BFL

Jau dabar Lietuvos gyventojų skaičius nesiekia trijų milijonų. Vis daugiau ženklų, kad 2020-aisiais jis nebesieks nė 2,7 milijono.

Realybė pranoko niūriausias prognozes, mat paaiškėjo, kad emigruoja gerokai daugiau Lietuvos gyventojų, nei pranašavo didžiausi pesimistai. Pasirodo, jau šiuo metu Lietuvos gyventojų skaičius nebesiekia trijų milijonų. Ir tai dar ne pabaiga. Emigrantų srautai nė nemano mažėti. Priešingai – ką tik atsivėrus Vokietijos ir Austrijos darbo rinkai iš Lietuvos išvyksta dar daugiau autobusų, lėktuvų ir keltų, pilnų lietuvių, laimės nusprendusių ieškoti svetur.

Liūdniausia, kad Lietuvą palieka jauni, išsilavinę, darbingi žmonės. Šiuo metu valdžia turėtų išsijuosusi darbuotis ir dėti visas pastangas, kad emigracija nevirstų evakuacija iš šalies, tačiau ji į viską žvelgia abejingai. Dar netgi džiaugiasi, kad išvykstantieji pagerina statistiką, sumažindami bedarbių skaičių. Šio plaukimo pasroviui pasekmės bus liūdnos, gal netgi tragiškos.

“Nors Lietuvos Vyriausybė žodžiais reiškia susirūpinimą esama padėtimi, o emigracija įvardijama kaip viena Lietuvos nacionalinio saugumo grėsmių, realių priemonių ką nors keisti vis dar nesiima. Dalinės priemonės, vykdomos įvairių institucijų, situacijos iš esmės nekeičia”, – skelbiama Pilietinės visuomenės instituto iniciatyva išleistoje knygoje “Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos”.

Emigracijos padariniai

Akivaizdu, kad nuo to, kokie sprendimai bus priimami šiandien, priklauso, kokių ilgalaikių padarinių emigracija turės Lietuvos vidaus padėčiai. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius yra teigęs, jog emigraciją lemia tai, kad Lietuva yra vertinama kaip santykinai blogesnė vieta gyventi. Tad pagrindinis Vyriausybės uždavinys yra siekti, kad toks vertinimas pasikeistų. Tiesa, šis vertinimas apima ne tik darbo užmokestį, kuris, be abejo, svarbus, tačiau ir darbo santykius, perspektyvų vertinimą, socialinio neteisingumo jausmą, biurokratines kliūtis iniciatyvoms ir daug kitų veiksnių, kuriuos būtų galima pagerinti, nes priešingu atveju gyventojų skaičiumi netrukus supanašėsime su Latvija.

Svarbu tai, kad, Tarptautinės migracijos organizacijos atlikto tyrimo duomenimis, 41 proc. darbdavių teigia, jog emigracija yra pagrindinė priežastis, dėl kurios jiems sunku išlaikyti esamus darbuotojus ar susirasti naujų. Dėl ateities mūsų šalies verslininkai turi dar daugiau baimių, nes pastarosiomis savaitėmis ėmė daugėti atvejų, kai į Vokietiją išvyksta ištisos grupės profesionalių darbuotojų, kurių staigiai neįmanoma pakeisti. Nesvarbu, kad Lietuvoje yra 280 tūkst. bedarbių, – dauguma jų menko išsimokslinimo, neturi profesijos ar tiesiog nenori dirbti. Tačiau darbdaviai jau nebeturi iš ko rinktis, tad neretai emigravusį specialistą pakeičia žmogus, kuris anksčiau būtų buvęs laikomas netinkamu eiti pareigas. Šios tendencijos tik stiprės ir tokių atvejų daugės. Tai rodo, į kokią aklavietę žengia mūsų ekonomika.

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus skyriaus vadovė dr. Audra Sipavičienė teigia, kad protų nutekėjimas mūsų šalyje tęsiasi jau nuo pat 1990 metų. Tiesa, jos nuomone, paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje veikiau vyko protų švaistymas, kai kvalifikuoti specialistai išvykdavo į užsienį dirbti pačių paprasčiausių darbų. Šiuo metu daugėja išvykstančių jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie į užsienį vyksta siekti karjeros. Iš visų savo emigraciją 2010 m. deklaravusių asmenų didžiausią dalį sudaro žmonės, kurių amžius svyruoja nuo 20 iki 34 metų. Tokių emigrantų praėjusiais metais buvo 45 615, o iš viso savo išvykimą deklaravo 83 157 asmenys. Panašios perspektyvos numatomos ir 2020 m.

Jaunimo išvykimas reiškia viena: daugėjant pensinio amžiaus žmonių, didėja krūvis dirbantiesiems, nes mažėja mokesčių mokėtojų, o išlaikytinių geriausiu atveju lieka tiek pat arba net daugėja dėl augančio nedarbo ar gausėjančių pensininkų gretų. Be to, jaunų protų nutekėjimas lemia ir naujų iniciatyvų stygių, o tai stabdo šalies ūkio pažangą. Prarandamos ir milijardinės lėšos, kurios buvo investuotos į specialistų rengimą.

Negana to, Lietuva praranda ne tik mokesčių mokėtojus, bet ir aktyvius piliečius, galinčius lemti savo šalies likimą. Dėl to skursta viešoji erdvė. Galiausiai emigracija lemia bendrą visuomenės demoralizaciją, socialinių bendruomeninių saitų irimą, šeimos instituto nykimą, kai tėvai dažnai palieka savo vaikus giminėms ar globėjams. Šiuo metu auga gana gausi vadinamųjų emigracijos našlaičių karta, kuri bus užaugusi tik su vienu iš tėvų arba apskritai užauginta giminių. Kokios bus šių vaikų vertybės, ar jie sugebės kurti šeimą – šie klausimai kelia nerimą specialistams.

Emigrantus keis imigrantai?

Politikai į viską žvelgia primityviai: jų įsivaizdavimu, į emigrantų vietą atvažiuos imigrantai. Tačiau pastarųjų metų patirtis rodo, kad niekas čia pas mus nesiveržia. Priešingai, Baltarusijoje šiandien dirba daugiau lietuvių nei Lietuvoje baltarusių, nors kadaise buvo svaičiojama, kad baltarusiai užplūs Lietuvą ir dirbs čia juodžiausius darbus.

“Veido” pašnekovų įsitikinimu, imigracijos klausimu jau dabar būtina aiški Vyriausybės strategija, kuri būtų įtraukta į šalies raidos viziją. O jos nėra, tad elgiamasi stichiškai.

“Jei norime plėsti biochemiją, tai reikia biochemikų, jei širdies chirurgiją – širdies chirurgų, jei statybas – statybininkų. Dabar situacija labiau primena gaisrų gesinimą: kai trūksta vežėjų – įsileidžiam vežėjus, kai statybininkų – įsileidžiam statybininkus. Tačiau trūksta nuoseklios vizijos”, – teigia A.Sipavičienė.

Kitos šalys elgiasi visiškai kitaip. Tarkime, Didžioji Britanija, Austrija, Čekija, Suomija ar Švedija aukštos kvalifikacijos užsienio specialistų pritraukimą laiko strateginiu nacionaliniu uždaviniu. Mes sau net tokio klausimo kol kas nekeliame.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad kol kas mums nereikalingi nei savi, nei svetimi specialistai. Mūsų strategai mano, kad viskas susitvarkys savaime. Taip, susitvarkys, tik 2020-aisiais mūsų tebus jau tik 2,7 milijono, o mūsų socialinė sistema išgyvens košmarą.