Euro zonos šalys pateko į aklavietę. Tačiau kaip iš jos ištrūkti, vienos nuomonės nėra: nesutaria nei politikai, nei verslininkai, nei ekonomistai, nors laiko sprendimui rasti lieka vis mažiau.

Praėjusią savaitę bendra euro zonos valstybių skola siekė 9 trln. JAV dolerių – tai grynoji skola be jokių palūkanų, kurias taip pat didžiulėmis sumomis kas mėnesį moka visos euro zonos šalys.
Be to, euro zonoje beliko tik kelios šalys, dar nepažeidžiančios Mastrichto sutarties, kurioje nurodyta, kad valstybės skola negali viršyti 60 proc. BVP. Dalies euro zonos šalių, tokių kaip Graikija, valstybės skola šį limitą viršija daugiau nei dvigubai. Tas pats pasakytina ir apie biudžeto deficitą – sunku rasti euro zonos šalį, kurios biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. BVP. Tad politikai dieną naktį suka galvą, ką dabar daryti ir kaip iš šios skolų karuselės ištrūkti.
Pasiūlymų esama pačių įvairiausių, bet panacėjos šiuo metu, regis, nėra. Vieni politikai ragina griežtai taupyti ir pamažu kapstytis iš skolų. Kiti sako, kad tai utopija: esą tokiai Graikija toliau nesiskolinant per artimiausius 10 metų pavyktų nebent padengti palūkanas už gautus kreditus. Tad kitos išeities nėra – būtina pumpuoti pinigus į rinką, dar daugiau skolintis ir skolinti, didinti pensijas ir atlyginimus, nes tik tai esą skatins vartojimą, leis ekonomikai sparčiau plėtotis, o ilgainiui padės atsikratyti dabar turimos skolų naštos, kuri labiausiai euro zonoje slegia jau minėtą Graikiją, taip pat Portugaliją, Italiją, Ispaniją. Ir visos jos iš susiklosčiusios padėties mato skirtingas išeitis.

Imasi skirtingų veiksmų
Praėjusį antradienį Ispanijos vyriausybė ir opozicija susitarė keisti Konstituciją, į ją įtraukiant viešojo sektoriaus skolinimosi limitą, ir taip pamėginti sumažinti jau 9,2 proc. BVP siekiantį biudžeto deficitą.
Tokių priemonių šalies valdžia nutarė imtis po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy raginimų visoms euro zonos valstybėms iki 2012 m. konstituciškai apriboti skolinimosi apimtį. Esą būtent tai padėtų apsisaugoti nuo euro zonos skolų krizės plitimo.
Vokietija ir Prancūzija, taip pat ir Europos centrinis bankas (ECB), iš labiausiai prasiskolinusių valstybių reikalauja ir kitų priemonių, pavyzdžiui, imtis itin griežto taupymo. Šiam spaudimui jau pakluso Italija, nors valdžia tikėjosi, kad taupymo pavyks išvengti iki 2013 m. rinkimų.
Tačiau kitais klausimais turtingesnės valstybės su labiausiai prasiskolinusiomis sunkiai randa bendrą kalbą. Tarkime, ECB paskelbė, kad supirkinės Italijos ir Ispanijos obligacijas, nors Vokietija tam ir nepritaria. Be to, Ispanija praėjusią savaitę surengė jau antrą šiemet viešą skolos aukcioną. Pardavinėdama valstybės skolą, Ispanija pasiūlė gerokai sumažintas palūkanų normas (1,4 proc., nors liepą jos siekė 2 proc.), ir per kelias dienas pardavė trumpalaikių obligacijų, vertų 3 mlrd. eurų.
Idėjai prekiauti savo skola pritaria ir dalis graikų bei portugalų. Tačiau nė viena šalis nežino, ar tokios priemonės tikrai padės išsikapstyti, ar tik trumpam palengvins skolos naštą.
Politikų pozicija šiuo atveju labiausiai priklauso nuo to, kokiai šaliai – silpnesnei ar stipresnei jie atstovauja, ir kokių politinių pažiūrų – kairiųjų ar dešiniųjų jie patys laikosi. Na, o ką apie galimybes euro zonai išbristi iš skolų mano politiškai neangažuoti, įtakingi visuomenės veikėjai, verslininkai, ekonomistai?

Nuomonės išsiskiria

“Graikija ir Portugalija privalo atsisakyti euro ir pasitraukti iš Europos Sąjungos”, – drastišką išeitį siūlo vienas garsiausių JAV milijardierių George’as Sorosas. Jo manymu, tik tai gali leisti kitoms euro zonos šalims išgyventi skolų krizę, nes priešingu atveju laukia uždaras ratas: gelbėdamos vienas šalis iš skolų, į jas dar giliau klimps kitos.
Tačiau ar Graikijos ir Portugalijos išmetimas iš laivo padėtų jam nenuskęsti? G.Soroso manymu, galimybių dar yra, bet tam reikia imtis kraštutinių priemonių. Jis aiškina, kad visoms euro zonos valstybėms atėjo laikas pripažinti būtinybę išleisti euroobligacijų, net jei Vokietija tam griežtai priešinasi. Jis siūlo ir priemonių Vokietijos nepasitenkinimui sušvelninti: Vokietijai, kaip stipriausiai žemyno ekonomikai, galėtų būti patikėta atsakomybė nustatyti euroobligacijų leidimo taisykles.
Ar tai tikrai suveiktų? Galbūt ne, galbūt eurui tikrai artėja galas, nors pats G.Sorosas esą dar nesiryžtų lažintis, statydamas už bendros Europos valiutos žlugimą. Eurui gali pasitarnauti netgi Kinija, nes, garsiojo investuotojo nuomone, šiai supervalstybei nepaprastai svarbu, kad pasaulyje išliktų dolerio alternatyva, tad ji esą padarys viską, kad euras būtų išsaugotas.
Kitas žymus amerikiečių ekonomistas Nourielis Roubini, dažnai vadinamas Ponu Nūriuoju, G.Soroso žodžiams iš esmės irgi neprieštarauja ir, nors euro ateitį piešia juodomis spalvomis, tačiau negaili patarimų, kaip Europos šalims palengvinti skolų naštą. Pradėti, jo nuomone, reikia būtent nuo Graikijos, o galutinis tikslas – integruoti Europos fiskalinę politiką.
“Geriau jau pripažinti Graikijos nemokumą ir pertvarkyti ją slegiančią skolų naštą, negu toliau pumpuoti į šios šalies biudžetą papildomas lėšas, nes šis srautas anksčiau ar vėliau išseks dėl kitose euro zonos šalyse kylančio politinio nepasitenkinimo”, – neabejoja N.Roubini.
Jo teigimu, šiuo metu tėra likę nedaug Graikijos skolos restruktūrizavimo alternatyvų. Visiškas Graikijos skolų padengimas ES ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) lėšomis šiuo metu jau esą sunkiai įsivaizduojamas, nes ES “pinigų maišas” Vokietija tam jokiu būdu nepritartų.
Taigi ekonomistas siūlo nedelsiant skelbti Graikijos viešosios skolos restruktūrizavimą. Tai esą galima pasiekti taikant tris anksčiau jau išbandytas priemones, kurių esmė – senas skolas pakeisti naujomis. Tai yra nustatyti analogišką nominalui naujų skolų vertę, ilgą išpirkimo laikotarpį (20–30 metų) bei palūkanas, kurios būtų gerokai mažesnės už dabartines.
N.Roubini teigimu, didžiausią palengvėjimą Graikijai šiuo metu suteiktų vėlesnis obligacijų išpirkimo terminas, nes “vienas euras skolos, kurį reikia grąžinti po 30 metų, yra gerokai pigesnis, negu euras skolos, kurį reikia grąžinti jau po metų”.
Ekonomistas neabejoja, kad ES šiuo metu dar gali sau leisti patirti tokį laikiną sukrėtimą, kaip neigiama kredito vertinimo agentūrų reakcija į Graikijos skolos restruktūrizavimą bei šios šalies paskelbimas nemokia. Tai esą truktų vos keletą savaičių, kol būtų baigtas senų skolų keitimo naujomis procesas, ir vėl grįžtų pasitikėjimas Graikijos finansiniu stabilumu.
Be to, Italiją ir Ispaniją, dvi naujausias euro zonos “paliegėles”, N.Roubini nuomone, kuo skubiau preventyviai sustiprinti turėtų euroobligacijų išleidimas, o tai būtų “dar vienas žingsnis Europos fiskalinės integracijos link”.
“Galiausiai euro zonai reikia politikos, kuri išjudintų ekonomikos augimą jos periferijoje. Nesant augimo, bet koks taupymo planas ar reforma tik sukels visuomenėje neramumų ir iškels politinio pasipriešinimo pavojų, taip ir neužtikrinęs skolos tvarumo. Kad atgaivintų augimą, ECB turi liautis kelti palūkanų normas”, – ragina N.Roubini, taip pat siūlydamas mažinti euro vertę ir taip padidinti euro zonos periferijos konkurencingumą.
Pastarieji siūlymai – bene prieštaringiausi, nes neatitinka didžiųjų ES valstybių narių, visų pirma Vokietijos, interesų saugoti jau anksčiau iš sąstingio pajudėjusią ekonomiką nuo perkaitimo.
Kad tai gali privesti prie perkaitimo, suvokia ir N.Roubini, bet tikina nesant kitos išeities. “Dabar euro zonos naudojamos priemonės sukuria disbalansą: bandymas atidėlioti sprendimus ir švaistyti “gerus” pinigus kartu su “blogais” nieko gero neduos. Arba euro zona pajudės augimo bei konkurencingumo link, arba jai teks patirti nereguliuojamus bankrotus, bankų sektoriaus krizes ir galiausiai pinigų sąjungos žlugimą”, – tikina JAV ekonomistas.
O štai pasak praėjusią savaitę atsistatydinusio “Apple” vadovo Steve’o Jobso, didžiausia problema yra ta, kad Europos šalys nepripažįsta patekusios į rimčiausią iki šiol situaciją. “Jei jos suvoktų, kad tai aklavietė, turėtų persvarstyti savo strategiją, ir sprendimą tikrai rastų”, – teigia S.Jobsas.

Žlugs ar nežlugs?

Taigi kokia ateitis pranašaujama eurui bei Europos rinkoms ir ar skolos jas pražudys, ar bus spėta rasti išeitį? Nuomonės čia ir vėl išsiskiria. Štai žymus ekonomistas, Volstrito analitikas dr. Michaelas Hudsonas teigia, kad skolos – išpūstas baimės burbulas. Esą skola nėra jokia problema, nes juk visada galima spausdinti pinigus deficitui padengti. Jo teigimu, paniką dėl skolos kelia tik bankų lobistai, siekiantys sumažinti finansinio reguliavimo naštą. M.Hudsonas ragina nepamiršti politinės ekonomikos pionieriaus Adamo Smitho minties, kad nė viena valstybė negali atiduoti skolos, nes ekonomika paremta tikėjimu, jog investuotojai nesugalvos atsiimti pinigų vienu metu.
Tačiau yra ir juodesnių scenarijų, nei piešia M.Hudsonas. Minėti bankų lobistai praėjusią savaitę buvo bejėgiai prieš gandus, kad žlugimas kelia grėsmę keliems didiesiems Europos bankams – “Royal Bank of Scotland”, “BNP Paribas”, “Deutsche Bank” bei “Intesa Sanpaolo”. Baimė, kad šie ir kiti bankai nebegalės mokėti savo obligacijų įmokų, smarkiai pakėlė nuo šios grėsmės draudžiančių vertybinių popierių kainas. Tad dabar norint apdrausti 10 mln. Lt vertės obligacijas tektų pakloti 343,54 tūkst. Lt, o tokia kaina rodo, kad bankų ateitimi išties rimtai abejojama.
“Manome, kad rugsėjį arba spalį Europos rinkos laukia šokas, kuris bus blogesnis nei bet kas, ką matėme anksčiau”, – teigia Londono banko atstovai, atmetantys bet kokį optimistiškesnį scenarijų.