Artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams vėl imame neramiai žvilgčioti į nuolat plonėjantį kalendorių. Tik šių švenčių išvakarėse bent akimirkai stabtelime ir nori nenori atsigręžiame į save. Matyt, žmogiška prigimtis taip sukonstruota, kad dažniausiai esame linkę matyti krislą kito akyse, pastebėti aplinkinių klaidas ir ydas, tačiau kažkaip užmirštame savo pėdsakus, paliktus prabėgusių metų sniege. O pripėduota ganėtinai…

Ne veltui sakoma, kad prieš šv. Kalėdas reikia susitaikyti ir paprašyti aplinkinių atleidimo. Paprašyti žmonių, kuriuos užgavome ar tiesiog palikome vienumoje tada, kai jiems labiausiai reikėjo šilumos ir galbūt vienintelio paguodos žodžio, kad suprastų, jog mano pėdsakai ne visuomet vedė taikos ir gėrio keliais ne iš blogos valios, o tik iš žmogiškos silpnybės, negalėjimo sustoti ir pajusti artimą, jo širdies plakimą.

Ir tik tada, kai nutyla kasdienybės šurmulys ir mes netikėtai tampame viena šeima, susėdančia prie Kūčių stalo, suvirpiname ir savo sielos stygas, pajutę didįjį žmonijos bendrumą ir netikėtai suvokę savo pačių prasmingumą. Ir turbūt tik tą vienintelį vakarą esame pasirengę išgirsti kito žmogaus skausmą ir liūdesį, pažvelgti į akis tiesai. Tik tą vienintelį vakarą išgirstame ir savo sielos kuždesius, ne vienas sustingstame su ašara akyje ir begaliniu ilgesiu širdyje…

Žmogus – dieviška būtybė. Jei kam norisi kildinti save iš beždžionės – prašom, tačiau aš norėčiau tikėti, jog nesame sukurti tik tam, kad tenkintume kūniškuosius poreikius ir bandytume nusiskinti nuo gyvenimo medžio labiausiai prisirpusį bananą. Juk beždžionė nejaučia ilgesio, ar ne?

Tad jei esame dieviškosios šviesos palytėti, matyt, esame pasirengę retsykiais pažvelgti į akis gyvenimui ir mūsų vietai jame. Esame pasirengę pamatyti vieni kitus ir atleisti vieni kitiems. Bet tuo pačiu metu esame pasirengę įvertinti ir savo indėlį į savo pačių gyvenimo taupyklę – pamatyti, kur link ėjome ir kur atėjome…

Pamenu, skaičiau knygą, kurios autorius pagrindinio herojaus lūpomis šaiposi iš psichoanalizės ir kitų sielos terapijų. Tačiau net ir jis ironišką knygą baigia žodžiais, kurie verčia susimąstyti. Neatkartosiu tiksliai, tačiau tie žodžiai skambėjo maždaug taip: “Galime šaipytis iš Freudo, galime jo nepripažinti, tačiau negalime paneigti, kad didžiausias šio žmogaus indėlis į žmonijos pasiekimų taurę – supratimas, jog kiekvienas mūsų žingsnis šioje žemėje, kiekvienas veiksmas ir kiekviena mintis yra prasminga…”

Labai paprasti žodžiai, tačiau ir labai gilūs. Įpratę suktis šiuolaikiniame sudaiktėjusiame pasaulyje, neigti ryšio su kitais žmonėmis svarbą bei aukštinti individualumą, bandome pabėgti nuo savęs pačių. Paradoksas tas, kad individualumas neegzistuoja. Kiekvienas ateiname į šį pasaulį iš kito žmogaus, apvaisinti dviejų žmonių santykio. Pažvelgęs į motinos akis, pirmą sykį pamatau savo atvaizdą ir pamažu virstu žmogumi. Pakylėtas tvirtų tėvo rankų, įsisąmoninu ir savo galią. Patyręs kovos su bendraamžiais skausmą, pasirengiu įžengti į pasaulį, kuriame, pasirodo, yra ir “beždžionių”. Seneliai, mokytojai, draugai, kiti žmonės – tik jų apsuptyje suprasiu, ar tikrai Dievas tvarko šį pasaulį, ar bus jis mane pamiršęs…

Kad ir koks individualus būčiau, visuomet esu apsuptas žmonių. Net ir tada, kai lieku vienas, kai ima atrodyti, kad nebeturiu į ką atsiremti, visuomet išlieku apsuptyje. Juk visi žmonės, visi skausmingi ar džiaugsmingi santykiai, visa patirtis jau slypi manyje, ir verkdamas iš nevilties ar vienišumo girdžiu užgaulius vidinių balsų šnabždesius arba įsiklausęs išgirstu raminantį mamos balsą.

Štai tada ir suprantu, kad mano paties balsas, matyt, skambės ne vieno žmogaus širdyje, o mano pėdsakai visam laikui įsispaus artimųjų sielose. Gal tai ir yra gyvenimo prasmė? Prisiminti, kad kiekvienas mano žingsnis yra reikšmingas ir jis palieka pėdsaką tiek mano, tiek kitų žmonių gyvenime. Ir, matyt, svarbu, ar liks švarūs lyg pirmasis sniegas pėdsakai, ar pripėduota bus purvinais batais…

Šiandien jau niekas nebesiginčija, kad ryšys su kitu žmogumi yra svarbus kiekvienam mūsų. Bet kodėl tuomet visais būdais keliame ant pjedestalo individualumą, savo sėkmę ir pamirštame apie artimo skausmą? Net psichologija, ir ta iškrypo. Vakaruose vis daugiau įsigali psichoterapijos mokyklos, skelbiančios, kad viskas priklauso tik nuo mąstymo, kurį tereikia pakeisti, ir pasaulis nušvis visomis vaivorykštės spalvomis. Kaip paprasta – nereikia metų metais gulėti ant psichoanalitiko kušetės, bandant pažinti savo jausmus ir save pačius, ar žvelgti į akis psichoterapeutui, bandant pamatyti savo sielą… Bet prisiminkime, kad tik motinos akyse pamatę save tapome žmonėmis!

Matyt, ne veltui Dievas davė šv. Kalėdas. Sveikindami vieni kitus, mes žvelgiame į artimojo sielos gelmes ir pamatome save. Kūčių vakarą susėdame prie stalo ir staiga pajuntame, kiek vis dėlto mūsų daug. Nes tą vakarą su mumis susijungia visas pasaulis, o pro mūsų dvasios duris į kambarį įžengia mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai. Mus aplanko mūsų broliai, seserys ir vaikai. Gyvi ar seniai anapus iškeliavę – šią dieną visi jie randa savo vietą mūsų širdies kertelėse. O mes lygiai taip pat aplankome ir savo draugus bei artimuosius, sėdinčius prie savo stalų. Viliuosi, kad mano pėdsakai jų sielose švarūs, o jei ne – tegaliu prašyti atleidimo.

Taip mes ir ateiname į metų pabaigą ir atsisukame atgal. Pažvelgiame į savo sielą ir neretai pamatome, kad nešamės tik padrikas mintis ir begalinio bėgimo laiko ratu nuovargį. Tačiau nesugebame pamatyti pėdsakų, kuriuos mūsų sieloje bando palikti žmonės, nors kartais tereikia tik pažvelgti vienas kitam į akis ir išgirsti tylą. Tylą, kurioje gimsta ryšys – tikras ir amžinas, toks, koks gimė pirmąją mūsų gyvenimo akimirką, kai dar nebuvo žodžių, vien šiltas motinos žvilgsnis ir meilė. Meilė, kuri neša mus per gyvenimą, kuria bendrumą ir Kūčių vakarą susėdus prie stalo atveda mus vienus pas kitus.

Kaip sakė Richardas Bachas, “mus supantys dalykai – namai, darbas, automobiliai – tėra atrama, mūsų meilės fonas. Mūsų daiktai, vietos, kur gyvename, mūsų gyvenimo įvykiai – tiktai fonas. Labai lengva pulti vaikytis fono ir pamiršti tikrąsias brangenybes! Tačiau vienintelis dalykas, kuris lieka svarbus žemiškojo gyvenimo pabaigoje, yra tai, kaip mes mylėjome, kokia buvo mūsų meilės kokybė!”