Ar naujasis Tautinių mažumų įstatymas, kuriame įtvirtintas civilizuotas elgesys su tautinėmis mažumomis, užglaistys kelerius pastaruosius metus dirbtinai kurtą konfliktą tarp Lietuvos valstybės bendrapiliečių lietuvių ir lenkų?

Mykolas Romeris, pirmasis Lietuvoje vartojęs politinės tautos sąvoką, realiai egzistavusią Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pagal kurią visų etninių grupių Lietuvos valstybės piliečiai yra lietuviai, tik skirtingos kilmės, ir turi taikiai sugyventi vieni kitų nespaudžiami ir nediskriminuodami, naujojoje Lietuvoje yra pamirštas. Tarp naujosios Lietuvos politikų atsiranda tokių, kurie nori rasti naują Lietuvos tautinių mažumų maksimalų “atlietuvinimą”. Nežinia, ar jis turėtų būti toks pat, koks buvo Klaipėdos krašto vokiečių “atlietuvinimas”, juos praktiškai privertęs pasitraukti iš savo gimtinės ar giliai slėpti savo kilmę nuo Smetonos režimo. Konservatorius prof. Kęstutis Masiulis ir jo kolegos siūlo net Baudžiamajame kodekse numatyti atsakomybę už skatinimą vaikus vesti į nelietuviškas mokyklas.

Taip bendrapiliečių lietuvių ir lenkų politinis konfliktas buvo kurstomas nuosekliai ir sistemingai. Tai prof. Vytautas Landsbergis lenkams liepdavo susiprotėti, kad jie jokie lenkai, o “įlenkinti” lietuviai (taip pamiršdamas žmogaus teisę pačiam apsispręsti, kokiai tautybei jis nori save priskirti), tai Valdemaras Tomaševskis lietuviams primindavo, kad jie, išsivadavę iš sovietinės vergovės, dabar patys nori Lietuvos lenkus paversti savo vergais.

Nuolatiniai ginčai ir administracinių teismų sprendimai – dėl Vilnijos krašto savivaldybėse vartojamų lenkiškų gatvių pavadinimų. Vilnijos krašto lenkai ant savo privačių namų gatvių pavadinimus rašė lenkiškai, Lietuvos vyriausiasis administracinės teismas (LVAT) savo sprendimuose juos reikalavo nukabinti ir pakabinti lietuviškus.

Būdamas švietimo ir mokslo ministru liberalas Gintaras Steponavičius Lietuvos lenkus norėjo priversti greitai išmokti lietuvių kalbos tiek pat, kiek moka jos visą mokymosi laikotarpį

lietuviškose mokyklose besimokantys lietuviai. Prasidėjus protestams šios “genialios” minties teko atsisakyti ir nustatyti protingą pereinamąjį laikotarpį, per kurį lenkiškose mokyklose lietuvių kalbos ir literatūros mokymasis valandų skaičiumi susilygins su lietuvių mokyklomis. Tada buvo nuspręsta leisti lenkams laikyti lengvesnį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, bet LVAT vėl nusprendė, kad jei tokia tvarka būtų ne trumpalaikė, o pastovi, kaip tai numatė švietimo ir mokslo ministro įsakymas, būtų pažeistas visų lygybės prieš įstatymą principas.

Tautinių mažumų pavardžių rašybos pase problema tapo rimta kliūtimi gerai Lietuvos ir Lenkijos valstybių strateginei partnerystei.

Vien ko vertas teisminis ginčas, kaip taisyklingai vadinti Vilniaus rajono Lavoriškių vidurinę mokyklą – ar Emilii Plater, kaip norėjo rajono savivaldybė ir mokyklos direktorius, ar Emilijos Pliaterytės, kaip reikalavo Vyriausybės atstovas ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Nors Emilia Plater yra kilusi iš vokiškos kilmės Broel-Platerių giminės, kurios originali giminės pavardės forma buvo “von dem Broele genant Plater”, o autentiškas, pačios E.Plater ranka padarytas jos pavardės įrašas šiuo metu žinomas tik vienas ir jame pavardės forma yra “Emilia Platerowna”, be to, pati Valstybinė lietuvių kalbos komisija 1997 m. nusprendė, kad nelietuvių tautybės pavardėms pridedama lietuviška priesaga -ytė, -aitė, -ienė yra tų asmenų pavardžių iškraipymas, teismas, pasiremdamas pasikeitusia Valstybinės kalbos komisijos nuomone, nusprendė, kad mokykla turi vadintis Emilijos Pliaterytės vardu. Kuo pats save laikė žmogus, nėra svarbu, o lietuvių kalboje nusistovėjęs istorinės asmenybės vardo ir pavardės variantas yra Emilija Pliaterytė.

Pasirodo, kad nors teisės puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius yra asmeninės, t. y. jos pagal prigimtį nėra atsiejamos nuo konkrečių asmenų, bet teisei vartoti valstybinę (lietuvių) kalbą viešajame gyvenime yra būdingas ir šios teisės specifiką nulemia viešojo intereso aspektas, t. y. aspektas, teisės taikymo požiūriu nesietinas su konkrečiais asmenimis bei asmenų savo tautinio autentiškumo suvokimu. O įmonių, įstaigų pavadinimuose panaudojami nusipelniusių krašto istorijai ir kultūrai asmenų vardai, šių asmenų kilmė, jų suvokimas apie priklausomybę vienai ar kitai tautinei grupei, istoriniai duomenys apie jų tautybę nėra reikšmingi.

Tokioje teismų ir Valstybinės kalbos komisijos sprendimų “šviesoje” vėl prasideda diskusija apie naują Tautinių mažumų įstatymo redakciją. Kelerius metus klaidžiojęs Vyriausybės koridoriuose Tautinių mažumų įstatymo projektas – jau parengtas. Įstatymo projektas pasiekė Vyriausybės kanceliariją ir turėtų būti svarstomas Strateginiame komitete. Lietuva 2000 m. yra ratifikavusi Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Iš šios konvencijos į Lietuvos tautinių mažumų apsaugos įstatymą yra perkelti Lietuvos valstybės įsipareigojimai sudaryti kuo geresnes sąlygas, kurių reikia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų kultūrai palaikyti bei plėtoti ir išsaugoti pagrindiniams jų savitumo elementams: religijai, kalbai, tradicijai ir kultūros paveldui. Taip pat įtvirtinta nuostata, kad vietovėse, kuriose tradiciškai gyvena daug tautinei mažumai priklausančių asmenų, šalys sieks viešai vartoti tradicinius vietinius pavadinimus ir mažumos kalbą tuomet, kai yra pakankamas poreikis.

Naujoje Tautinių mažumų įstatymo redakcijoje yra numatyta Lietuvoje įgyvendinti Europos tradiciją, pagal kurią savivaldybėse, kuriose tautinė mažuma sudaro ne mažiau kaip 25 proc. visų gyventojų, gyvenamosios vietovės, gatvių, įstaigų pavadinimai šalia valstybinės kalbos gali būti rašomi ir tautinės mažumos kalba. Viešoji informacija apie sveikatos apsaugą, viešosios tvarkos užtikrinimą, asmenų saugumą, pirminė teisinė pagalba, asmenų skundai lygių galimybių kontrolieriui, Seimo kontrolieriui, vaiko teisių apsaugos darbuotojui galės būti teikiami ir tautinės mažumos kalba. Jei toks Tautinių mažumų įstatymas būtų priimtas, bendrapiliečiai lietuviai ir lenkai galėtų žengti į naują santarvės laikotarpį. Bet ar jis bus priimtas?

Istoriko prof. Alvydo Nikžentaičio nuomone, tik nauji ir reikšmingi Lietuvos valstybės ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai pasiekimai gali padėti įveikti praeities istorinių konfliktų šmėklas ir bandymus šiandieninę lietuvišką tapatybę konstruoti siejant ją su ateitimi ir neieškant “įkvėpimo” praeities konfliktuose. Lietuvos politikams teks atsakyti į klausimą, ar jie yra pasiruošę žengti nauju Lietuvos valstybės piliečių gerovėsir santarvės kūrimo keliu.

Neatmestina galimybė, kad toks lietuvių ir Lietuvos lenkų kiršinimas gali būti inspiruojamos ir iš išorės. Apie tai liudija ir faktas, kad 2011 ir 2012 metais Lietuvoje po kelis kartus lankėsi Latvijos rusų delegacijos ir bandė užmegzti ryšius bei koordinuoti savo veiklą su Lietuvos lenkais. Tai veikia didysis Rytų kaimynas, vis dar tebepuoselėjantis viltis susigrąžinti Baltijos valstybes į subyrėjusią imperiją. Vėl tektų savo kailiu pajusti, ką reiškia būti tautine mažuma.