"Shutterstock" nuotr.

Aušra LĖKA

„Jei ateisite pas mane į svečius ir pakviesiu atsisėsti ant „šliobenkės“, nelabai suprasite. O mano močiutė visą gyvenimą miegojo „šliobenkėje“, dabar vadinamoje sofa-lova“, – juokiasi lituanistė doc. Zita Alaunienė.

Per Z. Alaunienės, jaunystėje mokytojavusios Pandėlyje, o paskui tris dešimtmečius dirbusios Mokyklų mokslinio tyrimo institute, dėstytojavusios Pedagoginiame institute (dabar – Edukologijos universitetas), 85-erius gyvenimo metus kalba daug pasikeitė. Bet lingvistikos ekspertė neabejoja: tai neišvengiama. Kai ką, jos nuomone, gal be reikalo kaitaliojome, bet kai ko, priešingai, laikomės įsitvėrę. O paskui, kaip ir šiemet paskelbus, kad lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikė kas dešimtas abiturientas, imama gąsdintis, kad auga beraščių karta.

Nuo ženklesnės rašybos „revoliucijos“, kai „spiau­na/piauna/biaurus/rugpiūtis“ ir kiti pa­na­šūs žodžiai virto „spjauna/pjau­na/bjau­rus/rug­pjūtis“, o „tur būt“, „gal būt“  – „turbūt“, „galbūt“, praėjo beveik trys dešimtmečiai. Skyrybos liberalizavimui, kai leista kai kur kablelius dėti pagal savo kalbos supratimą ir intonaciją, – 10 metų.

Po skyrybos reformos tuometė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Irena Smetonienė buvo užsimojusi grįžti prie dar tarpukariu rengtos rašybos reformos, atsisakant kai kurių balsių žodžių šaknyje. „Man ne­pasisekė“, – šiandien pripažįsta kalbininkė. Bet neišsižada nuomonės, kad permainos reikalingos.

Iššūkis penktokui: „žabąla“ ir kiti 27 „verkiantys“ veiksmažodžiai

„O Jėzau Marija“, – beveik žegnojasi penktoko mama, paklausta, kaip sūnui sekėsi įsidėmėti „šąla, bąla, sąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla“ ir t.t. – iš viso 28 tokius veiksmažodžius. O kaip paaiškinti, kodėl šie veiksmažodžiai esamajame laike graudinasi – be nosinių neapsieina, bet puikiai be jų apsieina bet kuria kita forma ar bet kuriuo kitu laiku.

Ko paskui stebėtis, kad vaikai ima nekęsti lietuvių kalbos gramatikos, nes jos neva nė neįmanoma išmokti

Vaikai kalė šį sąrašiuką (jei mokytojas gailes­tingas, ne visus 28 žodžius), paskui dar „ąso­tį, ąžuolą, žąsį, ąsą, įsčias, ląstą, ląstelę, lęšį, vąšą, žąslus, drąsą, grąžą, grąžtą, mįslę, trąšą“ ir t.t. O kiti žodžiai net įrašyti į „pavojingų“ sąrašą – tariami ilgai, bet nosinės rašyti nereikia. Niekaip kitaip, kaip iškalti, to neįmanoma. Ko paskui stebėtis, kad vaikai ima nekęsti lietuvių kalbos gramatikos, nes jos neva nė neįmanoma išmokti.

Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijos mokytoja metodininkė Birutė Vai­ciu­ke­vi­čie­nė pripažįsta, kad penktokams nelengva įsiminti, kur reikia šaknyje nosinės, o kur ne. Ji stengiasi mokyti vaikus dažniausiai vartojamų žodžių, be to, taisyklės vis pasikartojamos ir šeš­toje, ir septintoje, ir aštuntoje klasėje. Pe­da­gogė didžiuojasi, kad mūsų kalba tokia sena, todėl intuityviai nelinkusi siūlyti šių istorinių reliktų atsisakyti, tačiau kokia darbo grupė gal galėtų giliau paanalizuoti siūlymus paprastinti kalbą, kurių būta, pasvarstyti, kiek vaikui reikia jų įsiminti.

Giedrius Subačius, Ilinojaus universiteto Čikagoje Slavų ir baltų kalbų bei literatūros departamento profesorius, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo bendradarbis, taip pat nėra kalbos revoliucijų šalininkas. Tačiau, jo manymu, daug tokių žodžių – reti, tad kam kokį „vąšą“ ar „kręšta“ rašyti į vadovėlius?

„Yra keli dažniau vartojami žodžiai – „gęs­ta“ ar „skęsta“, „ąžuolas“, „ąsotis“ ar „žąsis“, jų ir reikia mokyti, bet kitų mokiniams neakcentuoti. Turime jausti, jog gyvenimas keičiasi ta kryptimi, kad iškalimas nebėra vertybė, nes jei prireiks, žmogus pažiūrės žodyne arba kompiuteris pataisys. Ne viduramžiai, kai nebuvo kaip užsirašyti, tada žmonės viską turėjo nešiotis galvoje, o protingas buvo tas, kuris daug susideda į galvą“, – sako G.Subačius.

Jis stebisi, kad Lietuvoje vis imama gąsdintis, jog auga beraščių karta, ir siūlo nesurašyti tų keblių dalykų, „negaudyti“ vaikų retenybėmis, dėl kurių rašybos patys mokytojai suabejoja.

Ir Z.Alaunienę stebina lietuvių kalbos diktantų politika: duodamas tekstas su praktiškai nebevartojamais retais žodžiais ir pagal tai sprendžiama, ar žmogus raštingas, užuot žiūrėjus, kaip iš esmės jis moka kalbėti, ar jo žodynas pakankamas – o tam yra priemonių iš­tir­ti. „Nei šis, nei tas. „Ąžuolą“, dar kelis žo­džius gal galima palikti kaip istorinės rašybos pa­vyzdžius, o kitko bent jau nelaikyti klaidomis. Bet aš nesigilinu į tuos reikalus, nes tai kal­bai tikrai nėra svarbiausia“, – sako Z.Alau­nie­nė.

Taisyklingos kalbos televizijos laidose mokiusiai Vilniaus universiteto profe­sorei dr. I.Sme­to­nie­nei, dešimt metų vadovavusiai VLKK, daugelio nosinių žodžių šaknyje nebūtų gaila, ypač iš „sąla, bąla, šąla“ sąrašo. „Buvau pasižadėjusi, kad sutvarkę skyrybą imsimės rašybos paprastinimo, visų pirma nosinių, kurių įmanoma atsisakyti. Bet man nepavyko įvykdyti šios reformos, nes kilo baisus pa­sipriešinimas. Vienas žmogus man parašė laišką, kuriame prisipažino paskelbęs šešias de­šim­tis bjaurių komentarų apie mano siūlymus ir taip apgynęs lietuvių kalbą, – prisimena I.Sme­tonienė. Ji džiaugiasi, kad sėkmingesnė bu­vo bent jos kova su testais: – Sakiau, išaugin­sime kvailius, nes įrašys raidę, o žodžio nematys.“

„Buvau pasižadėjusi, kad sutvarkę skyrybą imsimės rašybos paprastinimo, visų pirma nosinių, kurių įmanoma atsisakyti”

Beje, nosinių šaknyje siūlyta atsisakyti dar 1933 m. rašybos ir skyrybos reformos projekte. Anuo­met „jablonskinė“ rašyba kai kam netiko, siū­lyta pereiti į „būginę“, o ši, pasak I.Sme­to­nie­nės, būtų buvusi kaip kinų raštas – labai su­dėtinga, istorinė. Bet kai kam, pavyzdžiui, ka­talikinei žiniasklaidai, tai labai patiko.

Prezidentas Antanas Smetona neapsikentęs su­darė rašybos reikalų komisiją. Joje buvo au­toritetų autoritetai – kalbininkai Pranas Skar­džius, Antanas Salys, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas. Jie siūlė atsisakyti nosinių šaknyje, nes „nosinumas“ išnykęs prieš 300 metų, o ilguosius balsius žymėti brūkšneliais virš jų, kaip latvių kalboje.

I.Smetonienė atkreipia dėmesį, kad „Lie­tu­vių kalbos žodyne“ (ne „Dabartinės lietuvių kal­bos žodyne“) tų „šąla, bąla, sąla“ ir t.t. pa­teik­ta du variantai – ir su nosinėmis, ir be. O kai kuriose formose ilgumo net nelieka, pavyzdžiui, „šąląs“ – pabandykite ištarti abi ilgąsias.

Bet ir tarpukariu, ir dabar reforma taip ir ne­buvo įgyvendinta, o štai latviai savąją padarė, net atsisakė kai kurių garsų.

O kai mes atkūrę nepriklausomybę vėl ėmė­me kelti klausimą dėl nosinių žodžių šaknyje panaikinimo, Latvijoje kilo diskusijos, kad ir jiems kaip lietuviams reikia kovoti už kalbą ir atkurti tai, ko tarpukariu buvo atsisakyta. Bet diskusijos nesulaukė pritarimo.

Beje, yra ir kitų jokia logika nepagrįstų keistenybių. Pavyzdžiui, žodis „neūžauga“ – iš kur priešdėlyje „už“, visuomet rašomame su trumpąja „u“, atsirado ilgoji? I.Smetonienė sako iš kolegos kalbininko išgirdusi, neva mokytojai taip pageidavo. Štai kaip kartais priimamos lietuvių kalbos normos. Bet dabar mokytojai klausia, kaip vaikams paaiškinti tokį nenuoseklumą.

I.Smetonienė apgailestauja, kad jai nepavyko prikalbinti kolegų komisijoje įtvirtinti ir aiškios bei logiškos taisyklės: „j“ rašyti ten, kur ji tariama. O dabar painiojamasi – „makiažas“ ar „makijažas“, „mediumas“ ar „medijumas“.

Kabutės ir brūkšniai – neišvengiamai tautiški?

„Liberalesnė skyryba – mano kūdikis“, – teigia I.Smetonienė. Ji prisimena, kad vienas iš jos pažadų atėjus vadovauti VLKK buvo peržiūrėti skyrybą, nes negali būti, kad mūsų kalba tik sunkėja, kai kitose šalyse ji seniai supaprastinta. Mokytojai raštus rašė, kokia baisi skyryba.

Kai buvo kuriama skyrybos sistema, žiūrėta į Mažosios Lietuvos gramatikas, parašytas pa­gal vokišką stilių (o vokiška skyryba tuo metu buvo sudėtinga). Bet dažnu atveju kablelis priklauso nuo intonacijos, tad VLKK nutarė, kur yra privalomoji, o kur pasirenkamoji skyryba.

G.Subačiaus nuomone, skyryba gali būti liberali. JAV net yra skirtingi vadinamieji stiliai, pavyzdžiui Čikagos, ir ne visose knygose skyryba vienoda.

Tačiau ar tikrai būtume mažiau lietuviai, jei atsisakytume „lietuviškų“ kabučių, ilgųjų brūkšnių, kurių vienu klavišo paspaudimu kartais nepadėsi.

Kablelių sumažėjo. Tačiau ar tikrai būtume mažiau lietuviai, jei atsisakytume „lietuviškų“ kabučių, ilgųjų brūkšnių, kurių vienu klavišo paspaudimu kartais nepadėsi. Tad šiais laikais kad ir portalo žurnalistui dažnai kyla dilema: prarasti laiką ar ignoruoti taisykles.

VLKK nario, Skaitmeninės filologijos centro vedėjo dr. Mindaugo Strockio nuomone, brūkšnių ir kabučių forma kompiuteriuose (tiksliau, kokiu kodu jie surenkami) yra tipogra­fijos ir technologijos dalykas: „Nemanau, kad tokias dizaino detales turėtų reglamentuoti Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vaizdžiai tariant, jei Komisija nustato, kur ir kaip rašoma raidė „i“, ji nesiima reglamentuoti, ar taškas ant raidės turįs būti apvalus, ar kvadratinis. Visiems sveiku protu suvokiama, kad tai yra šrifto dailininko sritis. Tas pat principas, manau, galioja ir skyrybos ženklams. Kaip tiksliai atrodo skyrybos ženklai kiekvienoje kalboje, nulemia spaudos tradicija. Tai, kad lietuviškose kompiuterių klaviatūrose neprieinami ar sunkiai prieinami minėti skyrybos ženklai, yra istoriškai susiklostęs lietuviškos klaviatūros kūrėjų neapsižiūrėjimas. Būtų daug lengviau ištaisyti tą smulkų techninį neapsižiūrėjimą (savo kompiuterio klaviatūrą esu seniai sutvarkęs) nei imtis kažin kokio oficialaus skyrybos ženklų išvaizdos reglamentavimo procedūros, kad to smulkaus techninio pataisymo daryti nebereikėtų.“

Tiems, kas naudojasi dabartinėmis klaviatūromis ir dėl kokių nors priežasčių negali ar nepageidauja surinkti tradiciškai atrodančių skyrybos ženklų, jis pataria rinkti klaviatūroje prieinamus jų pakaitalus (trumpą ASCII brūkšnelį ir tiesias ASCII kabutes). „Lygiai taip pat tie, kas, pavyzdžiui, negali surinkti ženklo ©, gali jį surinkti kaip (C), bet dėl to (tikiu sveiku protu) nebus pradėta kokia nors oficiali ženklo © atsisakymo procedūra“, – sako M.Strockis.

Standartinėje lietuviškoje kompiuterio klaviatūroje (standartas LST 1582:2000) lietuviškos kabutės, žinoma, yra, tačiau fizinės lietuviško standarto klaviatūros vis dar retai naudojamos.

VLKK tinklalapyje patariama, kad  prireikus lie­tuviškas kabutes galima surinkti kodu: nuspaudus klavišą „Alt“ surenkamas atidaromųjų kabučių kodas 0132 arba uždaromųjų – 0147. Panašus ritualas ir norint išgauti ilgąjį brūkšnį. Griūk iš koto – kodai, it būtų valstybės paslaptis, ir dėl ko – dėl brūkšniukų formos.

„Tai visai nesvarbu kalbai, nes tai – formalieji dalykai. Bet kabutes įteisino programuotojai – tokias įregistravo tarptautiniame registre, tik paprašė, kad būtų patvirtintos ir kalbininkų. In­formatikai įteisino ir brūkšnius. Jie sako – nu­si­pir­kite lietuviškas programas arba išmokite ko­dus, ir nebus problemų“, – aiškina I.Sme­to­­­nie­nė.

O Z.Alaunienė skyrybai apskritai sako neskirianti daug dėmesio: „Neįmanoma labai tiksliai kai kurių dalykų sureguliuoti ir nereikia sukti dėl to galvos. Yra kur kas esmingesnių dalykų, o tai nėra kalbos esmė, tik susitarimo reikalas. Nereikia tarpelio buvimo ar nebuvimo laikyti klaida.“

Reabilituoti „ubagai“, „bobos“, „durniai“

Porą pastarųjų metų iš eilės VLKK, it kokia malonės komisija, reabilituodavo po ilgą sąrašą kalbininkų pasmerktų, bet žmonių vis tiek vartojamų žodžių. Tiesa, kaip informavo VLKK Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė Aistė Pangonytė, šiemet tokio sąrašo nebus, nebent vienas kitas žodis, mat prieš porą metų buvo nuosekliai peržiūrėta kalbos patarimų leksikos knygelė. Dabar peržiūrimos kitos kalbos patarimų knygelės.

„Žodžiai sunkiai reabilituojami. Visus dešimt metų būdama komisijos pirmininke sakiau, kad Didžiųjų kalbos klaidų sąraše negali būti baigtinio leksikos sąrašo, nes leksika – paslankiausia kalbos sistemos dalis. Kalbos inspekcijai labai patogu, nes aišku, už ką galima bausti. Bet kokia nesąmonė, kai kalbos redaktoriai taisė posakį „ubago kąsniais snigo“, nes „ubagas“ buvo kalbos klaidų sąraše. Baisybė, kokios negali apsakyti. Bet turi perbristi giliausią upę, kad įrodytum, jog nieko neatsitiks, jei tu jo netaisysi, nes „ubagas“ – nieko baisaus“, – sako I.Smetonienė.

Bet kokia nesąmonė, kai kalbos redaktoriai taisė posakį „ubago kąsniais snigo“, nes „ubagas“ buvo kalbos klaidų sąraše

Paskui leksikos skyrius pagaliau buvo išbrauktas iš Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, o dabartinės VLKK kadencijoje pasirodė leksikos knygelė, kurioje apginta gausybė žodžių. Per dvejus metus paskelbta, kad reabilituoti „balius“, „anūkas“, „bobutė“, „klynas“, „bordiū­ras“, „bintas“, taigi bus galima bintuoti, o ne vyturiuoti ir t.t

„Negali atmesti to, kas visuotinai paplitę. Pavyzdžiui, išlenda, kad baravykas – ne baravykas, nes tai skolinys iš slavų. Sutrikau – o kaip tada? Vienas kalbininkas sako, kad turi būti „tikrinis“. Bet ir „grybas“ yra skolinys. Skolinių lie­tuvių kalboje yra be galo daug. Jei visus iš­mėtysim, kas liks? O kai pradėjome mąstyti, ap­gynėme ir „bobą“, ir „bobutę“, ir „durnių“, – džiau­giasi I.Smetonienė.

Z.Alaunienė irgi stebėjosi, kodėl „vaikaičiai“, o ne „anūkai“: „Mūsų krašte vaikaičių nė­ra. Visuomet savo anūkes vadinau anūkėmis. Šnekamoji kalba – mano reikalas, kaip noriu, taip šneku. Vieša kalba – kitas dalykas: yra sistema, taisyklės. Tik turi būti ribos, kur kalbininkams nereikėtų kištis. Reikia žiūrėti, kurie dalykai esminiai, kurie ne“, – sako Z.Alaunienė, prisimindama, kaip aiškino garsusis kalbininkas Juozas Balčikonis: žodynas nėra toks svarbus – svarbi žodžių daryba. Jo nuomone, be reikalo keitėme „kolchozą“ į „kolūkį“, nes geriau svetimas žodis, nei savas blogos darybos, pažeidžiančios kalbos jausmą.

„Be reikalo kalbininkai jau nuo seno kišasi į žmonių kalbą. Nugenėjo daugybę vartojamų žo­džių. Kai dar prie caro pradėjo tvarkyti grama­tiką, kai prie Smetonos įsibėgėjo taisyti visokius žodžius, rašyti klaidų sąrašus, tai nesustojo net per okupaciją. Negali liautis ir dabar – įprastus žodžius keičia vis kitokiais. Kalbininkai kartais išties persistengia“, – mano Z.Alau­nienė. Kodėl esą netiko „šnapsas“ – pui­kus vakarietiškas žodis. Arba „pampersai“, vietoj kurių kalbininkai įpiršo „sauskelnes“. Bet ar ilgai jos būna sausos?

I.Smetonienė didžiuojasi kalbininkų nuosek­liai kuriamu Terminų banku. Bet ar reikia versti visus terminus? „Tikrai ne. Kartais ban­­dome remtis autoritetais, bet meluojame. Jo­nas Jablonskis paliko priesaką: jei turime ge­rą lietuvišką žodį – puiku, bet jei ne – geriau sve­timas nei prastas lietuviškas. Iš J.Jablonskio lai­kų – ir „krepšinis“, ir „futbolas“, nors vienas žo­dis lietuviškas, kitas – ne“, – primena I.Sme­to­nie­nė.

O kiek ginčytasi dėl „failo“: siūlyta „byla“, bet tai netinkamas žodis, nes jis turi kitą savo reikš­mę. Paskui sugalvota „rinkmena“, kol ga­liausiai grįžta prie „failo“. Arba siūlytas „vaizduoklis“, kuris asocijuojasi su „vaiduokliu“.

G.Subačius stebisi, kuo Lietuvos kalbininkams netiko „ofisas“, nors „biuras“ ne mažiau skolintas žodis. „Ką pasirenka visuomenė, ką patogiau sakyti, tas žodis ir turėtų būti vartojamas. Juokinga, kad kažkas leidžia ar neleidžia. Kalba – mūsų, norime, ir vartojame“, – pabrėžia G.Subačius.

O štai jaunų kompiuterininkų paleistas žodis „atmintukas“ kaipmat prigijo. Sunku buvo priprasti prie „įmautės“, bet nueini pirkti kanceliarinių prekių, ir kaip kitaip paprašysi, nei parašyta, – ir prigijo. Pasak I.Smetonienės, prekybininkų vartojami nauji pavadinimai prigyja lengviau nei kiti.

Daug skirtingų nuomonių dėl valgių pavadinimų. „Išgelbėjome „lazaniją“, kai kuriuos kitus pavadinimus. Kai vietoj „kugelio“ siūlė „plokštainį“, bandžiau ginčytis: o jei jis apskritame indelyje, tai koks jis plokščias? Arba vietoj „hamburgerio“ įteisintas „mėsainis“. O jei jis su žuvimi, tai žuvainis, o su višta – vištainis? Kartais iš didelės meilės kalbai padaromas ne­susipratimas“, – apgailestauja I.Sme­to­nie­nė.

Arba vietoj „hamburgerio“ įteisintas „mėsainis“. O jei jis su žuvimi, tai žuvainis, o su višta – vištainis?

G.Subačiaus nuomone, naujus žodžius turėtų kurti net ne kalbininkai, o rašytojai, poetai, nes jie geriau jaučia kalbą. O paskui jau savotiškas lošimas: jei visuomenė priima naują žodį – gerai, o jei kalbininkai siūlo kokį griozdišką naujadarą, visi tik juokiasi.

Beje, G.Subačius pasakoja, kad ne tik Lietuvoje – ir JAV gyvenantys lietuviai labai ko­voja su angliškos kilmės žodžiais. Pa­vyzdžiui, sako, kad „aspektas“ – blogas žodis. Bet juk jis – lotyniškas, anglų kalba jį pasiskolino. Tačiau JAV lietuviams jis kartais pasirodo angliškas, o angliškas žodis lietuvių kalboje – blogybė.

Tarpukariu lietuviškosios terminologijos tėvas prof. Stasys Šalkauskis buvo nustatęs tokį principą: jei keturiose didžiosiose kalbose žodis neturi atitikmens, ir mums neverta jo ieškoti. Todėl neieškota naujadaro „kompiuteriui“, nors latviai turi „dators“, o vengrai atsirin­ko vengrišką terminą iš septyniolikos pasiū­lytų.

Pavardžių dilemos neišspręstos

Prie didžiausių kalbos revoliucijų galima priskirti ir 2003 m. atėjusią vien „-ienių“ eros pabaigą. Tiesa, kalbėta, kad I.Smetonienė – žemaitė, todėl pagal žemaitišką tradiciją leista tik galūnė „-ė“, o ne „-a“.

„Ir taip buvo be galo sunku priimti sprendimą: kai kam VLKK labai nepatiko, kad bus ne tik „-ienės“, nutarimas priimtas vos vieno bal­so persvara. Taip, yra teisybės: žemaičiai la­biau­siai išlaikė baltišką modelį, o jis su galūne „-ė“. Mane puolė, kad bus latviš­kos pavardės, bet tai ne tik latviška – baltiška galūnė. Iš tautiškų lietuviškų vyriškų var­dų padaryti moteriški taip pat su „-ė“, pa­vyz­džiui, Taut­vydas ir Tautvydė. Su „-a“ bū­tų slaviš­kas modelis, tad paleisti ir tokį būtų buvę per daug. Ta­čiau ir tam ateis laikas“, – ma­no I.Sme­tonienė.

Beje, jai po to priekaištavo, kad pati netapo Smetone, lyg VLKK nutarimą būtų priėmusi sau, o ne daugybei moterų, kurios norėjo turėti galimybę pasirinkti pavardės galūnę. „O man patinka Smetonienė“, – šypsosi kalbininkė.

Tačiau labiausiai prinokęs ir pernokęs klausimas dėl Lietuvos piliečių nelietuviškų pavardžių rašybos, daugiausia dėl raidės „w“, kol kas neišspręstas. Į šios Vyriausybės programą buvo įrašytas siekis įteisinti originalią pavardžių rašybą, bet kadencijos beliko keli mėnesiai, o sprendimo nėra ir prieš rinkimus vargu ar bus.

Teis­mai jau priiminėja verdiktus, įpareigojančius lietuvių asmens dokumentuose įrašyti per san­tuoką su užsieniečiais gautas pavardes su „w“

Metų metais vilkintas sprendimas iš pradžių vadintas Lietuvos lenkų pavardžių problema, bet per svarstymo metus tapo kliūtimi ir nemažam būriui lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių. Teis­mai jau priiminėja verdiktus, įpareigojančius lietuvių asmens dokumentuose įrašyti per san­tuoką su užsieniečiais gautas pavardes su „w“.

Beje, pavardžių rašyba visais laikais buvo ginčų objektas. Štai naujausias VLKK nutarimas – būtent dėl pavardžių rašymo originalo kalba. Tik į jas turi teisę kitų valstybių, bet ne Lietuvos piliečiai.

O 1961 m. įsteigta Kalbos komisija vis gaudavusi partijos pavedimą priimti nutarimą dėl pavardžių (užsakymas buvo pavardes adaptuoti), bet Vilniaus universiteto profesoriai nepasiduodavo. Tad komisija tik pradėdavo dirbti, ir partija vėl ją išvaikydavo, taip bene triskart.

Verslininkai piktinasi, kad ne tik žmonės Lietuvoje neturi teisės į savo pavardę, bet ir įmonės: VLKK griežtai kontroliuoja, kaip jas norima pavadinti.

I.Smetonienė nenori sutikti su kritika – ji pasakoja domėjusis, kaip įmonių pavadinimai reglamentuojami kitose šalyse. Pavyzdžiui, prancūzai reikalauja, kad būtų prancūziškas pavadinimas, o kitoks leidžiamas, jei tai kitos šalies įmonės filialas. VLKK priėmė tokį sprendimą: pavadinimas gali būti dirbtinis žo­dis, bet turi būti su galūne, kad tekste ar kalbant būtų galima kaityti.

„Vienas baisiausių dalykų, ką teko skaityti teorijoje apie kalbą, tai vadinamoji kalbos mirtis, kai patys vartotojai ją išnaikina. Yra keli žingsneliai, o paskutinis – kai nekuriami tos kalbos žodžiai, kai pavadinimai – tik užsienietiški, kai kalba nyksta tam tikrose srityse. Kaip kokiame fantastiniame filme: viena žvaigždė užgeso, kita, trečia, ir nėra visatos. Lietuvių kalba turėtų eiti per visas gyvenimo sritis“, – tokį lūkestį turi I.Smetonienė.

Kalbos reformos lėtos, bet neišvengiamos

I.Smetonienė pasakoja, kad šeimos mažajai skaitydama uošvio sukauptas tarpukario knygas turi jas adaptuoti, nes šie daug ko nesuprastų. „Kalba pasikeitusi, ir tai visai natūralu“, – konstatuoja kalbininkė.

Vis dėlto kalbos reformos, nors neišvengiamos, yra lėtos. Tarpukariu rengta reforma atsisakyti nosinių žodžių šaknyje lig šiol nepriimta.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius didelių reformų nebuvo daug. 1976 m. pradėta reforma dėl „piauna“ virsmo į „pjauna“, „tur būt“ į „turbūt“. Naujoms taisyklėms įsigalioti buvo duotas dešimties metų pereinamasis laikotarpis. Po nepriklausomybės atgavimo liberalizuota skyryba, ta kryptimi juda kirčiavimas (pavyzdžiui, dabar jau leidžiama „oda“ pasirinktinai kirčiuoti pirmą ar antrą skiemenį ir kt.). Moterys gali būti nebe „-ienės“. Vien per pastaruosius kelerius metus lietuviškai pavadinome šimtus varlių, patiekalų, kitų terminų. Reabilituota krūva kalbininkų peiktų, bet vis tiek plačiai vartotų žodžių.

Po nepriklausomybės atgavimo liberalizuota skyryba, ta kryptimi juda kirčiavimas

Bet ar tikrai ne laikas atsisakyti beveik ata­vizmu virtusių nosinių šaknyje, taip atgrasančių vaikus mokytis gramatikos, ar keturženkliais skaičiais užkoduotų lietuviškų kabučių, ilgųjų brūkšnių?

„Netiesa, kad lietuvių kalbos rašybos neįmanoma išmokti. Įmanoma. Ir anglai saviškę išmoksta. Bet kam reikia gaišti laiką neesminiams kalbos dalykams, kai yra svarbesnių? Jau­nimas nelabai moka rišliai kalbėti, reikia, kad žodynas būtų tinkamas. Reikia atsargiai ko­vo­ti ir su naujais svetimais žodžiais“, – mano Z.Alau­­nie­nė.

Čikagoje lietuvių kalbos mokantį G.Su­ba­čių taip pat stebina mitas, kad lietuvių kalba išskirtinai sunki. „Kam sunki? Man – lengviausia pasaulyje. Svarbu, kas mokosi ir kokią prieš tai kalbą mokėjo. Lenkams ar rusams daug lengviau mokytis lietuvių nei anglams, nes kalbose daugiau panašumų. Mums, žinoma, lengviausia būtų išmokti latviškai“, – lygina profesorius, bet juokiasi paklaustas, ar savo studentus Čikagoje moko „šąla, bąla, sąla“, – tikrai ne. Kaip ir nesigilina į kirčiavimo subtilybes.

Tačiau, kaip pastebi G.Subačius, nors visuomet norime viską paprastinti, istorinė rašyba yra daugelyje kalbų. Lietuvių kalboje – ne tik nosinės, bet, pavyzdžiui, ir „i“ kaip minkštumo ženklas, kuris nereiškia jokio garso, tad galėtume vietoj jo kokį kabliuką padėti. Bet tokia istorinė rašyba. Arba ta pati balsė vienur tariama ilgai, kitur trumpai, ir niekam nekliūva, kad turime per mažai raidžių.

Kebli ir kitų kalbų rašyba: danų ar anglų istorinė tradicija daug didesnė nei mūsų. Vie­nos kalbos, kaip anglų, nedarė rašybos reformų, kitos – priešingai. Pavyzdžiui, XVIII a. imtasi didelės ispanų kalbos reformos, ją pritaikant prie šnekamosios. Anglų kalba ne­buvo taip reformuota ir puikiai gyvuoja.

Bet visose demokratinėse šalyse rašybos reformos vyksta labai sunkiai. Štai jau kokie 20 metų, kai vokiečiai padarė rašybos reformą, o lig šiol yra nepatenkintų, nors ta reforma bu­vusi tokia nedidelė, kad tik geras kalbos specialistas mato skirtumus.

G.Subačius sako, kad jo žvilgsnis į rašybos reformą atsargus, bet jis esąs tolerantiškas kalbai, kokia rašome ar kalbame neformalioje aplinkoje: elektroninius laiškus ar telefono žinutes gali rašyti kaip nori.

Nuomonių yra įvairių. Tad gal būtų laikas viešai diskusijai. O susirūpinimas, kad neužaugtų beraščių karta, turėtų virsti ne kokia isterija ar dar vienu vien šūkiais apipintu darbo planu (tikėkimės, VLKK tinklalapyje skelbiamas Vals­tybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programos priemonių planas, kur trejiems metams skirta beveik 1,9 mln. eurų, toks nebus), o nuoseklia, pasverta veiksmų sistema be kraštutinumų ir tokia mokykline programa, kuri nepaverstų gimtosios kalbos pamokų nemalonia prievole kalti nesuprantamus žodžius.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA