Nuvažiavę į Vakarus lietuviai vis dar pasijunta antrarūšiai. Kita vertus, jau ne tokie dideli antrarūšiai kaip prieš dvidešimt metų.

Rugsėjo pabaigoje teko keletą dienų praleisti Londone – tiesiog paturistauti. Bent trumpam užsukti į Londoną tenka kartą kas kelerius metus, o su čia įsikūrusiais lietuviais – nuo nekvalifikuotus darbus dirbančių emigrantų iki Londono Sičio dangoraižiuose tarptautinės karjeros siekiančių specialistų – susidurti prisieina beveik nuolat, tad labai įdomu palyginti, kas per ilgesnį laiką kinta šioje kosmopolitinėje sostinėje ir kaip globaliame kontekste keičiamės mes ir mūsų valstybė.
Kas gi pirmiausia krinta į akis Londone turistui iš Lietuvos? Taip, muziejai ten vis dar tokie pat puikūs ir nemokami. Transporto sistema taip pat pavydėtina ir nė iš tolo nepalyginama su Vilniaus (beje, mūsiškiams metro entuziastams būtų neprošal pasivažinėti metro Londone – iškart pasidarytų aišku, kad metro Vilniuje idėja yra visiška utopija). O ir lietuvių čia vis dar be galo daug. Londono gatvėse, pagrindinėse aikštėse, parkuose ir parduotuvėse – visur išgirsi kalbant lietuviškai. Jau nebereikia stebėtis, kai netgi juodaodis Londono nacionalinės galerijos kavinės darbuotojas, išgirdęs lankytojus tarpusavyje besišnekant lietuviškai, be jokio akcento ištaria „labas, kaip sekasi“. Pakako mažiau nei dešimtmečio, kad lietuvių imigrantai su visais savo pranašumais ir trūkumais taptų nebeatsiejama beprotiškai margo Jungtinės Karalystės kultūrinio portreto dalimi.
Nesikeičia ir kitkas: lietuvis, atvykęs į Londoną paturistauti už savo lietuvišką algą, vis dar jaučiasi tikras vargšas, net jei pagal Lietuvos standartus mano uždirbantis ne taip jau mažai.
Jei kalbėsime apie tokius dalykus, kaip kainos kavinėse, restoranuose, teatruose, įvairiuose turizmo objektuose ar transporto paslaugos (tai yra pagrindinius dalykus, kuriuos vartoja turistai), tai statistiniam lietuvių turistui Londone šiandien viskas atrodo maždaug du tris kartus brangiau nei Lietuvoje. Tai pakankamas skirtumas, kad suprastum, jog eilinis lietuvių turistas Vakaruose vis dar pasijunta antrarūšis, savo algos verčiamas skaičiuoti kone kiekvieną išleistą svarą. Ir taip yra ne tik Londone, bet ir kituose Vakarų didmiesčiuose. Kaip sakė viena neseniai po atostogų Stokholme grįžusi lietuvė, daug apie tai galvojant galima ir atostogas susigadinti, nes iš esmės dauguma tautiečių, net jei laiko save neblogai prakutusiais Lietuvoje, nuvykę į Vakarus akis į akį susiduria su skaudžia realybe: Europos mes tebesame dideli skurdžiai.
Niekaip neatsistebime ir tuo, kad pagrindiniai maisto produktai, drabužiai, avalynė, elektronika, vaikų prekės Londone kainuoja tiek pat ar netgi pigiau nei Lietuvoje. Tai reiškia, kad net jei minimali mėnesio alga, skaičiuojant eurais, Lietuvoje yra vos 290, o Jungtinėje Karalystėje – 1190 eurų, už daugybę prekių ir paslaugų mes mokame vienodai. Pikta? Netgi labai.
Na, bet gal ir nėra viskas taip jau niūru. Prisiminkime, kad prieš 15–20 metų lietuviai Londone apskritai nieko neįpirkdavo, o kainų skirtumas siekė net ne du, o keturis penkis kartus. Tai rodo, kad gyvenimo lygis Lietuvoje pamažu kyla, tik, deja, ne taip greitai, kaip mums visiems norėtųsi.