Praėjusių metų viduryje Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kartu su partneriais pristatytas investicinis projektas “Interaktyvių elektroninių paslaugų, skirtų leidiniams ir publikacijoms užsakyti ir gauti viešosiose bibliotekose, plėtra” jau buvo sulaukęs ES paramos, tačiau susigriebta, kad kai kurios jame numatytos priemonės nesuderinamos su galiojančiais autorinių ir gretutinių teisių įstatymais.

Bibliotekininkai norėjo skaitytojo pageidaujamą teksto fragmentą skanuoti ir išsaugoti vidinėje duomenų bazėje, kurią vėliau galėtų naudoti kitų skaitytojų poreikiams. Vienkartinis fragmento kopijavimas skaitytojui asmeniškai naudoti nedraudžiamas, tačiau duomenų bazės kūrimas be autorių ir leidėjų sutikimo – jau nelegalus.

Laisvai – tik paveldas

“Įgyvendinus tokį projektą, būtų gerokai praplėsta elektroninėje erdvėje legaliai pateikiamų dokumentų pasiūla. Siūlėme leidėjams ieškoti abi šalis tenkinančių variantų, pavyzdžiui, kad už naudojimąsi paslauga iš vartotojų būtų renkamas nustatyto dydžio mokestis, kurio dalis atitektų autoriams ir leidėjams. Tačiau jie į diskusijas nesileido”, – “Veidui” pasakojo Nacionalinės Martyni Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotojas Algirdas Plioplys.

Bibliotekininkų nuomone, tokia paslauga suteiktų daugiau galimybių provincijos eruditams, kurių poreikių viešosios bibliotekos tiek dėl lėšų stokos, tiek dėl į plačią paklausą orientuoto fondų komplektavimo šiandien patenkinti nebegali. Jau veikiančioje “e-paveldo” elektroninėje bazėje, kuria šiais metais kas mėnesį pasinaudojo maždaug po 16 tūkst. besikreipiančiųjų, galima rasti tik iki 1940 m. leistą periodiką ir autorių teisių nebesaugomų knygų, t.y. tų, kurių autoriai (arba paskutinis iš autorių) mirę mažiausiai prieš 70 metų. Tačiau tokie tekstai aktualiausi tik studentams ir mokslininkams. Manoma, kad elektroninėje erdvėje turėdami galimybę skaityti dominančius tekstus legaliai, žmonės rečiau jų ieškotų piratinėse interneto svetainėse, kur, pasak leidėjų, šiandien norėdamas rasi bet kokią naujieną.

“Skaitytojai su mumis draugiškai pasidalija interneto nuorodomis, kur ieškoti mūsų pačių išleistų knygų”, – neslepia “Tyto albos” vadovė Lolita Varanavičienė.

Vis dėlto elektroninės bibliotekos, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomosios direktorės Aidos Dobkevičiūtės teigimu, nėra tinkama alternatyva piratavimui. “Jeigu leidėjas iš knygos neuždirba, jis neturi ko investuoti į naujus leidinius. Be to, mes giname ir autorių teises. Jei autorius nieko negaus už parašytą knygą, jis negalės rašyti kitos. Rezultatas – dar labiau smunkanti kokybė ir dar stipresnis komercinės produkcijos dominavimas”, – tvirtina A.Dobkevičiūtė.

Praktika paneigė baimes

“Leidėjai, remiami autoritetingų teisininkų, gina savo ir autorių interesus, o bibliotekos mėgina apginti vartotojus. Turėtų būti rastas balansas, tačiau kol kas kovą pralaimime”, – “Veidui” sakė Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekos direktorė Emilija Banionytė. Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje galiojantis Autorinių ir gretutinių teisių įstatymas netgi griežtesnis, nei leidžia analogiški ES dokumentai, nes jame įteisintos ne visos ES numatytos išlygos – pavyzdžiui, nesuteikta daugiau kūrinių kopijavimo teisių neįgaliesiems.

Šiaip ar taip, vilties esama. Štai Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje studentams nebereikia konkuruoti dėl mokslui reikalingos literatūros, nes beveik 350 vadovėlių, išleistų šio universiteto leidyklos “Technika”, jie bet kada gali rasti universiteto kompiuterių monitoriuose. Norėdami skaityti ir savo asmeniniuose kompiuteriuose, studentai iš pradžių privalėdavo susimokėti nedidelį mokestį, tačiau dabar to nereikalaujama: moka tik “ateiviai” ir “Impelsys” sistemos prenumeratoriai (pavyzdžiui, kiti šalies universitetai).

“Sistema, kurią įdiegėme žiemą, nuo kovo mėnesio jau suteikė daugiau kaip 224 tūkst. paslaugų. Du trečdaliai jų teko VGTU tinklo skaitytojams, likęs trečdalis – skaitytojams iš viso pasaulio. Patys tuo stebimės, bet 7 tūkst. kartų mūsų vadovėliai skaityti JAV ir Kanadoje, beveik 3 tūkst. kartų jais domėjosi korėjiečiai. Pajamos, surenkamos iš tokių skaitytojų ir prenumeratorių, jau baigia padengti sistemos įdiegimo išlaidas”, – pasakoja leidyklos “Technika” direktorė Eleonora Dagienė.

Įdomiausia – kad tradiciniu – popieriniu formatu “Technikos” leidžiamų vadovėlių pardavimas dėl to visai nenukentėjo. Tad ar pagrįsta elektroninių bibliotekų baimė?