Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir net Vokietijoje daugėja pranešimų apie norą grįžti prie nacionalinių valiutų.

Didžiosios Britanijos žiniasklaida paskelbė nepatvirtintą informaciją, esą Vokietijos Bundesbankas yra gavęs valdžios nurodymą pradėti spausdinti nacionalinės Vokietijos valiutos – markės – banknotus. Neva šalies valdžia svarsto galimybę trauktis iš merdinčios bendros valiutos euro sąjungos, kuri jau tampa tikra našta, o gal tiesiog pamažu pradeda ruoštis galimam euro žlugimui.
Kol kas jokių įrodymų, kad tai galėtų būti kas nors daugiau nei antis, nėra ir tai natūralu, nes pranešimai apie Vokietijos norą palikti euro zoną sukeltų didžiulę Europos rinkos paniką. Ir nors daugiau nei 70 proc. vokiečių šiandien teigia, kad euras neturi ateities (tokius duomenis skelbia Vokietijos dienraštis “Frankfurter Allgemeine Zeitung”), ši ekonomiškai stipriausia euro zonos šalis per daug priklausoma nuo bendros Europos valiutos, kad taip paprastai galėtų žengti itin drastišką žingsnį ir grįžti prie savo markės.
Štai Vokietijos savaitraščio “Der Spiegel” analitikai svarsto, esą Vokietijos pasitraukimas iš euro zonos būtų katastrofa pačiai Vokietijai: jos eksportas būtų sužlugdytas, darbo netektų milijonai vokiečių, be to, naujos (tiksliau, senosios) valiutos spausdinimas ir įvedimas į rinką kainuotų tiek, kad paprasčiausiai neatsipirktų. Galiausiai tai sukeltų visos euro zonos griūtį, nes euro vertė nusmuktų tiek, kad ir kitos šalys atsigręžtų į nacionalines valiutas. Savo ruožtu tai reikštų sugrįžimą prie situacijos į “gūdžius” 2002-uosius, kai rinkose tvirtai karaliavo JAV doleris.
Tačiau tai – pesimistinis scenarijus. Esama ir kitų vertinimų, esą pasitraukimas iš euro zonos gali būti puiki proga ne tik skolose mirkstančioms Graikijai, Portugalijai, galbūt net Ispanijai, bet ir aptariamai turtingajai Vokietijai.

Grįžimas gali būti naudingas?
Šiandien eurų banknotai ir monetos yra teisėta mokėjimo priemonė 17-oje iš 27 ES valstybių narių. Mikrovalstybės Monakas, San Marinas ir Vatikano miestas taip pat naudoja euro valiutą pagal oficialų susitarimą su Europos Bendrija. Andora, Juodkalnija ir Kosovas naudoja euro valiutą, tačiau be oficialaus susitarimo.
Iš jų jau keletoje vis garsiau kalbama apie pasitraukimo iš euro zonos naudą, kuri bet kuriuo atveju neva atsvertų žalą.
Graikijoje apie pasitraukimą iš euro zonos ir grįžimą prie nacionalinės valiutos drachmos analitikai (tik ne oficialiosios valdžios atstovai) kalba dar nuo praėjusių metų. Jie svarsto, kad tai gali būti vienintelė išeitis iš skolų krizės, nes nacionalinę valiutą, priešingai nei eurą, būtų galima devalvuoti.
Tai leistų lengviau atsikvėpti ir euro zonoje pasilikusioms šalims. Kaip teigia Vokietijos “Deutsche Welle” apžvalgininkas Rolfas Venkelis, rinkoje galioja taisyklė, kad jei nustatomas kokio nors produkto trūkumas ar gedimas, jis paprasčiausiai išimamas iš apyvartos. Tokia pat logika esą turėtų būti taikoma ir valiutų sąjungai.
Apie pesetos pranašumą prieš eurą kalbų pasigirsta Ispanijoje, o eskudą vis dažniau prisimena Portugalijos spauda.
Vis dėlto svarbiausias klausimas, ar įmanoma, kad euro atsisakytų tokia valstybė kaip Vokietija.
“Vokietijoje vis dar yra apie 14 mlrd. markių, tad naujų banknotų neprireiktų tiek jau daug. Be to, vokiečiams atsivertų galimybė patiems importuoti kur kas pigesnes užsienio prekes”, – teigia “Frankfurter Allgemeine Zeitung” analitikai.
Jų manymu, laikymasis įsikibus euro yra politinės ambicijos, o ne racionali pozicija. Esą jau seniai akivaizdu, kad vieninga valiutinė erdvė sėkimingai gali veikti tik tuo atveju, jei vienija panašų potencialą turinčias valstybes. Europoje, savaime suprantama, taip nėra ir niekada nebuvo.

BOX1:
Euro ateitimi tiki:
53 proc. prancūzų
32 proc. olandų
30 proc. vokiečių
29 proc. graikų
26 proc. portugalų

Šaltinis: “Reuters”, “Frankfurter Allgemaine Zeitung”

Kad Graikija turėtų grįžti prie nacionalinės valiutos, mano:
58 proc. vokiečių
45 proc. prancūzų
45 proc. britų
43 proc. danų
Šaltinis: “YouGov”

BOX 2:
Euro atsiradimas:
Bendros valiutos įvedimo dieną iš viso buvo išspausdinta 14 545 mln. banknotų, iš kurių didžiausias kiekis teko Vokietijai (4342 mln. banknotų), Prancūzijai (2570 mln. banknotų) ir Italijai (2380 mln. banknotų), o mažiausias – Liuksemburgui (46 mln. banknotų).
10 000 mln. euro banknotų skirta nacionaliniams pinigams keisti, o 4500 mln. banknotų atidėta į rezervų fondą.