Seimo valdybos pritarimu suburta darbo grupė aiškinasi, kaip padėti bankų prispaustiems verslininkams, nes daugelis įkeisti bankams beturi tik kapavietes.

Prieš mano akis Šimaičių šeimos iš Panevėžio laiškas. Jame tokie žodžiai: “…visas asmeninis turtas ir verslas įkeistas bankams, skolos didėja, nes nepajėgiame pilnai atsiskaitinėti. Bijome prarasti vienintelį būstą ir atsidurti tiesiog gatvėje, be sveikatos, jėgų, su likusiomis skolomis kelioms kartoms, nors visas viltis, lėšas, ateitį investavome į Lietuvą. Nuolatinė fronto linija ir belaisvis išilgai dryžuotu kostiumu su kastuvu rankoje asmeninei duobei šeimos kapavietėje, kuri, beje, dar vienintelė liko neįkeista”. Paskutinis sakinys, žinoma, metafora, tačiau ji labai vaizdingai atspindi daugelio mūsų šalies smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų dabartinę padėtį.

Šiek tiek apie Šimaičius. Tai beveik dešimtmetį veikianti šeimos įmonė. Tėvai ir vaikai su savo šeimomis įkūrė bendrą verslą. Vienas iš sūnų grįžo iš Anglijos, nes norėjo dirbti gimtajame mieste. Darni šeima Panevėžyje įkūrė dvi paslaugų įmones: sveikatingumo ir konferencijų centrą. Pradžia buvo gera, bet prasidėjus krizei jie liko vieni. Todėl ir rašo dėkodami už siekį “aiškiai išreikšti savo valią ir parodyti, kokių santykių reikia tarp verslo ir bankų, norint įveikti ekonominį sunkmetį”.

Tad kokie tie santykiai, kodėl jie tokie ir ką reikia padaryti, kad taptų kitokie.

Šimaičių šeimos dramą galima būtų išdalyti po kruopelytę mums visiems, bet ne bankams, kadangi, kaip kažkas taikliai pastebėjo, bankai “pelną privatizuoja, o nuostolius socializuoja”. Juk kas atsitinka, kai bankrutuoja įmonės? Darbuotojai eina į darbo biržą, mokesčiai nesurenkami, o likę gyventojai turi iš savų atlyginimų visa tai kompensuoti. Na, o kaip šioje situacijoje išties elgiasi dalis bankų, ypač skandinaviški. Bankai, nurašę dalį kreditų į nuostolius, tapo abejingi tokiems klientams kaip Šimaičiai. Todėl jie be gailesčio ieško įkeisto turto ir parduoda jį iš varžytinių, neretai savo įsteigtoms antrinėms įmonėms. Vėliau, pakilus nekilnojamojo turto kainoms, jį sėkmingai parduos. Todėl bendras balansas tikėtinas netgi su antpelniu.

O Reinoldijaus Šarkino vadovaujamo Lietuvos banko valdyba šiais metais bankams suteikė tokią dovaną, kad tariami nuostoliai šiemet virsta nemažu pelnu, bent jau taip deklaruoja didieji bankai. Bankams buvo tiesiog padovanota galimybė dviem procentiniais punktais sumažinti privalomuosius rezervus. Įdarbino įšaldytus papildomus pinigus, ne dešimt, o šimtus milijonų litų. Garsi ekonomistė Rūta Vainienė šį faktą įvardijo kaip dovanėlę keliems skandinavų bankams, į ką tas pats R.Šarkinas viešai reagavo maždaug taip: “kažkam reikėtų pas gydytoją galvą patikrinti”.

Šis aukštas pareigūnas panašiai kalbėjo ir 2008 m., kai Vyriausybei buvo pristatytas, beje, visų ministerijų vizuotas dokumentas – “Ekonominio saugumo stiprinimo programos projektas”. Jame buvo apibūdinta tokia grėsmė finansų sektoriui: “Lietuvos bankų sektorius yra labai susitelkęs ir priklauso nuo vieno užsienio regiono bankų, todėl Šiaurės šalių finansų rinkoje kilę šios problemos gali turėti įtakos Lietuvos bankų veiklos stabilumui”. Tuomet, nesirinkdamas žodžių, R.Šarkinas sakė: “… kažkokie durniai kažką prirašė”. Ką gi, skaitome šių metų birželio 3 d. ELTOS pranešimą: “TVF apkaltino Švedijos bankus sukėlus griūtį Baltijos šalyse”. Toliau rašoma, kad Švedijos bankai, išprovokavę kreditavimo pakėlimą Baltijos šalyse, paliko vietos visuomenę skursti ir bankrutuoti. Taip teigia šio fondo ekonomistai. Jų vertinimu, jeigu nebūtų buvę kreditorinio pakilimo, tokio masto skurdo, koks dabar pastebimas šiose šalyse, nebūtų.

Šiemet Lietuvos bankas savo tinklalapyje paskelbė “bankų apklausos dėl skolinimosi sąlygų” analizę. Tiesiog sunku patikėti, bet joje rašoma, jog “didžiausią įtaką paskolų portfelio plėtrai ir turto kainų “burbulo” susidarymui regione turėjo paskolų iš užsienio srautas, patekęs per bankų sistemas”. 2008 m. antrąjį pusmetį patronuojantys užsienio bankai papildomai suteikė Lietuvai 6,8 mlrd. Lt, nors kitose šalyse elgėsi kitaip.

Jeigu paklaustumėte, kodėl kitur elgėsi kitaip, atsakyčiau – kitur jie nesutiko “kažkokių durnių” iš bankų priežiūros institucijos.

Šioje analizėje yra dar vienas labai įdomus pastebėjimas. Prisimenate įspėjimą apie bankų koncentracijos pavojų. Tai štai mūsų šalyje jau pats Lietuvos bankas teigia, jog matuojant pagal Herfindall-Hirohman indeksą, krizės metu jis buvo pasiekęs 1850 lygį, o jau 1800 reiškia didelę koncentraciją.

Nesu nusiteikęs prieš bankus. Jų dėka šiek tiek prisiduriu prie atlyginimo. Tik labai pikta, kad skandinavų bankai, man kaip indėlininkui labai jau gaili palūkanų – moka net ne visus du procentus, o skolindami, beje, nepasikuklina. Man patinka šveicarai. Jų bankai remia nacionalinį gamintoją ir paslaugų teikėją, todėl jų šalyje stiprus ir nacionalinis verslas. Taigi neseniai galutinai apsisprendžiau ir nuo šiol turiu reikalų tik su vietos bankais.

Atsakyti į klausimą, kas kaltas, kad didieji bankai savo elgesiu supriešino save su verslu, nelengva. Gal bakstelėti pirštu į R.Šarkiną? Taip būtų lengviausia. Tačiau būkime už jį moralesni, nes, šiaip ar taip, ko jame labiausiai pasigendu – tai paprasčiausio moralumo. Komentuodamas, kodėl bankai neskolina verslui, ką daryti žmonėms, kurie negali išsimokėti už kredituotą būstą ir t. t., jis visada kaip sugedusi plokštelė kartoja tą pačią frazę – kalti skolininkai. Aukšta moralė būtina norint teisingai ir objektyviai įvertinti situaciją.

Pabaigai – šiek tiek optimizmo. Seimo valdybos pritarimu suburta darbo grupė toliau aiškinsis, kaip padėti verslininkams, nes daugelis įkeisti bankams beturi tik kapavietes. Tokie žmonės, kaip Šimaičiai, reikalingi Lietuvai ir mes jų negalima palikti likimo valiai.