Ekspertų nuomone, krizės pamokas komerciniai bankai, kuriais dabar nepasitiki 57 proc. gyventojų, išmoks tik vienu atveju – jei jos bus perkeltos į teisės aktus.

Valstybės tarnautoju dirbantis 26 metų vilnietis Robertas (pavardė redakcijai žinoma) po aštuonerių metų gyvenimo nuomojamame bute jaučiasi pribrendęs nuosavam būstui. Be to, ir situacija palanki – nekilnojamojo turto kainos kritusios. Kadangi santaupų vaikinas neturi, vienintelė galimybė įsigyti būstą – banko paskola.

Pasiteiravęs visuose bankuose, Robertas gavo atsakymą, kad paskolą gaus. Nors vieno banko vadybininkai preliminariai apskaičiavo, kad galėtų suteikti iki 170 tūkst. Lt paskolą, vaikinas tiek nesiskolins. “Mano atlyginimas į rankas – 1900 Lt. Aš pasiskaičiavau, kokią įmoką bankui per mėnesį galiu mokėti, ir pagal tai ieškau buto. Skolinsiuosi iki 100 tūkst. Lt”, – pasakoja vaikinas, ieškantis vieno kambario buto. Pasiskolinęs tokią sumą, bankui jis turėtų mokėti apie 600–650 Lt mėnesinę įmoką.

Roberto pavyzdys rodytų, kad lietuviai krizės pamoką išmoko. Bent jau kol kas. Prieš trejus metus nedaugelis atsisakydavo paslaugaus banko vadybininko brukamos didesnės paskolos dar geresniam butui įsigyti. O juk per krizę ir bankai dvigubai sugriežtino paskolų išdavimo sąlygas. Kai užsukę į SEB banką “Veido” žurnalistai prisistatė potencialiais klientais ir pasiteiravo apie galimybę gauti paskolą, banko vadybininkė apskaičiavo, kad per mėnesį uždirbdamas apie 3000 Lt klientas galėtų tikėtis 250 tūkst. Lt paskolos. 2007-aisiais žmogui, gaunančiam tokias pajamas, buvo siūloma iki 400 tūkst. Lt paskola.

Atidžiau bankai tikrina ir gyventojų mokumą. Banko “Swedbank” skolinimo gyventojams skyriaus vadovė Aida Budreikienė informavo, kad bankas atkreipia dėmesį į kliento kredito istoriją – ankstesnių įsipareigojimų vykdymą, kreditų naudojimą, taip pat į tai, ar gyventojas atsiskaito už paslaugas kitoms įmonėms, pavyzdžiui, telekomunikacijų bendrovėms.

Be to, prieš trejus metus bankuose skaičiuota, kad sumokėjus paskolų įmoką žmogui pragyventi užtektų ir 500–600 Lt. Dabar ši riba gerokai kilstelėta – dauguma “Veido” apklaustų bankų atsakė rekomenduojantys, kad finansinių įsipareigojimų mėnesio įmoka neviršytų 40 proc. šeimos grynųjų mėnesio pajamų, o mažesnes pajamas gaunančių gyventojų – 30 proc. Užsukus į banką konsultantai dabar aiškina, kad pragyvenimui turėtų likti 900 Lt per mėnesį.

Bankus stengiasi apeiti lanku

Nors “Veido” apklausti bankai tvirtino, kad patenkina apie 90–95 proc. paraiškų paskolai gauti, atsigavimo paskolų rinkoje dar nėra.

“Negalime sakyti, kad paskolų rinkoje jaučiamas šiltėjimas, nes vis dar ryški naujų paskolų mažėjimo tendencija nefinansinėms korporacijoms. O namų ūkių paskolų rinkoje jaučiama stagnacija. Nuo 2010 m. kovo naujų paskolų išdavimas gyventojams nustojo kristi, stabilizavosi ir dabar apimtys kas mėnesį beveik vienodos”, – padėtį rinkoje apžvelgia Lietuvos banko Statistiko departamento vyr. ekonomistas Žilvinas Kalinauskas.

Lietuvos banko duomenimis, šiemet vasarį bankai gyventojams išdavė būsto paskolų, vertų 180 mln. Lt. Tai beveik 4 mln. Lt daugiau negu sausį, tačiau 46 mln. Lt mažiau nei gruodį. Paskolų būstui įsigyti išdavimas piką buvo pasiekęs 2007 m. rugpjūtį, kai paskolų suma siekė milijardą litų.

Iš tiesų, tiek sugriežtėjus paskolų išdavimo sąlygoms, tiek sunkmečiu pašlijus bankų reputacijai, būstą perkantys gyventojai, jei tik gali, stengiasi apeiti bankus lanku. “Šiuo metu daugiau būsto pirkimo sandorių sudaroma už grynuosius pinigus, nes iš esmės tie sandoriai nedideli – dažniausiai Kaune perkami vidutinės klasės vieno dviejų kambarių butai, kainuojantys 100–130 tūkst. Lt. Net neatsimenu, kada sandoriui iki 100 tūkst. Lt klientas ėmė banko paskolą. Tačiau jei perkamas daugiau nei 200 tūkst. Lt kainuojantis butas, žmonės daliai sumos ima banko paskolą”, – padėtį rinkoje apžvelgė Kauno nekilnojamojo turto bendrovės “S. IMPERIJA” direktorė Ieva Masaitytė.

“Jei vertinsime pastarųjų sandorių statistiką, 70 proc. žmonių už būstą mokėjo grynaisiais”, – antrina ir Vilniaus nekilnojamojo turto bendrovės “Uusmaa Lithuania” vyresnioji nekilnojamojo turto brokerė Audronė Kuprionytė.

Tarp tokių pirkėjų – ir šiuo metu vaiką auginanti 28 metų vadybininkė Vaida Jakubauskaitė, kartu su vyru planuojanti pirkti keturių kambarių butą Šiauliuose. Nors jauna šeima išsiaiškino, kad reikiamą 190 tūkst. Lt paskolą gautų ir iš banko, būstui įsigyti jie ketina skolintis iš artimųjų. “Dalį butui reikalingos sumos turime, o kitą dalį ketiname skolintis iš šeimos narių. Geriau jau susitarsime su jais negu su bankais. Taip turėsime mažiau įpareigojimų – nereikės įkeisti bankui buto, bus lankstesnės grąžinimo sąlygos. Iš dalies tokį sprendimą priėmėme ir dėl to, kad šeimos nariai turėjo atliekamų pinigų”, – savo apsisprendimą argumentuoja Vaida.

Tai, kad dalis gyventojų nenori su bankais turėti nieko bendra, visiškai nestebina. Per krizę komercinių bankų reputacija gerokai pašlijo. Daugeliui verslininkų žodis “bankas” per pastaruosius dvejus metus tapo nauju keiksmažodžiu, o Nukentėjusiųjų nuo bankų asociacijos steigėjas Klaipėdos verslininkas Romualdas Meginis tvirtina, kad asociacijos narių gretos kasdien didėja.

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovės “Baltijos tyrimai” duomenimis, 2010 m. birželį komerciniais bankais nepasitikinčių gyventojų skaičius pasiekė pastarojo dešimtmečio piką: nepasitikintys bankais teigė net 64 proc. apklaustųjų (panašus skaičius buvo tik 2001 m.), o pasitikintys – tik 27 proc.

Apžvelgdama nuo 1996 m. atliekamą tyrimą, “Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė tvirtina, kad 1996–2002 m. dauguma Lietuvos gyventojų nepasitikėjo komerciniais bankais, tačiau 2004–2008 m. (iki pavasario) pasitikinčiųjų bankais dalis labai padidėjo.

“Kai augo ekonomika bei gyventojų pajamos ir buvo lengva gauti kreditus, bankams pavyko sukurti “draugišką” įvaizdį. Deja, prasidėjus krizei šis įvaizdis griuvo – nuo 2008 m. vasaros nepasitikinčiųjų komerciniais bankais dalis labai padidėjo. Bankai vėl matomi kaip svetimi, besirūpinantys savo pelnu ir neatsižvelgiantys į žmogaus problemas. 2011 m. pradžia rodo šiek tiek geresnį požiūrį į komercinius bankus nei 2009–2010 m., tačiau dar anksti spręsti, ar tai laikinas pagerėjimas, ar palankesnio vertinimo pradžia”, – komentuoja R.Ališauskienė.

Ypač per bankų įvaizdį kerta jų prašymu areštuojami nemokių skolininkų butai bei žemės sklypai. Ši tendencija piką pasiekė pernai, ir nors įmonių turto šiemet jau areštuojama mažiau, gyventojų turtas arešto žyma paženklinamas taip pat gausiai, kaip ir pernai: Hipotekos įstaigos duomenimis, per tris šių metų mėnesius areštuoti 695 gyventojų ir 151 įmonių nekilnojamojo turto objektai, įkeisti bankams. Hipotekos įstaigos duomenys rodo, kad tiek 2010 m., tiek šiemet pagal prašymus areštuoti nekilnojamąjį turtą pirmauja “DnB Nord” bankas (šiemet jau 70 butų ir 67 žemės sklypai).

Antroje vietoje pagal aktyvumą – “Swedbank” (šiemet 30 butų ir 45 žemės sklypai), trečioje – SEB (šiemet 19 butų ir 38 žemės sklypai).

Skolintis – tik pirkiniams, kurie nenuvertės

Prieš keletą metų lietuviai iš banko buvo įpratę skolintis viskam – butui, verslui, automobiliui, šaldytuvui, televizoriui, o galiausiai – net atostogoms ar dantų balinimui. Tačiau ką reiškia gyvenimas skolon, geriausiai atskleidė krizė: pirmiausia bankrutavo skolintais pinigais intensyvią plėtrą vykdę verslininkai, o tie prasiskolinę gyventojai, kurie neprarado darbo, o vėliau ir buto, sukandę dantis stengėsi ir grąžinti paskolas, ir išgyventi iš sumažintų atlyginimų. Tad kada ir kam reikėtų skolintis iš banko? Finansų ekspertai sutaria: paskolą reikia imti tam turtui, kuris duoda tau grąžą.

Asmeninis finansų konsultantas Aurimas Vengris, iki 2007 m. vadovavęs viešajai įstaigai “Finansinių problemų sprendimai”, pabrėžia, kad skolintis iš banko turtui, kuris po kiek laiko smarkiai nuvertės, tikrai neverta. “Vokiečio Bodo Schaferio knygose parašyta, kad turtas skirstomas į aktyvų ir pasyvų. Jei perki butą, kurį planuoji išnuomoti, tai aktyvas: tai turtas, į kurį verta investuoti ir kuriam įsigyti verta skolintis. Tačiau buitiniai dalykai, tokie kaip mašinos, mikrobangės, šaldytuvai, – turtas, kuris ne atneša pinigų, o valgo kitas pajamas, nes mašiną juk reikia remontuoti, drausti. Tokiems daiktams paskolos imti nereikėtų. Daugelis žmonių paskolas ima ir panaudoja ne visai pagal paskirtį”, – aiškina A.Vengris.

Pasak jo, buitinė technika ir pramogos – dalykai, kurių vertė bėgant laikui tik krinta. “Tik išvažiavęs iš salono naujas automobilis iš karto nuvertėja 30 proc. O jei perki jį išperkamosios nuomos būdu, papildomai kainuoja draudimas, sutarčių sudarymas, ir automobilis labai išbrangsta, nors po penkerių metų jis bus vertas tik pusės tos sumos, kurią sumokėjote. Be to, kai kurie lietuviai automobilį perka kaip didžiulį turtą, nors B.Schaferis sako, kad automobilis turi kainuoti ne daugiau kaip trys–šeši tavo atlyginimai”, – aiškina A.Vengris.

Iš skolintų lėšų įsigyti nuosavą butą, kuriame pats gyvensite, jau protingesnis sprendimas, nes tokio turto vertė niekada nenukris taip drastiškai kaip automobilio ar šaldytuvo, kuris po kelerių metų gali sugesti ir tapti nulinės vertės.

Mykolo Romerio universiteto Bankininkystės ir investicijų katedros docentas Stasys Taraila priduria, kad taisyklė, kada imti paskolą, labai paprasta: verta skolintis, jei pinigus investuosite, o tos investicijos grąža bus didesnė už mokamas palūkanas. “Jei už 5 proc. palūkanas pasiskolinote iš banko pinigų verslo projektui, iš kurio jūs uždirbate 10 proc., tuomet apsimoka, nes pinigai iš banko sukuria papildomą pridėtinę vertę”, – pabrėžia S.Taraila.

Iš skolininkų perimto turto pirkėjai – antrinės bankų įmonės

Nors bankai paskolų vis dar išduoda gerokai mažiau ir daug griežtesnėmis sąlygomis nei ekonominio pakilimo metais, pirkėjai ir nekilnojamojo turto specialistai šiemet jau pastebi šiokį tokį atšilimą.

“Dabar bankai jau patys ieško nekilnojamojo turto bendrovių, yra suinteresuoti bendradarbiauti, o prieš metus ar dvejus tokių dalykų praktiškai nebuvo”, – šiltėjantį bankų požiūrį sako juntanti I.Masaitytė.

Ir A.Kuprionytė tvirtina, kad šiuo metu, jei atitinki visus reikalavimus ir imi visą banko siūlomą paketą, maksimaliai gali gauti iki 90–95 proc. reikiamos sumos finansavimą. Dar pernai retas bankas siūlydavo daugiau nei 70–85 proc.
Kad atsigaunant ekonomikai ima reaguoti ir bankai – nenuostabu, juk jie uždirba iš pinigų skolinimo. Tačiau svarbiausias klausimas – ar sugrįš 2006–2007 m. laikai, kai bankai paskolas dalijo į kairę ir dešinę?

“Aš manau, kad laikyti, jog pasimokyta iš krizės, galima tik tada, kai pamokos perkeliamos į įstatymų bazę ir suvaržo bankų veiklą”, – įsitikinęs finansų analitikas Valdemaras Katkus.

Tam tikrų pastangų šioje srityje matyti: Vyriausybė pritarė Fizinių asmenų bankroto įstatymui, o Seime svarstomos Bankų įstatymo pataisos, kuriomis siūloma drausti su bankais susijusioms bendrovėms įsigyti turtą, kurį bankas parduoda dėl skolininko negalėjimo grąžinti paskolos.

Šias Bankų įstatymo pataisas parengęs Seimo narys Petras Gražulis tvirtina, kad toks įstatymas galėtų užkirsti kelią bankų savivalei. “Dabar, kai kainos kritusios ir pirkėjų nėra, bankai įsteigia antrines įmones ir parduoda joms iš skolininkų perimtą turtą, o jei gauta suma nepadengia kredito sumos – išieško iš laiduotojo. Supirktą turtą bankai palaikys dvejus trejus metus, o kai rinka atsigaus, brangiai parduos. Kadangi nuostolius dėl nepadengtos kredito sumos bus išieškojęs iš skolininko ar laiduotojo, užsidirbs dvigubai. Manau, kad tai piktnaudžiavimas. Jei antstolis, išvaržydamas turtą, negali nei pats dalyvauti aukcione, nei jo šeimos nariai, kodėl bankui sudaromos išskirtinės teisės?” – kodėl reikalinga tokia pataisa, argumentuoja P.Gražulis. Jis piktinasi, kad bankas, suteikdamas paskolą, siekia pelno, o jokios rizikos neprisiima.

Iš tiesų šiuo metu rengiamuose aukcionuose, kuriuose siūlomas už skolas bankų perimtas turtas, aktyviausi pirkėjai – antrinės bankų įmonės, įsteigtos nekilnojamajam turtui valdyti. Nekilnojamojo turto agentūros “Ober-Haus” generalinio direktoriaus pavaduotojas Nerijus Juodelis “Veidui” tvirtino, kad įmonė nuo pernai surengė keturis tokius aukcionus. Juose bankų antrinės įmonės įsigijo 40–50 objektų, o su bankais nesusiję pirkėjai – šiek tiek daugiau nei 10 objektų. Tiesa, dabar labiau įsidrąsina ir nepriklausomi pirkėjai: trečiajame aukcione iš 34 objektų septynis įsigijo ne bankų antrinės įmonės.

N.Juodelio įsitikinimu, jeigu pasiūlytos Bankų įstatymo pataisos ir būtų priimtos, padėties jos nepakeistų. “Jei aukcionuose nedalyvaus bankų antrinės įmonės, liks daug neparduotų objektų ir jie grįš atgal į bankus. Nežinau, kuo įstatymas pakeis situaciją. Koks skirtumas, ar bankas, ar banko antrinė įmonė tvarkys turtą – bankas įkurs atskirą departamentą ir atliks tas pačias funkcijas”, – laukiantį scenarijų dėlioja N.Juodelis.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo nepakanka

Skandinaviški bankai Lietuvoje ypač šiaušėsi dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo, nors dalies jų motininių bankų gimtinėje Švedijoje toks įstatymas veikia. Jei šiam įstatymui pritars Seimas, tikimasi, kad nuo 2012 m. bankrutuoti galės žmogus, nebegalintis vykdyti per 20 tūkst. Lt siekiančių įsipareigojimų. Dabar šį reikalavimą Lietuvoje atitinka apie 8 tūkst. žmonių.

Ekspertų manymu, pagal šį parengtą įstatymą bankrutuoti bus brangu ir sudėtinga. “Šis įstatymas sukurtas oligarchams”, – piktinasi R.Meginis. O A.Vengris svarsto, iš ko žmogus mokės atlygį jam priskirtam asmeniniam bankroto administratoriui, jei bus visiškai prasiskolinęs.

Nors Lietuvos bankų asociacija gąsdina, esą priėmus šį įstatymą pabrangs paskolos, ekspertai mano, kad tai tik privalumas, užkirsiantis kelią lengvų paskolų dalijimui. “Daugeliui pabrangusios paskolos bus stabdys nesiskolinti. O skolinantis skatins pirkti daiktus, kurie duoda naudos ar išlaiko vertę, o ne švaistyti paskolą buitinėms prekėms ar kelionėms”, – mano A.Vengris.

Fizinių asmenų bankroto įstatymui pritariantis finansų analitikas Stasys Jakeliūnas jo projekte taip pat įžvelgia ydingų dalykų. Pavyzdžiui, nemokumo apibrėžimas pernelyg bendras ir kyla klausimas, kaip jis bus interpretuojamas.

“Nemanau, kad įstatymas, koks dabar siūlomas, iš esmės pakeistų situaciją paskolų rinkoje, nes nemanau, kad pagal šį įstatymą daug kas rizikuotų bankrutuoti. Kita vertus, ribojimai ir administravimas – iš esmės teisinga kryptis, nes prasidėtų piktnaudžiavimas”, – įsitikinęs ekspertas.

Vis dėlto S.Jakeliūnas įspėja, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymas ir Bankų įstatymo pataisos – tik pirmi reikalingi žingsniai. “Tikrai neužtektų šių dviejų sprendimų bankams kontroliuoti. Reikia kur kas daugiau ir konkretesnių veiksmų, kad skolinimas būtų atsakingesnis, labiau pamatuotas. Pavyzdžiui, informacija sutartyje turėtų būti pateikiama taip, kad gyventojai suprastų, išgrynintos pasekmės ir padariniai tam tikrų scenarijų atvejais: tarkim, kas bus su paskola, jei litas nuvertės”, – dėsto ekspertas.

S.Jakeliūno nuomone, labai svarbu, kad skolinantis būstui įsigyti paskolos ir įkeičiamo turto vertės santykis neviršytų tam tikro rodiklio – geriausia 80 proc. Pasak eksperto, šiuo metu bankų priežiūros institucijos Skandinavijoje komerciniams bankams rekomenduoja, kad šis rodiklis neviršytų 85 proc., ir net svarsto įvesti tokį reikalavimą.

Dar vienas S.Jakeliūno siūlymas – sukurti centrinį valstybinį kredito biurą, kuriame būtų fiksuojami visi gyventojų įsipareigojimai. Šiuo metu panašias paslaugas teikia dvi privačios įmonės.

Ar iš tiesų reikia visų šių saugiklių, kad nekiltų dar vienas pigių paskolų bumas? Koks teisingas atsakymas į šį klausimą, galime nuspręsti atsakę į kitą: ar 2006–2007 m. bankai įtarė, kad Lietuvoje besipučiantis nekilnojamojo turto burbulas sprogs? Naivu tikėtis, kad ne. Juk Lietuvoje paskolas lengva ranka dosniausiai dalijo Skandinavijos bankai, kurie kažkodėl taip ir nepasimokė iš ankstesnio pavyzdžio – prieš dvidešimt metų Švedijoje įvykusio nekilnojamojo turto nuosmukio dėl dalytų pigių paskolų.