Kodėl Rytų Ukrainos gyventojams, pavyzdžiui, Donecko ir Luhansko miestelėnams, kurią nors dieną neišėjus į gatves ir nesustojus į gyvą grandinę? Kodėl protestuojant prieš karą nesujungus gyva žmonių grandine Kijevo ir Mariupolio, Kijevo ir Odesos?

Tokie klausimai – nuoroda į 1989-ųjų Baltijos kelią. Atsakymams nereikia apklausų. Rytų Ukraina – ne Lietuva, nors tuose kraštuose apstu ilgesnių ar trumpesnių civilių automobilių vilkstinių. Bet piliečiai ne vyksta pareikšti savo laisvės siekių kaip Lietuvoje prieš 25 metus, o bėga nuo karo. Be to, labai skiriasi tuometinių lietuvių ir dabartinių Rytų Ukrainos gyventojų galvų turinys.

Matėme vaizdus, kaip kokio nors Donecko srities kaimo gyventojų minia užtverdavo kelią Ukrainos šarvuočiams. Vadinasi, pilietinės energijos yra, tik jis besikeičiančiu santykiu padalytas tarp vadinamųjų separatistų ir vieningos Ukrainos šalininkų. Ukrainoje vykdomos antiteroristinės operacijos zona – palyginti maža ir vis mažėjanti dėmė žemėlapyje. Tačiau tenai užspeista maždaug tiek žmonių, kiek kažkada sustojo į Baltijos kelią.

Sakoma, kad Baltijos kelias – milžiniškas „flashmob’as“. Tai grupė žmonių, kurie staigiai susirenka kokioje nors viešoje vietoje, padaro kažką neįprasta, paskui išsiskirsto. Vis dar svarstoma dėl šio žodžio vertimo į lietuvių kalbą: spietis, spiečius, sąlėkis, žaibinė mobilizacija.

Baltijos kelias – tas „flashmob’as“, kurio apimtis sukūrė naują kokybę. Kosminių palydovų – greta kitų sekimo priemonių – fiksuotas žmonių spiečius, sąskrydis, sąlėkis parodė pasauliui, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės pasiryžę keisti politinę geografiją, kurios kontūrai nubrėžti 1939-aisiais Molotovo-Ribbentropo paktu.

Praėjus maždaug trims mėnesiams po 1989 m. rugpjūčio 23-iosios Maltoje įvyko Michailo Gorbačiovo ir George’o Busho vyresniojo susitikimas. Sutarta dėl šaltojo karo pabaigos. Be  jokios abejonės, Baltijos kelias buvo rimtas argumentas siekiant, kad M.Gorbačiovas įvykdytų tai, ką Josifas Stalinas pažadėjo Franklinui Rooseveltui, bet netesėjo – surengti laisvus rinkimus Baltijos šalyse ir leisti joms apsispręsti.

Praėjus savaitei po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po Baltijos kelio ir susitikimo Maltoje išties įvyko laisvi rinkimai Lietuvoje, bet iš paskos sekė Sovietų Sąjungos agresija – 1991-ųjų sausio 13-oji.

Yra ženklų, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau ne vienus metus bando primesti Vakarams neformalų susitarimą, pagal kurį būtų padalyta Ukraina. Susitarti, atrodo, nepavyko, todėl Rusija įsikibo dantimis į rytinę Ukrainos dalį. Vadinamasis hibridinis karas paveikesnis nei žiaurūs sovietų bandymai 1991 m. sausį įvykdyti perversmą Lietuvoje.

Žvelgdami į Baltijos kelio laikus galime pamąstyti apie situacijos trapumą. Stambaus masto jėgos panaudojimas Lietuvoje nebūtų sukėlęs pasaulinio karo. Hibridinis karas Ukrainoje šiais laikais gali virsti atvira ginkluota Ukrainos ir Rusijos konfrontacija, tačiau aiškiai pareikšta, kad NATO į konfliktą nesikiš, kol nekils pavojaus kuriai nors iš Aljanso šalių.

Rusijai taikomos ekonominės sankcijos turi ribas, o Rusijos valdžia kol kas nerodo ženklų, kad dėl sankcijų būtų linkusi pakeisti savo politiką Ukrainoje.

Kol mūsų verslininkai bando apskaičiuoti nuostolius dėl atsakomųjų Rusijos sankcijų, Lietuvoje kyla kainos. Priežastis – ne Rusija. Tokiomis vartotojams pritaikytomis „sankcijomis“ šalies verslas rengiasi euro įvedimui. Tačiau tuo nepatenkintieji tikrai nesustos į naują Baltijos kelią.

Baltijos kelias parodė pasauliui, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės pasiryžę keisti politinę geografiją, kurios kontūrai nubrėžti 1939-aisiais Molotovo-Ribbentropo paktu.