Sparčiai išpopuliarėję bitkoinai – elektroninė, kriptografinė, decentralizuota valiuta – Lietuvoje kelia daug diskusijų. Labiausiai domina, ar didelė bitkoinų kaina nėra burbulas, t.y. ar ji nėra nepagrįstai didelė. Gali būti ir taip, tačiau tai dar nereiškia, kad bitkoinų idėja bevertė. Lygiai kaip sprogus nekilnojamojo turto burbului nekilnojamasis turtas netapo niekam nebereikalingas. Todėl daug svarbesnis yra klausimas, ar bitkoinų savybės užtikrins šiai valiutai ilgaamžiškumą.

Bitkoinai atitinka tokias dažniausiai pinigams keliamas savybes, kaip dalumas (vieną bitkoiną galima padalyti į 100 mln. dalių), patvarumas (bitkoinai nesidėvi, nes yra nematerialūs), vienarūšiškumas (atskiri bitkoinų vienetai yra visiškai vienodi), saugumas nuo klastojimo (padirbti bitkoinų programiškai neįmanoma) ir portatyvumas (bitkoinų persiuntimas yra ne tik labai greitas, bet ir santykinai pigus ar net nemokamas). Pastaroji bitkoinų savybė turi pranašumą, palyginti su pavedimais kitomis valiutomis per bankus ar kitas mokėjimo institucijas, kurių paslaugos paprastai yra brangesnės.
Vienas dažnai bitkoinų atžvilgiu reiškiamų priekaištų – jie niekuo nepadengti. Tai reiškia, kad bitkoino kaina gali kristi iki nulio. Taip yra todėl, kad bitkoinas – elektroninis įrašas, informacinis vienetas. Jo neįmanoma panaudoti niekaip kitaip, kaip tik pagal tikrąją paskirtį, t.y. mainuose. Todėl jei šios elektroninės valiutos žmonės nebenorės naudoti pagal paskirtį, ji taps bevertė. Kai valiutos yra kažkuo padengtos, pvz., auksu, jų vertė negali kristi žemiau aukso vertės. O ši niekada nebus lygi nuliui, nes auksas naudojamas ne tik mainuose, bet turi ir kitų panaudojimo būdų.
Tačiau lygiai tokį patį priekaištą galima pareikšti ir didžiausioms pasaulio popierinėms valiutoms (JAV doleriui, eurui, Japonijos jenai ir kt.) – jos taip pat niekuo nepadengtos. Teoriškai šias valiutas leidžiantys centriniai bankai laiko rezervą. Tačiau jis laikomas (nominuotas) popierinėmis užsienio valiutomis, o aukso šiuose rezervuose paprastai nepakanka padengti didžiajai daliai į apyvartą išleisto pinigų kiekio. Atėję į centrinį banką juk negalite pareikalauti rezervo, kuriuo padengti šie pinigai. Todėl nutikus blogiausiam pinigų scenarijui popieriniai pinigai taip pat tampa beverčiai. Taip nutiko, pvz., Vokietijoje 1923 m. arba Vengrijoje po Antrojo pasaulinio karo. Pinigų pridauginama tiek, kad jų niekam nebereikia, o jų vertė krinta iki nulio. Tad vargu ar tradicinės popierinės valiutos padengimo požiūriu turi didelį pranašumą, palyginti su bitkoinais.
Galima būtų sakyti, kad centrinių bankų leidžiamos valiutos saugesnės, labiau apsaugotos nuo nuvertėjimo, nes didieji centriniai bankai yra už jas atsakingi. O institucijos, atsakingos už bitkoinus, nėra (nes tai decentralizuota valiuta), todėl nėra ir saugumo. Tačiau čia atsakomybė painiojama su saugumu. Kaip daugiau policijos nebūtinai reiškia, kad gatvėse yra saugiau, taip ir atsakingos už valiutą institucijos buvimas dar nereiškia, kad ji yra saugesnė (valiutos nuvertėjimo požiūriu). Popierinės centrinių bankų leidžiamos valiutos stiprumas gali kilti iš to, kad ją leidžiantis centrinis bankas susilaiko nuo jos dauginimo (nors ir turi tokią galią). Arba tai daro per lėtai, kad popierinė valiuta nuvertėtų sparčiai. Pinigų istorijoje iš 609 popierinių valiutų, kurios nebėra naudojamos, net 153, arba ketvirtadalis, baigė savo egzistavimą dėl hiperinfliacijos.
O bitkoinų stiprybė kyla iš to, kad jų ribotumas, t.y. maksimalus jų kiekis, užprogramuotas bitkoino architektūroje. Maksimalus jų kiekis yra 21 mln., ir nors jų yra išgaunama, tačiau vis mažėjančiu tempu. Tai fundamentalus skirtumas, palyginti su centrinių bankų leidžiamomis valiutomis, kurių dauginimas iš esmės niekaip neapribotas.
Tai anaiptol nereiškia, kad didžiausių pasaulio valiutų kainos artimiausiu metu svyruos labiau nei bitkoinų kaina. Gali būti ir atvirkščiai. Pirmiausia dėl to, kad gerėjant ekonominei situacijai centriniai bankai paprastai lėtina nuo jų priklausantį pinigų dauginimo procesą. Antra, bitkoinai dar nėra plačiai naudojami kaip atsiskaitymo priemonė, todėl jų kaina smarkiai svyruos, priklausydama nuo besikeičiančio žmonių ir reguliuotojų požiūrio į šią elektroninę valiutą. Tačiau svarbiausia, kad atėjus kitai ekonominei krizei ir žmonėms vėl suabejojus popierinių pinigų patikimumu bitkoinai dėl savo savybių galėtų dar labiau išpopuliarėti kaip užuovėja nuo infliacijos ir kaip patraukli aukso alternatyva. Jau ir dabar kai kuriose šalyse (pvz., Argentinoje, Irane) bitkoinai populiarūs dėl to, kad nacionalinė valiuta yra nepatikima ar atsiskaitymai ja suvaržyti.
Dar viena bitkoinų savybė, išskirianti juos iš popierinių valiutų, yra anonimiškumas. Nors, reikia pripažinti, jis yra sąlyginis. Keičiantis šia valiuta nereikia naudoti tikrojo vardo ir pavardės. Tačiau žinant asmens bitkoino adresą įmanoma sekti visus mokėjimus, kurie yra vykdomi šiuo adresu. Siekiant skaidrumo mokėjimai registruojami viešai. O sužinoti, koks konkretaus žmogaus bitkoino adresas, įmanoma tuomet, kai asmuo perka bitkoinus naudodamasis keityklų paslaugomis.
Nepaisant tik sąlyginio anonimiškumo, jo bitkoinų valiuta suteikia daug daugiau, nei naudojimasis bankų paslaugomis. Esama nemažai teigiančiųjų, kad anonimiškumo poreikis kyla iš žmonių noro pažeisti įstatymus, t.y. prekiauti narkotikais, plauti pinigus ir kt. Tačiau vargu ar tai vienintelė priežastis. Oficialūs pinigai, ypač elektroniniai, vis dažniau tampa priemone valdžiai stebėti ir kontroliuoti žmonių gyvenimą (ir ne tik ekonominį). Atsiradusi nauja galimybė stebėti ir kontroliuoti tai, ko anksčiau nebuvo įmanoma, gali tapti svarbiu motyvu valdžiai naujais reguliavimais apriboti žmonių laisvę. O dar svarbiau, kad techninės galimybės kontroliuoti nebuvimas yra svarbus motyvas nesiimti naujo reguliavimo, nepagrįstai suvaržančio žmonių laisvę. Irane pirkdamas valdžios uždraustą knygą apie Harį Poterį ir už ją mokėdamas per banką žmogus rizikuotų kur kas labiau, nei pirkdamas ją už bitkoinus. Todėl bitkoinų mainai žmonėms gali tapti vis svarbesni kaip mažiau anonimiškų mainų naudojant tradicines valiutas alternatyva, ir nebūtinai perkant nepateisinamas prekes ar paslaugas.
Taigi ar bitkoinai yra pinigai? Bent kol kas – ne. Nes neatitinka vieno labai svarbaus pinigų bruožo: jie nėra visuotinai pripažinta atsiskaitymo priemonė. Parduotuvių, kuriose galima atsiskaityti bitkoinais, daugėja, tačiau tai dar ne absoliuti dauguma. Daugelis pasaulio valdžių ir centrinių bankų jų taip pat nepripažįsta kaip tikrų pinigų. Jie nėra įteisinta atsiskaitymo priemonė, jais negalima sumokėti mokesčių ar vesti legalios apskaitos. Kai kurios šalys, tokios kaip Kinija ar Rusija, yra uždraudusios naudoti bitkoinus. Nepaisant to, ši valiuta turi savybių, dėl kurių ji tam tikromis aplinkybėmis yra patrauklesnė už centrinių bankų leidžiamus pinigus. Todėl nereikėtų stebėtis, jei ateityje šios valiutos naudojimas plėsis.
Klausimas, vertas milijono bitkoinų: ar bitkoinas arba panaši decentralizuota elektroninė valiuta pakeis šiandieninius centrinių bankų leidžiamus pinigus? Jei taip, kartu su šiuo pasikeitimu turės keistis ir visa pinigų bei finansų sistema. Gal bitkonai primins, kad žmonėms patrauklius pinigus leisti gali ne tik valdžia ar centriniai bankai? Pinigų valdžia neišrado, ji juos perėmė iš rinkos. Gal metas pinigams į ją sugrįžti?

Įkirta
Pinigų valdžia neišrado, ji juos perėmė iš rinkos. Gal metas pinigams į ją sugrįžti?