"Veido" archyvas

Mūsų vaikai ne tik meile gyvi…

Diskusijos apie išties ilgiausias Europoje motinystės atostogas nerimsta ir nerims. Vienos mamos jų dėka planuos būsimus vaikelius, kitos tyliai manys, kad imdamos išmokas skriaudžia silpną valstybę. Tokioms gerai būtų žinoti, kad kitose šalyse, nors mokamos motinystės atostogos ir trumpesnės, šeimoms jų poreikis nėra gyvybiškai svarbus – tai daugiau valstybės pagarbos motinystei ir tėvystei gestas. Nėra svarbus, nes auginantys vaikus žmonės ten yra remiami daugybe kitų būdų ir turi aibes orių pasirinkimų.

Išmokos vaikams

Šiuo metu Lietuvoje tokios išmokos gavėjų skaičius sumažintas perpus ir yra mažiausias visoje ES. Išmokas gauna tik socialiai remtinų šeimų vaikai iki mokyklinio amžiaus ir gausių šeimų vaikai iki pilnametystės. Palyginti: Vokietijoje ir Belgijoje visi, ne tik skurstantys, vaikai gauna daugiau nei po 500 Lt kas mėnesį, o Anglijoje tokia išmoka viršija netgi 1000 litų. Ir mokama iki pilnametystės arba kol vaikas mokosi dieninėse studijose.

Darželių problemos

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, Lietuvoje beveik dešimt kartų mažiau nei kitose šalyse vaikų lanko ikimokyklines ugdymo įstaigas. Tokia situacija susidaro dėl vietų darželiuose stygiaus ir paslaugų kokybės keblumų. Kaip yra pasaulyje? Norvegijoje ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko net 60 proc. vaikų iki trejų metų, Lietuvoje – vos 11 proc. Nuo trejų metų – Anglijoje, Skandinavijoje – apie 90 proc., Lietuvoje – 57 proc. Sostinėje kai kurioms šeimoms ši paslauga tampa nebeįkandama dėl įteisinto “abonentinio ugdymo mokesčio”. Tai reiškia, kad mokėti reikia, nežiūrint vaiko buvimo darželyje trukmės ir priežasties (liga ir pan.), ir nepaisant, kad darželis buvo uždarytas ir neteikė šios paslaugos keletą vasaros mėnesių.

Jei Vyriausybė sukurs ir įgyvendins efektyvią, visiems vaikams prieinamą ir visų poreikius tenkinančią ikimokyklinių įstaigų plėtros programą, galbūt ir mes vesime į lopšelius savo mažuosius, galbūt pamažu net įtikėsime, kad jiems ten gera. Tai bus paskata mamoms ir tėčiams palyginti ramiai dirbti ir uždirbti tiek sau, tiek valstybei. O jei prisidėtų dar ir galimybė dirbti ne visą darbo dieną ar kitaip derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus – supanašėtume į savo piliečius gerbiančias šalis.

Visiškai nemokamas mokslas

Lietuvoje didelė dalis mokymo priemonių turi būti privalomai perkama tėvų sąskaita (pratybos, trūkstami vadovėliai, priemonės ir t.t.). Tuo tarpu mokinio krepšelis yra leidžiamas neatsakingai, o tėvai negali kontroliuoti šio proceso. Beveik nėra užimtumo po pamokų, didžioji dalis būrelių mokami.

Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje mokslas valstybinėse mokyklose ir mokymosi medžiaga nemokama. Švedijoje nemokami ne tik mokslas, vadovėliai, bet ir pietūs. Danijoje didelis dėmesys skiriamas vaiko užimtumui po pamokų, veikia dienos centrai jaunuoliams.

Kiti paramos būdai

Šalyse, kur gyvybė yra vertybė ne tribūnose, o reali politika, šeimų skatinimo mechanizmus kuriančios institucijos atviros ir kūrybingos. Lietuvoje egzistuoja tik finansinė parama šeimoms – pašalpos (kaip apsauga nuo skurdo) ir draudiminės išmokos (kai kompensuojamos neuždirbtos pajamos). Tai – primityvus paramos modelis, kuris ilgainiui prijaukina piliečius gyventi nesuvokiant, kad visas jiems išmokamas pašalpas kažkas turi uždirbti. Kitose pasaulio šalyse sukuriamos paslaugų ar netiesioginės finansinės paramos priemonės: tarkime, Airijoje dalį būsto nuomos mokesčio už auginančią vaikus šeimą valstybė sumoka iš biudžeto tiesiogiai nuomininkui. Austrijoje gimus kūdikiui jo vardu valstybė atidaro tiesioginę kaupiamąją banko sąskaitą, į ją sistemingai yra pervedama dalis lėšų vaiko reikmėms, dalyje kitų šalių yra papildomai ir gerokai gausiau finansuojamas neįgalių vaikų ugdymas.

Gal mums paramos nereikia?

Galėtume taip kalbėti, jei mūsų atlyginimai būtų didesni už gaunamus kitose Europos šalyse. Deja, deja… Ir minimalus, ir vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra vienas mažiausių ES.

Krizė palietė ne tik mažas, bet ir vidutines pajamas gaunančias šeimas, kurios nukentėjo per darbo vietų mažinimą, mažėjantį darbo valandų skaičių, išlaidų didėjimą, augant paskolų palūkanoms ir brangstant energijai. Sunkiai besiverčianti, bet dirbanti ir besistengianti save išlaikyti šeima šiandien yra palikta be jokios, net minimaliausios, valstybės paramos. Išmokų vaikams nebeliko, komunalinių mokesčių ar mokymo įstaigų mokesčių lengvatos netaikomos. Mūsų šalyje net mokesčių lengvatos, siejamos su asmenų skaičiumi šeimoje, palyginti su kitomis šalimis, yra tik simbolinės.

Apskaičiuotas nonsensas, kodėl neapsimoka dirbti…

Praktiniai pavyzdžiai visuomet tikroviškiau rodo situaciją. Tad pateikiame panašių, bet kartu visiškai skirtingų šeimų, auginančių po tris vaikus (darželinuką ir du mokyklinukus), istorijas.

• Pirmoji: abu tėvai nedirba ir yra registruoti kaip oficialūs bedarbiai. Bedarbio pašalpos mokėjimo terminai baigėsi. Taigi iš viso jų pajamos sudaro 0 Lt. O darbo vis nėra… Tokiai šeima tampa socialiai remtina ir gauna socialinę pašalpą (1575 Lt/mėn.), išmokas vaikams (156 Lt/mėn.), lengvatas būsto šildymui ir karštam vandeniui (jei turimas turtas neviršys nustatytų normatyvų) bei darželio mokesčio lengvatas (viso vidutiniškai apie 200 Lt/mėn.), dar 312 Lt vienkartinę paramą mokyklos reikmenims įsigyti (kad būtų lengviau vertinti, išdalykim ją į 26 Lt/mėn. santykį) ir nemokamą vaikų maitinimą mokyklose (apie 160 Lt/mėn.). Iš viso tokia šeima tiesiogine ir netiesiogine parama gauna apie 2117 Lt.

• Antroji: abu tėvai nedirba ir yra registruoti kaip oficialūs bedarbiai. Bedarbio pašalpos mokėjimo terminai nesibaigė. Abu tėvai gauna bedarbio pašalpą (vidutinė 500 Lt/mėn.). Taigi iš viso jų pajamos sudaro 1000 Lt (po 200 Lt asmeniui). Tokia šeima tampa socialiai remtina ir gauna socialinę išmoką (dar 405 Lt/mėn.), išmokas vaikams (156 Lt/mėn.), šildymo lengvatas bei ikimokyklinio ugdymo įstaigų lengvatas (apie 200 Lt) ir nemokamą vaikų maitinimą mokyklose (apie 160 Lt). Iš viso tokia šeima tiesiogine ir netiesiogine parama gauna apie 1921 Lt.

• Trečioji: abu tėvai dirba. Abiejų pajamas sudėjus ir mokesčius atskaičius, asmeniui šeimoje lieka po 349 Lt (1745 Lt/mėn.). Šiuo atveju pajamas mažins išlaidos, kad galėtų dirbti (transportas, drabužiai, pietūs mieste ir t.t.) – vidutiniškai po 200 Lt vienam suaugusiajam. Pagal galiojančią tvarką tokia šeima vis dar yra socialiai remtina, bet socialinės išmokos jau nebegaus, nes mokėtinas skirtumas bus per mažas. Šeima vis dar gali tikėtis gauti išmokas vaikams (156 Lt/mėn.), šildymo lengvatų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų lengvatą (apie 200 Lt) ir nemokamą vaikų maitinimą mokyklose (apie 160 Lt/mėn.). Iš viso tokiai šeimai pajamų “į rankas” liks 1745 – 400=1345 Lt/mėn., o tiesiogine ir netiesiogine parama gaus apie 516 Lt. Taigi iš viso 1861 Lt/mėn.

• Ketvirtoji: abu tėvai dirba ir atskaičius mokesčius uždirba kiekvienam asmeniui šeimoje po 360 Lt (1800 Lt). Vėlgi skaičiuokime išlaidas kelionei, drabužiams, pietums (po 200 Lt abiem). Tokia šeima jau nebetenka socialiai remtinų asmenų statuso. Ji viso labo gali tikėtis gauti išmokas vaikams (156 Lt) ir nemokamą vaikų maitinimą mokyklose (apie 160 Lt). Taigi iš viso tokios šeimos pajamos “į rankas” sudarys 1716 Lt.

Šiais atvejais šeimos dar turi teisę gauti paramą iš intervencinių atsargų – t.y. maisto paketus, gerinančius jų išgyvenimo perspektyvas kruopomis ir miltais…

• Penktoji: abu tėvai dirba. Abiejų pajamas sudėjus irmokesčius atskaičius asmeniui šeimoje lieka po 530 Lt (2650 Lt). Tokia šeima Lietuvoje laikoma pasiturinti ir į jokias Valstybės paramos ar skatinimo formas nebegali pretenduoti. Iš viso tokiai šeimai pajamų “į rankas” liks 2650 – 400 (išlaidos transportui, rūbams, pietums ne namie) = 2250 Lt.

Gal išvadas jau pasidarėte patys? Taip, du suaugę žmonės palieka savo tris atžalas namie ar įstaigose turėdami vieną tikslą: uždirbti pakankamai pajamų savo šeimai. Rezultatas – palyginti su pirmąja šeima papildomai uždirbami 133 Lt, ir jokių papildomų mokesčių lengvatų ar kitų paskatos dirbti priemonių. Tik su auklėmis ar įstaigose palikti vaikai, nuolatinis nuovargis ir visi kiti padariniai dėl užimtumo.

Nejauskime kaltės!

Taigi grįžtant prie kaltės, kurią dėl visuomenės spaudimo jaučiame gaudamos motinystės pašalpą…

Stulbinama statistika: kitose šalyse, net ir turinčiose vienas trumpiausių finansuojamų motinystės atostogų (JAV ar Liuksemburge) savo kūdikius iki dvejų metų augina apie 48 proc. motinų, o iki mokyklos – apie 25 proc. Ir taip yra dėl pakankamo pragyvenimo lygio ir galimybės sukaupti reikiamų lėšų iki gims kūdikis arba išgyventi iš vieno iš tėvų darbinių pajamų.

Tuo tarpu įvertinus pajamų ir mokamų mokesčių skirtumus tarp šių šalių ir Lietuvos peršasi akivaizdi išvada: Lietuvoje išgyventi iš vieno atlyginimo šeimai, net ir auginant vieną vaiką, neįtikėtina prabanga. Sukaupti reikiamą sumą, kad mama galėtų auginti kūdikį iš santaupų – sunkiai įmanoma. Taigi jei atsiliepsime į mažylių poreikį augti su mama, be Valstybės paramos mūsų greičiausiai lauks tik skurdas.