Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą galima laikyti svarbiausia per visą pastarąjį dešimtmetį, tad ją nagrinėsiantiems teisėjams teks didžiulis išbandymas ir atsakomybė.

Darbo partijos juodosios buhalterijos byla Apeliaciniame teisme turėjo būti pradėta nagrinėti spalio 10 dieną, tačiau skundų nagrinėjimą teko atidėti dėl Darbo partijos advokatės Violetos Bazienės ligos. Kitas posėdis Apeliaciniame teisme suplanuotas netrukus, lapkričio 26 d., o trečias – gruodžio 17 d.
Šią bylą galima laikyti bene svarbiausia per visą pastarąjį dešimtmetį, ir teismo sprendimas parodys mūsų valstybės sveikatą, tiksliau, kokios ligos ją vis dar kamuoja. Todėl šią bylą nagrinėsiantiems ir sprendimą priimsiantiems teisėjams tenka milžiniška atsakomybė. Šis procesas jiems tikriausiai bus labai sunkus ir kainuos nemažai nervų.
Bet iš pradžių pasidomėkime, kokie teisėjai nagrinės bylą ir kaip juos vertina teisininkų bendruomenė, kitaip tariant, ko iš jų galima laukti, ar jų reputacija nepriekaištinga, kaip vertinamas jų profesionalumas ir kitos savybės.
Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą nagrinės Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, kurią sudarys pirmininkė Violeta Ražinskaitė ir teisėjai Albinas Bielskis bei Svajūnas Knizleris. Patys jie kalbėti atsisakė, motyvuodami, kad kiekvienas jų sakinys net apie savo savijautą, principus ar teisingumo sampratą gali būti panaudotas prieš juos pačius ir atsiliepti bylos nagrinėjimui.
Apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas taip pat nebuvo kalbus, tik pareiškė, kad visi Darbo partijos bylą nagrinėsiantys teisėjai yra kompetentingi, patyrę ir išmano savo darbą, be to, yra pelnę besąlygišką pasitikėjimą bei teisėjų bendruomenės pagarbą. Kalbinti šio teismo teisėjai bylą nagrinėsiančius savo kolegas apibūdino kaip principingus, teisingus, o klausimus, ar įmanoma juos papirkti arba šantažuoti, palaikė šventvagiškais.
Šiokį tokį vaizdą apie teisėjus V.Ražinskaitę, A.Bielskį ir S.Knizlerį galima susidaryti iš jų ankstesnių pasisakymų žiniasklaidoje, taip pat iš jų biografijų ir iš su jais susidūrusių teisininkų atsiliepimų.
Tarkime, daugiau nei dvidešimt metų teisėju dirbantis A.Bielskis, nuo 2011-ųjų iki pat šiol priklausantis ir Teisėjų garbės teismui, spaudoje yra teigęs, kad bene svarbiausias teisėjo darbo ypatumas jam – nepasiduoti skubotumui ar didesniam žiniasklaidos dėmesiui, taip pat – būti sąžiningam ir sugebėti atsispirti visiems įmanomiems spaudimams.
V.Ražinskaitę, kelerius metus teisėjavusią Plungėje, nuo 1990 m. dirbusią Teisingumo ministerijoje, o nuo 1995 m. tapusią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, taikliai charakterizuoja Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja Kristina Petrošienė: „Violeta – žmogus, gimęs būti teisėju. Ji man – teisėjo etalonas. Pažįstu ją pakankamai seniai, žinau jos vertybes, todėl labai laukiu garsiosios bylos nagrinėjimo. Manau, šios teisėjos elgesys, iš vidaus sklindanti jos ramybė leis ir teismo procesui praeiti lengvai, gražiai ir skandžiai.“
Trečiasis kolegijos teisėjas S.Knizleris taip pat itin patyręs, perėjęs ugnį ir vandenį: pastaruosius beveik dvidešimt metų jis dirba Lietuvos apeliaciniame teisme, o anksčiau yra dirbęs ir tardytoju, ir prokuroro padėjėju, ir prokuroru, 1993–1994 m. buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas. Susidūrusiems su juo sudarė kompetentingo profesionalo įspūdį.
Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laima Garnelienė teigia suprantanti žiniasklaidos ir visuomenės dvejones bei susidomėjimą Darbo partijos byla ir teisėjais, tačiau pabrėžia, jog labai svarbu, kad teisėjams, nagrinėsiantiems šią bylą, nebūtų abejonių dėl to, ką daro.
O štai advokatas, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Rimas Andrikis mano, kad bet kokioms dvejonėms kelias užkertamas tuomet, kai teismo procesas aiškus ir viešas: „Jei paprastas žmogus po teismo proceso supras įsiteisėjusį sprendimą, sakyčiau, tai – aukščiausias kompetencijos lygmuo. Ir priešingai, jei žmonės daug ko nesupranta, galima kalbėti apie menkos vertės teismo procesą.“

Byla nagrinėta nesuvokiamai ilgai

Na, o kol kas tikri galime būti tik dėl vieno: Darbo partijos bylą nagrinės ne kažkieno pasiūlyti, ne politikų nurodyti, ne pagal kažkokius neaiškius principus išrinkti, o elektroninės bylų paskirstymo sistemos atrinkti teisėjai. Pasak Nacionalinės teismų administracijos Teismų veiklos analizės skyriaus vedėjo Donato Kiauzario, jau nuo 2008 m. veikiant šiai sistemai bylos paskiriamos vadovaujantis nešališkumo, skaidrumo, nepriklausomumo ir bylų nagrinėjimo operatyvumo principais.
„Ši sistema išties prisideda prie to, kad žmonėms sumažėtų abejonių, kodėl byla paskirta vienam, o ne kitam teisėjui. Bylų skirstymo protokolai vieši, taigi su jais gali susipažinti visi, o tai pašalina nereikalingas dvejones“, – pabrėžia L.Garnelienė.
Tačiau ar tai pašalina žmogiškąjį veiksnį? Ne vienas „Veido“ kalbintas pašnekovas tuo abejoja: žmogiškasis veiksnys visada buvo ir bus bet kuriame teisme. Net ir kompiuterizuojant teismines procedūras šis veiksnys išlieka. O jei nuo jo atsiriboti negalima, vadinasi, išlieka ir klaidų tikimybė.
Siūlydamas nepamiršti, kad teisininkai apriboti byla ir jos medžiaga, prokuroras Saulius Verseckas neabejoja, jog Lietuvos teisinė sistema veikia tinkamai, tačiau prognozuoti, kiek dar tęsis Darbo partijos byla, nesiryžta: „Prognozės dėl tokios bylos – nedėkingas reikalas. Niekada nemaniau, kad pirmojoje instancijoje byla išbus penkerius metus, bet taip atsitiko. Kita vertus, tai lėmė ne teismų darbas, o visai kitos priežastys.“
Svarbu aptarti ir dar vieną niuansą: pasak L.Garnelienės, Lietuvoje gana dažnai sprendimas, kuris teisėjams atrodo teisėtas ir argumentuotas, kitiems visuomenės atstovams atrodo neteisingas. Jai antrindamas teisėjas Audrius Cininas (jis išgarsėjo išnagrinėjęs Andriaus Ūso bylą) pabrėžia, kad teisėjo sprendimai nėra dokumentai, turintys atitikti visuomenės ar politikų lūkesčius, žiniasklaidos formuojamą nuomonę, taigi visi privalo susitaikyti, kad teismų sprendimai turi ne „atrodyti“ teisingi, bet būti teisingi pagal teisę, todėl gali nepatikti daugumai.

Teisėjo darbas nepagrįstai nuvertinamas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Jonas Prapiestis sunkiai atsidūsta: „Liūdna, kad visame pasaulyje profesinės karjeros viršūne laikomas teisėjo darbas Lietuvoje gana dažnai nuvertinamas. Mūsų šalyje gana madinga teigti, kad teisėjai – vienas blogiausių visuomenės sluoksnių profesiniu ir moraliniu požiūriu. Tai „patvirtinama“ nežinia kaip apibrėžiamais reitingais, kuriuos priminti ypač mėgsta politikai, nors jie patys toje reitingų eilėje yra gerokai žemiau.“
A.Cinino įsitikinimu, iš tiesų tikrai blogai dirbantį teisėją nubausti šiais laikais daugiau negu lengva: „Tereikia, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, turintis tikrų, o ne pramanytų teisėjo darbo aplaidumo faktų, informuotų apie tai atitinkamas teismų savivaldos institucijas, ir to teisėjo karjera baigta.“ Bet dauguma teisėjų tebedirba, vadinasi, jie profesionalūs, moralūs ir sąžiningi.
Tačiau neišprususiai visuomenės daliai nepatinka ne tik nemaža dalis teismų sprendimų, bet ir tokie teisėjų bei kitų teisininkų argumentai. Tai aiškiai matyti iš visuomenės sociologinių apklausų. Šiandien teismais nepasitikinčiųjų yra kone dvigubai daugiau nei pasitikinčiųjų. Ir pagal šį rodiklį šalia išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių, ypač Skandinavijos šalių, mes atrodome kaip laukinių kraštas.