BFL / A.Ufarto nuotr.

“Veido” diskusija: ar didysis pirkimas prieš Kalėdas – tai būtinas šventės atributas?

TAIP

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Dabartinis pasaulis paremtas darbo pasidalijimu. Anksčiau žmogus užsiaugindavo savo bulvių, savo vištą ir kiaulę, išsidroždavo žaislą, nusimegzdavo kojines – gyveno primityvioje priešindustrinėje visuomenėje. Dabar esame pasiskirstę darbais ir to, ko patys nepasigaminame, nusiperkame. Suprantu, kad romantikos požiūriu ėjimas paskui vežimėlį neprilygsta ėjimui paskui plūgą ar noragą.

Bet vertindami realistiškai, o ne romantiškai, suvokiame, kad prieš šventes į parduotuvę žmonės eina ne šiaip išleisti pinigų ar pastovėti eilėse – jie perka maistą, ir jo reikia daugiau, nes ruošiamos šventės didesnei grupei žmonių ar jo reikia ilgesniam laikui. Natūralu, kad susidaro eilės. Žmonės laukia švenčių ir nori per jas pasilepinti kažkuo gražesniu ar gardesniu, tad daugiau laiko praleidžia parduotuvėse. Stebėtis eilėmis parduotuvėse prieš šventes – tas pats, kas stebėtis spūstimis prie šviesoforo piko valandą.

Vartojimo kritika yra veidmainiška. Nupirkta dovana, kad ir menkas plastikinis niekutis, gali būti daug nuoširdesnė už savo darbo atviruką.

Ar vertė sukuriama dirbant, ar leidžiant pinigus? Žmonės dalį pinigų per metus taupo, o atėjus šventėms juos išleidžia. Jeigu nebūtų sutaupę, neturėtų ką išleisti. Vertės kūrimo požiūriu svarbiau, kad žmonės dirba, uždirba ir sukuria, o ne pinigus išleidžia. Juk tuos sukauptus pinigus galima išleisti bet kuriuo metu, nebūtinai per šią savaitę. Tad iki šventinio pirkimo įtakos ekonomikai  nesureikšminčiau.

Vartojimo kritika yra veidmainiška. Nupirkta dovana, kad ir menkas plastikinis niekutis, gali būti daug nuoširdesnė už savo darbo atviruką. Priklauso nuo žmogaus: galbūt jis darydamas atviruką tenori pasipuikuoti. Jei šiomis dienomis nieko nepirktume, o gamintume patys, matytume sujudimą skerdyklose ar prie medžio drožimo dirbtuvių. Šventėms vis vien ruoštumės, tik dabar  specializuojamės ir visi dirbame savo darbą, o po to einame į parduotuvę apsipirkti, užuot patys mezgę kojines ar drožę „aipadus“. Jei taip būtų, būtume tik neturtingesni ir dovanos, ko gero, būtų prastesnės.

NE

Vaidotas Ilgius

Maisto banko komunikacijos ir plėtros vadovas

Anksčiau maistą užsiaugindavome natūrinio ūkio sąlygomis, vidutinė šeima negyveno pertekliuje, ne sezono metu maisto ir trūkdavo. Šventės, prieš kurias pasninkauta, būdavo gera proga šiek tiek atsileisti diržus, kokybiškai ir kiekybiškai palepinti save, artimuosius ir bendruomenę. Buvo natūralus balansas tarp gausesnio ir saikingesnio vartojimo. Industriniais laikais maisto visada yra po ranka visą parą ir bet kurioje vietoje. Aplinkybės pasikeitė, o mūsų įpročiai vėluoja – mes vis dar elgiamės taip, tarsi reikėtų save ypač palepinti, pasotinti ar net prikaupti atsargų laukiant sausesnio, liesesnio laikotarpio, nederliaus ar badmečio.

Bet puotavimas baigiasi tuo, kad išmetame milžiniškus kiekius maisto. Prekybininkai, ruošdamiesi antplūdžiui, taip pat užsako daugiau, negu paskui parduoda. Išmesti maistą, kai kažkas jo stokoja, neteisinga socialiai. Be to, maisto gamyba susijusi su bendrųjų išteklių naudojimu, žmonių darbu, kuris taip pat kainuoja. Šiais laikais kartais nelabai suvokiame vieno ar kito produkto kainos, net egzotiški dalykai beveik tapę mūsų nacionaliniais – tarkim, bananas yra mėgstamiausias vaisius kiaurus metus. Kalbant apie ekologiją, didžiausia bėda ta, kad maisto atliekos, pūdamos ir gesdamos sąvartynuose, išskiria anglies dvideginį ir metano dujas, kurios, patekusios į atmosferą, sukuria šiltnamio efektą.

Šiais laikais kartais nelabai suvokiame vieno ar kito produkto kainos, net egzotiški dalykai beveik tapę mūsų nacionaliniais.

Dažnai neimame į galvą, išmesdami kelis per šventes nesuvartotus maisto kilogramus, bet statistika sako, kad vien Lietuvoje per metus išmetame 500 tūkst. tonų maisto – tai kalnas, kurio net neįmanoma įsivaizduoti. Jei tokio elgesio, susijusio su neatsakingu vartojimu, nesustabdysime, ateityje turėsime labai grėsmingų padarinių.

Dar vienas aspektas: jei maisto perteklius neatsiduria šiukšliadėžėse, jis nugula rinkėmis ant mūsų liemens – paskui leidžiame pinigus sporto klubuose ar gydytojams.