Ekonomika pamažu pradeda kopti į kalną. Tiek privačios, tiek valstybinės finansų institucijos skelbia optimistines bendrojo vidaus produkto prognozes. Tik nedarbas nemažėja. Tai tiesioginė premjero Andriaus Kubiliaus sunkmečio įveikimo plano pasekmė. Sunkmetį nusprendus pergyventi tiesiog padidinat mokesčių naštą verslui, nieko kito ir nebuvo galima tikėtis.

Vyriausybės noras Lietuvoje greitai sukurti aukštosiomis technologijomis ir žiniomis grįstą ekonomiką yra pagirtinas ir skatintinas. Bet nerealus. Dabartiniai 300 tūkst. bedarbių ir dar keli šimtai tūkstančių piliečių, kurie gali dirbti tik žemos kvalifikacijos reikalaujančius darbus, nei ryt, nei poryt, o gal didelė dalis ir niekada negalės dirbti aukštųjų technologijų srityje.

Visų šalių vyriausybės nori didelės pridėtinės vertės ekonomikos, bet ne visoms sekasi. Kas kurs tas modernias technologijas Lietuvoje – buvę žemdirbiai, nekilnojamojo turto bumo metu daug pelningo darbo turėję statybininkai?

O gal universitetuose rengiami šimtai tūkstančių socialinių mokslų studentų, nusprendusių, kad susiras savo vietą gyvenime, nesirinkdami tiksliųjų mokslų ir technologinių specialybių? Kur mūsų inžinieriai? Palikę universiteto suolą ne prašydami ar ieškodami darbo, o patys sugebėdami kurti darbo vietas? Šį pagrįstą klausimą užduoda turtingų ir modernių ekonomikų vadovai. Tik ne Lietuvos.

Pasirodžius pirmiems ekonomikos augimo želmenims, bet paaiškėjus, kad nedarbas nemažėja nei Lietuvoje, nei pasaulyje, nauja prasme atsiskleidžia naktinė mokesčių reforma ir apskritai požiūris į mokesčius bei viešąjį sektorių.

Naktinė mokesčių reforma tik laikinai išsprendė šalies viešojo sektoriaus problemą, padėjo nebankrutuoti valstybei, bet kainavo papildomai 20 mlrd. Lt valstybės skolos. O rimta viešojo sektoriaus efektyvinimo ir pritaikymo prie šalies galimybių bei realių poreikių problema nukelta į ateitį. Didesni mokesčiai panardino po vandeniu ar nustūmė į šešėlį ne vieną verslą, kurie, esant tokiems mokesčiams, gyvuoti negali. Akivaizdu, kad darbo vietos kuriamos tik didelės pridėtinės vertės versluose, o jų šalyje tėra lašas.

Tikra tiesa ir tai, kad net moderniose ir ekonomiškai labai išsivysčiusiose valstybėse du trečdaliai, o gal net ir daugiau bendrojo vidaus produkto sukuriama socialinių paslaugų sektoriuje. Bet čia ir slypi atsakymas, kodėl tos modernios valstybės yra paskendusios trilijonų dolerių ir eurų skolose, nuolat gyvendamos iš valstybės skolos ir finansinių spekuliantų “pagalbos”. Tai ir atvedė pasaulį į ekonomikos bei finansų krizę. Hipertrofuotas viešasis socialinis sektorius milžiniška našta prislėgė ne tik Graikiją, Airiją, bet ir daug ekonomiškai bei politiškai efektyvesnių valstybių. Kuo bus daugiau kuriama darbo vietų socialinių paslaugų sektoriuje, tuo bus didesni mokesčiai. Kuo didesni mokesčiai, tuo mažiau darbo vietų ir mažiau BVP kuriama privačiame sektoriuje.

Reikia nustoti meluoti ir kurti nepagrįstus lūkesčius dėl darbo vietų kūrimo.Žmonėms, kurie dėl populistinės politikos ydos nusprendė patikėti, kad jų užimtumu privalo pasirūpinti valstybė, bet ne jie patys, reikia keisti požiūrį. Populistinės politikos sisteminė yda, grindžiama visuomenės infantilizavimu, žlugo.