXI amžiuje visi žmonės gyvena namuose bent jau su grindimis, lubomis. Tačiau taip yra tik įsivaizduojamame pasaulyje – iš tiesų nuogo skurdo apstu ir jo šaknys labai gilios.

Paparčiuose gyvenantys vaikai, savuose namuose, pas giminaičius, kaimynus, tematę tokias sąlygas, įsivaizduoja, kad normalu nesiprausti ištisus mėnesius, normalu, kai lovą atstoja niekada neskalbiamų skudurų krūva. Net dvejų metų sulaukęs vaikas moka valgyti tik sausą į rankas paduodamą maistą, nežino, ką daryti su šaukštu, nes namie jam niekas niekada nevirė sriubos.

„Priglaudėme dvejų ir trejų metų broliuką ir sesutę. Matėme tikrą dramą – jų elgesys buvo kaip vyro ir žmonos. Dvejų metų pyplys dar beveik nekalba, bet prieina prie sesės, užsimoja rankute ir sako: boba, nori? Sesutė nesigina, tik krinta jam po kojomis ir pradeda jas glostyti. Vienas berniukas pas mus pateko būdamas trejų. Namie jis prižiūrėjo jaunesnius broliuką ir sesutę. Sulaukęs šešerių sakydavo: aš jau didelis, aš vaikus užauginau. Mūsų tikslas buvo sugrąžinti jam vaikystę, nes tokio amžiaus vaikai tikrai dar nėra dideli, išmokyti jį šypsotis“, – kokias skriaudas vaikai išsineša iš gimtųjų namų, pasakoja R.Kanclerytė.

Ir situacija vis blogėja. Nusistovėjo tokia valstybės politika, kad sugebama tik stebėti degraduojančias šeimas, galų gale įtraukiant jas į socialinės rizikos grupę. Paparčių įstaigos vadovė teigia, kad jau septyneri metai, kai čia patenka kur kas labiau apleisti vaikai – beveik visų sulėtėjusi raida, neišsivysčiusi kalba.

Anksčiau tokių pasitaikydavo vos vienas kitas, nes ištraukti vaiką iš pasmerktų namų buvo paprasčiau. Dabar reikalaujama kuo ilgiau jo neatplėšti tikintis, kad tėvai susipras, pasitaisys.

Augdami degraduojančioje šeimoje vaikai mato, kad tėvai išgyvena ir be išsilavinimo, specialybės, darbo. Globos namuose jiems kalama, kad gyvenimas – tai darbas. Tik kuo vaikas vyresnis, tuo sunkiau jį įtikinti nekartoti tėvų kelio, jam sunkiau atsisveikinti su namie turėta neribota laisve, kai niekas nevertė eiti į mokyklą, nebuvo jokių pareigų.

Dar nepabėgome nuo baudžiavos

„Mes turime du žiaurius kraštutinumus. Visiškai ekstremalias šeimas, kuriose taip baisu, kad bet kada gali įvykti šulinio istorija. Kai atsiduriu jose, visada kyla klausimas: kodėl vaikai iš jų nepaimti? Kitas kraštutinumas – turime per šimtą vaikų globos institucijų, Europos Sąjungoje esame vieni pirmųjų pagal vaikų skaičių jose. Niekada nepasakysiu, kad globos namai yra gera vieta augti vaikams. Bet kai matau jų šeimas, sakau: Dieve, jau geriau ten, nes globos namuose jų bent nenugalabys“, – niūriai kalba organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė R.Dičpetrienė.

Pasak specialistų, vaikžudystė rodo labai didelį visuomenės degradavimo lygį. Jį tik patvirtina šeimose, neišskiriant nė tų, kurios laikomos tvarkingomis ir padoriomis, klestintis smurtas. Kaip rodo apklausos, daugiau nei pusė tėvų baudžia vaikus fizinėmis bausmėmis ir mano, kad jos yra tiesiog pedagoginė priemonė.

Nesunku apskaičiuoti, kad socialiniame užribyje šiandien vegetuojantis alkoholikas, smurtautojas – tai ketvirta karta nuo kolchozo. Praėjo ketvirtis amžiaus, kai jų nebėra, bet valstybėje ir toliau sėkmingai dauginamas iš pašalpų gyvenantis, negebantis nei už save, nei už savus vaikus atsakyti sluoksnis.

„Klausimas, kiek žmonės yra pajėgūs prisiimti atsakomybę už save ir savo artimą, kiek juos supančią aplinką laiko sava ir jaučia pareigą ja rūpintis“, – ieškodamas priežasties svarsto Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Jis neabejoja, kad gimusiajam rizikos šeimoje valstybės, visuomenės dėmesys būtinas ne tik pašalpų pavidalu. Nėra lengva jį socializuoti, integruoti į visuomenę ugdant įgūdžius, atsakomybės jausmą – tai milžiniška investicija. Bet daugeliu atvejų ji atsipirks, nes žmogus galbūt ras savo vietą visuomenėje ir bus jai naudingas. Apleisdami padarome jį patį nelaimingą ir užsikrauname naštą iki pat jo gyvenimo pabaigos, privalėdami mokėti pašalpas, išlaikydami globos įstaigose.

„Jeigu bendruomenės tebus atsitiktinai vienas šalia kito per klaidą gyvenančių žmonių sambūris, tai neįgyvendinama. Labai svarbu, kad kenčiančių, rizikingoje aplinkoje gyvenančių žmonių kažkur lauktų atviros durys ir atviros širdys, kur jie galėtų kreiptis. Valstybės politika, bendras visuomenės nusiteikimas turėtų būti toks: man nėra tas pats, kaip šalia žmonės gyvena. Nes vienoks ar kitoks, panašus į mane ar ne, vienaip išlavintas ar kitaip – kiekvienas žmogus yra vertybė“, – bendruomeniškumo esmę atskleidžia evangelikų liuteronų vyskupas.

Kodėl net ketvirtį amžiaus gyvendami laisvoje šalyje nesielgiame kaip laisvi žmonės? M.Sabutis priežasčių siūlo ieškoti ne tik kolchozuose, bet dar gerokai seniau – Vytauto Didžiojo, lietuvių tautos įbaudžiavinimo laikais. Laisvų žmonių visuomenę lietuviai kūrė labai trumpai – prieš Antrąjį pasaulinį karą ir dabar, nuo 1990-ųjų.

„Esame baudžiauninkų palikuoniai. Lietuvių ponų buvo itin mažai, ir tie patys buvo naikinami, deportuojami. Bau­džiau­ninko vidinė būsena – vergo būsena. Jis visuomet yra auka, vadinasi, neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Nesvarbu, kas jo ponas – valstybė, policija, Europos Sąjunga, NATO ar dar kažkas, jis bus auka. Antra vergo savybė – jis visada rūpinsis savimi, jam svarbu išgyventi, prasimaitinti, prastumti dieną. Jis neturi laisvam žmogui būdingų sprendimų, kai reikia spręsti ir prisiimti didžiulę atsakomybę už savo gyvenimą“, – primena dvasininkas.

Nors visuomenės daliai, esančiai anapus socialinės rizikos sluoksnio, tai ir nepatiks, nuo baudžiavos nenutolome nei jie, atstumtieji, nei mes, nepajėgiantys ištiesti pagalbos rankos.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė

– Oficiali statistika pateikia vienus prie socialinės rizikos grupės priskiriamų šeimų skaičius, visuomeninių organizacijų atstovai kalba apie kitus, kur kas didesnius. Ar jums žinoma, kiek iš tikrųjų šeimų gyvena socialiniame užribyje?

– Statistika yra melo mokslas, ji gali būti vienaip ar kitaip interpretuojama. Skaičiai iš tiesų dažnai neatitinka realybės. Kad šeima būtų įrašyta į socialinės rizikos sąrašą, su ja turi būti kažkas atsitikę – nelaimingas atvejis, fiksuota vaikų nepriežiūra tėvams užgėrus ar pastebėtas socialinių įgūdžių trūkumas. Kartais nebūna tokių sąlygų, kad šeima būtų pastebėta, tada ji tiesiog neįtraukta į rizikos sąrašą. Visada yra tokių situacijų, kai žmogus balansuoja ties riba. Dažnai ir nuo vertintojo, žmogiškojo faktoriaus priklauso, ar šeima bus priskirta prie rizikos grupės, ar kažkas tiesiog pagalvos: mes dar ir ne tokių turėjome, nėra čia nieko baisaus.

Socialinė sritis yra pati liūdniausia ir sunkiausia. Jei kalbama apie žmogaus teises, vaiko teises, situacija vis dar sudėtinga. Sakykim, galėtų vykdomoji valdžia pasigirti, kad jau yra daugiau socialinių darbuotojų, kad jų atlyginimai šiek tiek pakilo, bet iš tiesų tie pokyčiai labai nedideli. Man atrodo, kad socialinės rizikos, apleistumo atvejų kaip tik daugėja.

Sakykim, net ir žmonių, kurie nepiktnaudžiauja jokiomis priemonėmis, bet nemoka auginti vaikų, nežino, kas yra buitis, tikrai ne vienetai. Ir nėra vieno atsakymo, iš kur atsiranda tokios šeimos, jų bėdos visiškai skirtingos prigimties. Dalis jų – tie, kurių jau ne pirma karta gyvena be socialinių įgūdžių ar jų tėvai piktnaudžiavo alkoholiu. Jų vaikai galbūt nevartoja alkoholio, bet įgūdžių neturi. Kiti užaugę globos namuose ir jų įgūdžiai taip pat nesusiformavę.

Bet yra ir keistesnių atvejų. Tai užaugę, mūsų vertinimu, normalioje šeimoje, bet jų socialiniai įgūdžiai niekada nebuvo ugdomi, tad ir nesusiformavo. Žmogui tiesiog neįdomu, jis nežino, kaip reikia auginti vaikus, nežino, kas tai yra ir kodėl. Pastebime ir tendenciją, kad ir išsilavinę žmonės turi tokių problemų, kai tiesiog jiems nereikia auginti savo vaikų.

– Turime 24 už vaiko teisių apsaugą atsakingas valdiškas institucijas, bet net tai neduoda laukiamo rezultato. Kodėl?

– Labai pikta, kad mes žiūrime labai fragmentuotai, tiktai į tam tikras visuomenės dalis. Tarkim, po Saviečių kaimo tragedijos atsisukome į tokias šeimas, kitą kartą, neduok Dieve, vaiko savižudybė – tada pradedam žiūrėti, o kas gi čia?

Ir iš tikrųjų dažniausiai vaikštome ties socialine rizika. Bet realiai reikia galvoti apie visus vaikus ir apie kompleksinę pagalbą visiems vaikams. Kaip ir vienokioms ar kitokioms šeimoms, kurios susiduria su krize. Juk krizė yra ne tik alkoholis ar smurtas šeimoje, tai ir skyrybos, ir nesutarimai. Krizė visai šeimai yra ir vaiko patirtas smurtas, seksualinė prievarta. Ir paslaugų sektorius neturėtų remtis tik socialiniu darbuotoju. Tai turėtų būti paslaugos ar savivaldos, ar regioniniu lygiu. Savivaldybė turėtų pirkti paslaugą žmonėms, ją suteikti.

– Kai kalbama apie šeimose vaikų patiriamą smurtą, skaičiai taip pat skiriasi. Kodėl taip yra?

– Pagrindinis dalykas, kai kalbama apie smurto privačioje aplinkoje aukas, – labai skiriasi interpretacija. Kai privačioje erdvėje smurtaujama prieš suaugusį žmogų, ypač prieš moterį, iš karto fiksuojama kaip būtent to įstatymo ribos. O vaikui labai dažnai tai netaikoma. Dažnai tie atvejai tiesiog priskiriami prie sužalojimų pagal Baudžiamąjį kodeksą arba net ir to nelieka.

Prisiminkime, kad vis dar neturime įstatymo, kuris tėvams draustų kūno bausmes. Ir jeigu neranda tyčios vaiko sužalojimui, tai tiesiog konstatuojama: na, vaikas buvo auklėjamas. Smurtas prieš vaiką turi būti labai akivaizdus ir tyčinis, tik tokiu atveju jis pripažįstamas kaip smurtas.

Prieš kelias dienas lankiausi Kauno klinikose. Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas rodė ligoninėje gulinčių vaikų nuotraukas. Tai košmaras, kai kelių mėnesių kūdikis sumuštas taip, kad visas nusėtas mėlynių. Arba priėjome prie mergaitės, kuri guli lovelėje jau aštuonis mėnesius, patekusi į ją būdama trijų mėnesių. Tėvas ją taip supurtė, kad ji visai neturi smegenų, jie išoperuoti. Prieš tai ji buvo sveikas vaikas, o dabar guli su prijungtais funkciniais aparatais. Ir taip vaikus žaloja ne kažkas svetimas, o jų tėvai!

Vien pažiūrėjus į tas nuotraukas akivaizdu, kad turi būti keliamos baudžiamosios bylos ir tie tėvai vienareikšmiškai neturėtų auginti savo vaikų. Bet profesorius iš savo patirties sako neabejojantis, kad jie grįš atgal į savo šeimas. Ir tokie atvejai net nefiksuojami kaip smurtas privačioje erdvėje, o tiesiog kaip smurtas pagal Baudžiamąjį kodeksą, ar net apskritai nefiksuojami.

Laukiame Vaiko teisių pagrindų įstatymo, projektas svarstomas Seime, yra daug alternatyvių nuostatų, vyksta intensyvios diskusijos. Įstatymas į Seimo salę turėtų keliauti pavasarį, bet dar klausimas, ar Seimo nariai susitars dėl vertybių. Nes tie ginčai – vertybiniai. Yra labai daug nuomonių, skirtingų interesų. Taip Seime vis dar nesutariama, ar vaikus galima mušti, nuo kada vaikas prasideda – nuo gimimo ar nuo pradėjimo.

– Ką tokie siaubingi dalykai pasako apie visuomenę, kurioje jie vyksta ir netgi yra toleruojami?

– Kai kalbame apie vaikų ir tėvų santykius, tas supurtymas, daužymas, mušimas – tai visiškas orumo žeminimas. O kai kalbame apie žmogų, kuris galėtų vaiką piktavališkai sužeisti, net nužudyti, tai jau visiškas degradavimas, visiška pabaiga, nužmogėjimas aukščiausio laipsnio, koks tik įmanomas.