Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos padėtis kebli: gintaro ištekliai riboti. Tačiau susikurti gintaro šalies įvaizdžio ir tapti patraukliai užsienio turistams tai nesukliudė. Išmokę apdirbti gintarą ir susikūrę unikalią savo krašto istoriją lietuviai atkreipė ir pasaulio dėmesį.

Dėl politinės padėties nutrūkus Lietuvos ryšiams su gintaro išteklių turtinga Kaliningrado sritimi, šalies gintaro perdirbėjai ir su juo dirbantys tautodailininkai jau kuris laikas jaučia nerimą. Ieškant išeičių ne tik dairomasi naujų rinkų, bet ir vis garsiau diskutuojama, kad apsirūpinti gintaro žaliava Lietuva kurį laiką pajėgtų ir pati.

Aplinkos ministerijai informavus, kad Geologijos tarnyba skelbs detalios šalies gintaro išteklių žvalgybos konkursą, o pavasariop išduos leidimus ir jo kasybai, dalis visuomenės sunerimo. „Klausimas, kokį gintarą iškasime, kokia bus jo vertė, o svarbiausia – ar vietiniai meistrai jį įpirks. Jau dabar vienas gramas šalies auksu ir pasididžiavimu vadinamo gintaro vertas daugiau nei sidabro gaminiai parduotuvėse. Niuansų daugybė“, – konstatuoja Palangos gintaro meistrų gildijos pirmininkas Albertas Petkevičius.

Geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas kol kas nežino, kokie kiekiai galėtų patenkinti Lietuvos gintaro gamintojų ir perdirbėjų lūkesčius, tačiau primena, kad Lietuvos geologijos tarnyba dar 1922 m. yra išžvalgiusi gintaro telkinį ties Juodkrante, Kuršių marių dugne. Paklaustas, apie kokius kiekius sukasi kalba, J.Satkūnas mini daugiau nei 110 t gintaro minėtame plote, o prognoziniuose – dar 220 t. Palyginti su Kaliningrado srities telkiniais, kuriuose susikaupę 95 proc. viso pasaulio gintaro, o pastaraisiais metais iškasama po 300 t, mūsų ištekliai labai kuklūs, tačiau pašnekovas neabejoja, kad pradėjusi eksploatuoti savo gintarą Lietuva galėtų sustiprintų savo, kaip gintaro šalies, įvaizdį.

Tokie J.Satkūno užmojai nesulaukia Lietuvos akademikų bendruomenės pritarimo, nepagrįsti jie atrodo ir Gintaro dirbinių gamintojų ir eksportuotojų asociacijos pirmininkui Šarūnui Davainiu. „Manau, kad Geologijos tarnybos direktorius pats nesuvokia, ką kalba. Jo užmojai neturi jokio ekonominio pagrindo. Tiesa, lenkai kasa savo šalyje šią žaliavą, bet jiems nereikia saugoti Neringos gamtos“, – nepamiršti galimo neigiamo poveikio aplinkai ragina Š.Davainis.

Jam antrinanti archeologijos mokslų daktarė Audronė Bliujienė sutinka, kad iškastas Lietuvos gintaras neišgelbėtų tautodailės meistrų ir smulkiųjų gintarų apdirbėjų (kiekiai pernelyg kuklūs), tačiau Lietuvos, kaip gintaro šalies, įvaizdį galutinai sugriautų.

Šiandienos geologų diletantizmas ir nepagrįsto kalbos itin erzina ir ilgametį Geologijos instituto mokslinį bendradarbį Vladą Katiną. „Niekas, net ir pat Dievas, neturi duomenų, kiek tonų gintaro šiuo metu galėtų būti Kuršių mariose. Kol neatlikta detali žvalgyba, sunku pasakyti, ar apsimokėtų jo eksploatacija ir gavyba“, – teigia daug metų gintarą ir gintarines nuogulas tyrinėjęs mokslininkas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m