"Veido" archyvas

Per pirmąjį šių metų pusmetį “Orlen Lietuva” patyrė 114,7 mln. Lt nuostolių

Įvertinusiems pastarųjų ketverių metų rezultatus lenkams lieka daryti išvadą, kad Mažeikių naftos gamykla – itin nesėkmingas pirkinys.

Šiandien galima konstatuoti, kad “PKN Orlen” koncerno atėjimas į Lietuvą 2006-aisiais jau nuo pat pradžių klostėsi keistai. Dar nespėjus užbaigti sandorio dėl “Mažeikių naftos” gamyklos įsigijimo, “Transneft” nutraukė naftos tiekimą “Družbos” vamzdynu, tą pačią vasarą gamyklą nusiaubė gaisras.

Ilgainiui lenkamas teko susitaikyti su didesnėmis naftos žaliavos transportavimo išlaidomis ir investuoti milžiniškas sumas, kad gamykla bent jau pradėtų veikti. Lyg to nepakaktų, 2008 m. valstybės valdomi “Lietuvos geležinkeliai” išardė 19 km geležinkelio atkarpą nuo Mažeikių iki Latvijos sienos, taip priversdami lenkus arba daugiau mokėti už naftos produktų transportavimą iki Latvijos uostų aplinkkeliais, arba rinktis brangesnį eksportą per Lietuvoje esančius terminalus.

Dar vėliau Lietuvos vyriausybė griežtai atsisakė parduoti “Klaipėdos naftos” terminalą, o šiemet, skatindama konkurenciją didmeninėje rinkoje, sušvelnino naftos produktų importo į Lietuvą bei atsargų sandėliavimo sąlygas (už šalies ribų leista laikyti 30 proc. privalomų degalų atsargų). Ir tai dar ne viskas: traukiantis ekonomikai ir griežtėjant aplinkosaugos reikalavimams, regione drastiškai krito naftos produktų vartojimas (2009 m. Baltijos šalyse jis sumenko 22 proc.).

Visi šie veiksniai turėjo ypač neigiamos įtakos Lenkijos “Orlen” ir “Orlen Lietuva” (taip po įsigijimo buvo pervadinta “Mažeikių nafta”) finansiniams rodikliams (2009 m. bendrovės nuostoliai sudarė 34,4 mln. JAV dolerių). Nenuostabu, kad “Orlen Lietuva” neliko skolinga Lietuvai: benzinas Lietuvoje parduodamas brangiau nei Latvijoje bei Estijoje. Vis dėlto galutinai santykiai su “PKN Orlen” pašlijo paaiškėjus, kad Lenkijos valstybės iždo ministerija (valdanti 27 proc. “PKN Orlen” akcijų) be konsultacijų su Lietuva leido parduoti gamyklą Mažeikiuose.

Kokie buvo lenkų tikslai

Lietuvos ir Lenkijos valstybės vadovams, Lietuvos premjerui, energetikos ministrui ir pačiam ir “PKN Orlen” vadovui atkakliai tvirtinant, kad ketinimai parduoti “Orlen Lietuva” naftos perdirbimo gamyklą tėra gandai ar spekuliacijos, galima pasvarstyti, ar jie turi pagrindą. Kitaip tariant, ar galima “PKN Orlen” svarstymus dėl gamyklos akcijų pardavimo laikyti rimtais planais, ar tai tik būdas paspausti Lietuvos vyriausybę, kad ši padėtų spręsti bendrovės logistikos problemas. Jei vis dėlto tai rimta – kas ir kokia forma galėtų išpirkti “Orlen Lietuva” akcijas?

Šiame kontekste būtina prisiminti, kokiomis aplinkybėmis 2006 m. “PKN Orlen” įsigijo Mažeikiuose esančią gamyklą, kokius planus su šiuo sandoriu siejo ir kaip juos pavyko įgyvendinti. Vienas svarbiausių lenkų argumentų prieš ketverius metus buvo apsaugoti “PKN Orlen” naftos perdirbimo gamyklas Lenkijoje nuo konkurencijos su Rusijos naftos produktais (kuri, savaime suprantama, būtų paaštrėjusi, jei gamyklą Mažeikiuose būtų įsigijusi Rusijos bendrovė).

Ekonominiai veiksniai tuomet taip pat buvo palankūs – ekonomika augo, benzino suvartojimas didėjo. Pajamos iš naftos perdirbimo buvo gausios ir dėl tuomet palyginti didelės perdirbimo maržos (2005 m. “Mažeikių naftos” uždirbtas konsoliduotas grynasis pelnas siekė 319,5 mln. JAV dolerių). Negalima atmesti ir to, kad į Lietuvą atėjusi Lenkijos vyriausybės iš dalies kontroliuojama bendrovė greičiausiai tikėjosi atrasti raktą ir į vietos politikų širdis, – žinant Lietuvos siekius turėti elektros jungtį per Lenkiją į Vakarus, pasistatyti naują atominę elektrinę, greičiausiai tikėtasi vienokiu ar kitokiu būdu įsigyti “Klaipėdos naftą”, išlaikyti monopolį didmeninėje degalų platinimo rinkoje.

Deja, “PKN Orlen” planams nebuvo lemta išsipildyti. Baltijos šalyse “PKN Orlen” prekyba smuko ypač smarkiai, o į pelningesnes rinkas (Bulgarijoje, Rumunijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir pan.) “Lukoil”, TNK BP ir kitos Rusijos bendrovės įžengė ir be gamyklos Mažeikiuose. Tiesa, Lenkijos naftos koncerno “Lotos Partner” vieno iš vadovų A.Szczesniako nuomone, dėl “PKN Orlen” nesėkmių kalta ne Lietuvos vyriausybė, o bendrovės valdymo modelis bei tradicijos, kai tik 27 proc. akcijų turinti Lenkijos vyriausybė bando daryti įtaką taktinio lygmens sprendimams.

Kaip teigia Vokietijos energetikos ekspertas J.Doetschas, Europos naftos perdirbimo rinka jau kurį laiką išgyvena struktūrinius pokyčius – mažėjant perdirbimo maržoms, drastiškai mažėja pelnai. Dėl to kai kurios “Shell”, “Total”, “ConocoPhilips” kontroliuojamos naftos perdirbimo įmonės yra priverstos persitvarkyti į mokymo centrus, rezervinius pajėgumus ar apskritai užsidaryti. Kitaip tariant, iš itin pelningų įmonių joms kyla reali grėsmė tapti nuostolingomis.

Priežastis paprasta – perdirbimo pajėgumų šiandien yra per daug, palyginti su suvartojamų naftos produktų kiekiu (Europoje šiuo metu įmanoma perdirbti net 7 mln. barelių per dieną daugiau naftos, nei jos suvartojama). Taigi vieši svarstymai apie gamyklos Mažeikiuose ateitį vis dėlto turbūt nėra vien blefas. Ypač turint galvoje tai, kad panašiai aptarinėjama ir kitos, Čekijoje esančios ir “PKN Orlen” valdomos gamyklos “Unipetrol” likimas.

Trys alternatyvos

Iš esmės “PKN Orlen” šiandien turi tris galimybes: pasikviesti vieną ar keletą partnerių, tam tikromis sąlygomis perleisdami jiems dalį “Orlen Lietuva” akcijų, parduoti visą įmonę, susitaikydami su milijardiniais nuostoliais, arba nedaryti nieko, tikėdamiesi, kad padėtis ateityje pasikeis (beje, net be Lietuvos paramos teoriškai ji gali pagerėti jau greitai – pavyzdžiui, nutiesus ir pradėjus eksploatuoti Odesos–Brodų–Plocko naftotiekį).

Šiame kontekste labiausiai tikėtinas dalies “Orlen Lietuva” akcijų pardavimas partneriams, galintiems sumažinti naftos tiekimo į Mažeikius sąnaudas. Taip visiškai nepasitraukdama iš Baltijos valstybių “PKN Orlen” užsitikrintų tiekimą palankiomis sąlygomis (t.y. vamzdynais ar už mažesnę kainą) ir bent keleriems metams išspręstų bendrovės konkurencingumo problemą. Pardavus dalį akcijų galbūt pavyktų sumažinti ir daugiau nei 3 mlrd. dolerių viršijančią koncerno skolą.

Jeigu vis dėlto “PKN Orlen” nuspręstų pasitraukti, “Orlen Lietuva” akcijas greičiausiai tektų išmainyti, o ne parduoti. Pavyzdžiui, už “Orlen Lietuva” akcijas lenkai iš Rusijos bendrovės “Surgutneftegaz” galėtų tikėtis gauti 21,2 proc.

Vengrijos naftos bendrovės MOL akcijų, kurios sustiprintų “PKN Orlen” pozicijas Vidurio Europoje. Kremliaus proteguojama “Surgutneftegaz” MOL akcijų 2009 m. įsigijo greičiausiai siekdama daryti įtaką “Nabucco” dujotiekiui (MOL – vienas dujotiekio statybos partnerių). Tačiau Vengrijoje ji buvo sutikta ypač nesvetingai ir turbūt sutiktų minėtas akcijas iškeisti į “Orlen Lietuva” dalį.

Visų “Orlen Lietuva” akcijų pardavimas šiandien atrodo mažai tikėtinas: net ir ant pinigų maišo sėdinti “Surgutneftegaz” nesutiks mokėti tiek, kiek už “Mažeikių naftos” akcijas sumokėjo (2,4 mlrd. dolerių) ir paskui dar į modernizaciją investavo (3,7 mlrd. dolerių) “PKN Orlen” (už 45 proc. panašaus pajėgumo naftos perdirbimo įmonės Olandijoje akcijų “Lukoil” 2009 m. sumokėjo “tik” 725 mln. dolerių).

Aišku, kalbėdami apie “PKN Orlen” intencijas parduoti gamyklą negalime pamiršti ir pirkėjų noro arba nenoro ją įsigyti. Yra pagrindo teigti, kad Vakarų naftos bendrovėms Mažeikių įmonė neįdomi. Šiandien Vakarų naftos bendrovės sprendžia klausimą, ką daryti su jau turimomis naftos perdirbimo gamyklomis, o ne kur įsigyti naujų (nuo 2009 m. 29 iš 132 Europoje veikiančių naftos perdirbimo įmonių veikė nuostolingai, jų savininkai svarstė pardavimo galimybes). Todėl vakariečiai turbūt yra labiau suinteresuoti gamyklos “Orlen Lietuva” uždarymu, o ne jos problemų sprendimu.

Išspręsti “Orlen Lietuva” logistikos problemas galėtų padėti “Achemos” grupė, užimanti tvirtas pozicijas Klaipėdos uoste (t.y. galinti pabandyti sukurti alternatyvą “Klaipėdos naftos” eksporto terminalui) ir tikrai ar tariamai besidominti galimybe perpirkti dalį “Orlen Lietuva” akcijų. Tačiau naftos žaliavą šiuo atveju tiektų vis tiek Rusijos bendrovės – tik jos gali rasti būdą, kaip užtikrinti nenutrūkstamą pigesnį žaliavos tiekimą į Mažeikius, kaip pagaliau “suremontuoti” “Družbos” vamzdyną ir pan. Todėl Rusijos kompanijų sugrįžimas į Mažeikius (su “Achemos” grupe ar be jos) ir yra labiausiai tikėtinas.

Ką domintų gamykla Mažeikiuose

Dėmesį reikėtų atkreipti į dar keletą svarbių aspektų. Pirma, gamyklos Mažeikiuose įsigijimas idealiai atitinka Rusijos vicepremjero I.Sečino (atsakingo už energetiką) svajonę: “Visa Rusijoje išgaunama nafta turi būti perdirbama arba Rusijoje, arba Rusijos bendrovių kontroliuojamose naftos perdirbimo įmonėse”.

Ir antra – smunkant naftos perdirbimo įmonių pelningumui ir vertei, ilgalaikius planus puoselėjančiai Rusijai šiandien kaip tik geras laikas “apsipirkti”. Šiame kontekste kalbos apie Rusijos valdžios spaudimą Lenkijos vyriausybei kuo greičiau perleisti “Orlen Lietuva” akcijas vienai iš Rusijos bendrovių (antraip grasinant užsukti iš Rusijos į Lenkiją vedantį dujotiekį ir pan.) tikrai neatrodo iš piršto laužtos.

Kita vertus, atrodo, kad gamyklos Mažeikiuose su importo terminalu Būtingėje nelabai nori didžioji dalis Rusijos įmonių. Pavyzdžiui, “Lukoil” atstovų teigimu, įsigijus naftos perdirbimo įmonių Olandijoje bei Italijoje akcijų, Mažeikiai jų nebedomina.

Vis dėlto, daugelio analitikų nuomone, jei Kremliuje būtų priimtas politinis sprendimas sutvirtinti pozicijas Baltijos šalių energetikos sektoriuje, gamyklą greičiausiai nupirktų I.Sečino favoritė “Surgutneftegaz”.

O kol to nėra, realiausias “PKN Orlen” partneris Mažeikiuose yra bendrovė TNK BP. Atrodo, kad ir “PKN Orlen”, ir TNK BP yra suinteresuotos valdyti gamyklą bendrai. Šie planai galėtų realizuotis, jei kuri nors Lietuvos įmonė (pavyzdžiui, “Achemos” grupė) taptų trečiuoju partneriu, sprendžiančiu naftos produktų eksporto per Klaipėdos uostą problemą.