Ar galima teisti už „neteisingą” politiką?

Pasaulio politikai išgirdo netikėtą žinią iš Islandijos. Prieš teismą stojo buvęs Islandijos premjeras Geiras Haarde, kuris kaltinamas savo veiksmais ar neveikimu sukėlęs bankų krizę šalyje. Teismo procesas pasaulyje ir pačioje šalyje vertinamas prieštaringai. Ar gali būti teisiamas politikas už savo vykdytą politiką, net jei ji daliai žmonių atnešė žalos?

Ar yra „teisinga“ politika?

Politikos filosofai iš esmės sutaria, kad politika nėra nei gera, nei bloga, nei teisinga, nei neteisinga. Politika yra tiesiog politika. Vienam žmogui ar žmonių grupei vieni politiniai sprendimai gali būti palankūs, tačiau tuo pačiu kitiems žmonėms jie bus nepalankūs. Todėl politika yra kompromisų paieška. Be to, galima įvairiai traktuoti politinius veiksmus ir gauti įvairių vertinimų. Pavyzdžiui, jeigu apklausime ekonomistus, kaip jie vertina buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės Vilijos Blinkevičiūtės politiką, kai artėjant krizei buvo smarkiai didinamos socialinės išlaidos, tai daugelis sutiktų, kad tai buvo trumparegiški ir pražūtingi veiksmai. Tačiau socialiai pažeidžiami gyventojai patvirtins, kad p. Blinkevičiūtės veiksmai buvo kuo geriausi.

Tačiau visuomenė su teiginiu, kad politika yra neutrali nenori sutikti. Žmonių miniai labai greitai tampa aišku, kurie politikai geri, kurie blogi, kokia politika yra teisinga, o kuri ne. Žmonių akyse vieni politikai yra teisingi, o kiti – ne.

Visgi tarptautinėje erdvėje politikų teismai vertinami kritiškai ir įtariai. Vyrauja nuomonė, kad demokratinėje valstybėje politikams taikoma tik politinės atsakomybės forma. Jie už savo kadencijos veiksmus atsako per rinkimus. Ar politika tinkama galutinai nusprendžia ne kitų šalių vadovai, ne ekspertai ir net ne mokslininkai, bet šalies rinkėjai. Kitaip nėra aišku, kas galėtų būti tas „objektyvus“ teisėjas, kuris įvertintų ar vakarykštė politika buvo teisinga?

Štai Ukrainoje dabartiniai valdantieji nutarė, kad buvusios premjerės Julijos Tymošenko vykdyta politika buvo nusikalstama. Politikė stojo prieš teismą, tačiau kaip ją nuteisti ir už ką? J. Tymošenko kaltinama, kad pasirašė nenaudingą dujų pirkimo sutartį Ukrainai. Bet jeigu ji tos sutarties būtų nepasirašiusi, tai Ukrainai būtų nebetiekiamos dujos ir žmonės nebūtų turėję šildymo – ar tai būtų teisinga politika? Taip klausia teismo kritikai.. Tarptautinė bendruomenė tokį J. Tymošenko teismą laiko susidorojimu, opozicijos represavimu ir jį smerkia.

Politikai nėra neliečiamieji

Nereikia manyti, kad politikai išvis negali būti teisiami. Gali, ir jie yra teisiami, tačiau ne už politiką, bet už kriminalines, civilines ar administracines veikas, kurios pažeidžia įstatymus. Italijos premjeras Silvio Berlusconi teisiamas už santykius su nepilnamete, buvęs Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas už fiktyvų įdarbinimą, Viktoras Uspaskichas už apgaulingą buhalterijos tvarkymą ir t.t.

Sudėtingiau yra su buvusiais diktatoriais, kurie teisinę sistemą priderina prie savo veiksmų, todėl bet kokia jų veikla teisiškai gali būti pateisinama. Buvę diktatoriai dažniausiai apkaltinami nusikaltimais žmoniškumui – tai reiškia, kad jų veiksmai buvo sąmoningai nukreipti susidoroti su civiliais. Irako vadovas Saddamas Husseinas nuteistas už tai, kad įsakė nužudyti daugybę kurdų, Muammarui Gaddafi gresia atsakomybė už susidorijimą su protestuotojais, analogiškai kaip ir Egipto prezidentui Hosni Mubarakui.

Ką parodys Islandijos teismas?

Grįžtant prie Islandijos įvykio, tai bus įdomus procesas, nes jis gali būti pamoka ir pavyzdys ateičiai.

Šiame procese yra daug klausimų, kurių aiškinimasis bus įdomus. Islandijos premjeras kaltinamas už „didžiulį aplaidumą“. Neaišku, kaip bus bandoma išmatuoti tą aplaidumą ir ar bus įrodinėjama, kad tas „aplaidumas“ buvo sąmoningas. Vargu ar kas tiki, kad buvęs premjeras buvo koks nors piktavalis specialiai sumanęs pražudyti Islandijos ekonomiką.

Dar viena svarbi aplinkybė ta, kad dabar Islandiją valdo G. Haarde oponentai, kurie nėra abejingi bylos eigai. Jei bylą bus bandoma įtakoti politiškai, tai tokie veiksmai prieštarautų demokratijos principams, kad teisminė, vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžios yra atskirtos. Griežtai prieš tokį kišimąsi pasisako ir Europos žmogaus teisių teismas. Ir, galiausiai, neaišku, kaip toli tokie teismai galėtų nuvesti? Ar tai bus bandymas didinti politinių lyderių asmeninę atsakomybe už valdymo padarinius? Ar iš tokios praktikos bus galima mokytis? Ar tai tik teisinis akligatvis? Gal per kitus rinkimus G. Haarde partija laimės rinkimus ir sekdami precedentu nutars iškelti bylą dabartiniams valdantiesiems? Ir taip politikai galėtų teistis be galo, be krašto…

Islandija yra nedidelė, bet rimta valstybė su išvystyta demokratija, nepriklausomais teismais, todėl kitos demokratinės šalys žiūri į ją su smalsumu, kaip į partnerę, kurios demokratinė raida turi įtakos kitoms demokratijoms. Teismo už politiką procesas parodys privalumus ir trūkumus ir privers kitus politikus susimąstyti.

Kadaise panašiai absoliutūs Europos karaliai žiūrėjo į Liudviko XVI teismą XVIII a. pab. Prancūzijoje.