Mintis įvertinti knygų keliamą pavojų gali atrodyti keista – juk jos yra informacijos, žinių ir idėjų šaltinis bei svarbi mokymosi ir tobulėjimo priemonė. Tačiau ar visose knygose pateikiamos idėjos yra naudingos ir negali pakenkti valstybei?

Organizacija „Human events“ apklausė grupę mokslininkų, siekdama išsiaiškinti žalingiausių XIX ir XX amžiaus knygų dešimtuką. Į jį pateko net dvi Karlo Marxo knygos – „Kapitalas“ ir „Komunistų manifestas“, žmonių galvose pasėjusios „proletarinės utopijos“ sėklą, kurią puoselėti bandė „Sovietų Sąjungos Blogio Imperija“. Antroji vieta teko Adolfo Hitlerio „Mano kovai“, kurioje jis išdėstė savo rasistinę ir antisemitinę viziją, padėjusią pagrindus nacistinei Vokietijai ir Antrajam pasauliniam karui.
Dešimtuke galima rasti ir prieštaringiau vertinamų Auguste’o Comte’o (Ogiusto Konto) bei Friedricho Nietzsche’s knygų, kuriose autoriai suabejojo Dievo egzistavimu ir religijos vaidmeniu visuomenėje. Sąrašą užbaigia… Johno M.Keyneso „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“, kuri metė iššūkį klasikinei ekonomikai, sukėlė ekonominės minties revoliuciją ir padarė didelę įtaką šiuolaikiniam makroekonomikos mokslui.
Akylam skaitytojui bus akivaizdu, kad su šiuo sąrašu kažkas negerai. Problemą atskleidžia viena labai svarbi „smulkmena“ – šią apklausą atliko politinė organizacija, parinkdama šališkus itin konservatyvių pažiūrų respondentus. Akivaizdu, kad knygos „žalingumas“ priklauso nuo jos turinio objektyvumo bei nešališkumo ir, svarbiausia, skaitytojo gebėjimo kritiškai vertinti informaciją. Neturint pastarosios kompetencijos, kai kurių knygų iš tiesų reikėtų vengti.
Kaip ekonomikos knygos ir idėjos gali būti žalingos valstybei ir jos gyventojams? Pavyzdžiui, ar galima pernai į lietuvių kalbą išverstoje Paulo Krugmano knygoje „Įveikime ekonominę depresiją“ rasti meškos paslaugų? Šioje knygoje kritikuojama pastaraisiais metais daugumos valstybių taikyta taupymo politika. Bandymas sumažinti biudžeto deficitą, kai visuminė paklausa mažėja, yra tiesus kelias į dar didesnį ekonomikos nuosmukį ir nedarbą. Su šiuo faktu ginčytis sunku: jei vienu metu taupo ir šalies gyventojai, ir įmonės, ir užsienio valstybės, valdžios sektoriaus taupymas gali dar labiau įsukti nuosmukio spiralę.
Tačiau problema yra ta, kad autorius valdžios sektoriaus išlaidų didinimą pateikia kaip vienintelę alternatyvą, per daug nesigilindamas į tokios politikos pasekmes. Praktiškai yra tik du šaltiniai, leidžiantys padidinti išlaidas, – mokesčių didinimas arba skolinimasis (kai kurios šalys gali aktyviau išgauti gamtinius išteklius arba privatizuoti valstybės turtą, tačiau dažniausiai tokių galimybių nėra). Pirmuoju – mokesčių didinimo atveju ekonomikos paskatinimo tikėtis naivu, nes valstybė viena ranka iš gyventojų ir įmonių lėšas paima, o kita ranka jas perskirsto. Teigiamas ekonominis efektas galimas tik tuomet, kai valstybė tas lėšas panaudoja efektyviau arba perskirsto iš taupančių išlaidaujantiems: pirmas scenarijus yra itin retas, antras – gana amoralus.
Jei valstybė išlaidas didina skolindamasi, tada ji ekonomiką gali paskatinti ateities sąskaita – skolą turės grąžinti ateities mokesčių mokėtojai. Todėl šis būdas yra augimo ir klestėjimo pasiskolinimas iš ateities kartų. Tokia politika nebūtinai žalinga, ypač jei dabartinės ekonomikos problemos gali turėti ilgalaikių neigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių – ilgalaikio nedarbo, darbuotojų kompetencijų praradimo, skurdo ar socialinių neramumų. Tačiau tam, kad valstybė galėtų labiau išlaidaudama išeiti iš krizės, ji turi turėti galimybių pasiskolinti. O tokių galimybių kai kurios valstybės turi itin mažai, ypač tada, kai skola ir biudžeto deficitas jau yra netvariai išsipūtę.
P.Krugmano receptai puikiai tinka JAV, Jungtinei Karalystei ar Japonijai, kurių centriniai bankai be apribojimų gali spausdinti pinigus ir skolinti savo vyriausybėms. Euro zonos valstybės, kurios pirštu badomos ir kritikuojamos šioje knygoje, tokios prabangos neturi: ES sutartys draudžia Europos centriniam bankui tiesiogiai skolinti šalių narių vyriausybėms. Tačiau blogiausia tai, kad toks įtaigiai knygoje siūlomas „akivaizdus krizės sprendimo būdas“ užliūliuoja vyriausybes, įtikindamas, jog gaudamos pigių skolintų pinigų jos išlaisvinamos nuo pareigos ieškoti galimybių įgyvendinti struktūrines reformas, padidinančias šalies konkurencingumą, paskatinančias gyventojus ir įmones imtis ekonominės veiklos, o ne bijoti ir taupyti.
Kai kurie lietuviškų knygų autoriai taip pat bando blizginti tik vieną medalio pusę ir problemų sprendimo būdų ieškoti per siaurame galimybių lauke. Ar tikslinga retoriškai klausti, kaip išgyvena gaunantieji minimalią algą? Taip, tai labai aktualus ir empatiškas klausimas, tačiau atsakymas į šį klausimą tikrai nepasufleruos problemos sprendimo būdo. Todėl problemos sprendimo ieškantis ekonomistas turėtų klausti, kodėl šalies produktyvumas ir konkurencingumas neįgalina mokėti adekvataus darbo užmokesčio, kokius įstatymus reikia pakeisti, kokius privataus verslo iniciatyvą apribojančius pančius sutraukyti ir kokią korupciją ar biurokratiją nuslopinti, kad šalyje didėtų darbo našumas ir atlyginimai?
Teigti, kad mažą darbo užmokestį lemia ne atitinkamas produktyvumas, o godumas ir nemokėjimas skaičiuoti, – tai gana ciniškai ignoruoti ekonomikos dėsnius. Žinoma, darbuotojo produktyvumą – gebėjimą sukurti prekę ar suteikti paslaugą – lemia ne tik jo kompetencijos ir pastangos, bet ir daugybė kitų veiksnių, pavyzdžiui, darbo priemonių kokybė, įmonės veiklos organizavimo efektyvumas, paklausos dydis ir galimybė pasiekti masto ekonomiją, mokestinė, politinė bei teisinė aplinka. Kasinėkime šiuos lobynus ir nereikės galąsti tokio buko, bet pavojingo instrumento, kaip minimalus mėnesinis atlyginimas.
Ar objektyvu yra teigti, kad privačios ligoninės Lietuvoje atlieka tik plastines operacijas „poniutėms“, o valstybinių ligoninių kuriamos vertės niekas nesuvokia? Lygindami viešojo ir privataus sektoriaus teikiamas paslaugas, pastarojo atstovai nori tik vieno – lygių galimybių konkuruoti. Tokios galimybės įteisintos valstybėse, į kurias taip trokštama lygiuotis, pavyzdžiui, Švedijoje. Ten pagrindinis tikslas yra suteikti gyventojams geriausias viešąsias paslaugas, ir visai nesvarbu, ar tai atliks privati, ar valstybinė įstaiga. Lietuvoje vis dar svarbesnis prioritetas išlieka suteikti darbo valstybinėms įstaigoms, o ne pasidomėti, ar tos pačios paslaugos privatus sektorius negalėtų atlikti už mažesnę kainą.
Visuomet atsiras knygų, kurių autoriai vadovausis emocijomis, o ne argumentais, kuriose prielaidos bus painiojamos su faktais, o išimtys pateikiamos kaip universalūs reiškiniai. Jos įkalina siauroje ideologinėje terpėje ir neleidžia ieškoti tiesos už tikėjimo bei komforto zonos. Tokios knygos yra jei ne pavojingos, tai bent jau menkai naudingos.

Blogiausia, kad įtaigiai knygoje siūlomas „akivaizdus krizės sprendimo būdas“ užliūliuoja vyriausybes.