"Veido" archyvas

Tikslas: pokyčiai

Nuo pat šešiolikos metų Jurga nuolat su kuo nors rimtai draugaudavo: vos nutraukusi vienus santykius, iš karto stačia galva nerdavo į kitus. Gyventi poroje jai atrodė kur kas lengviau: mylimasis klausydavosi jos istorijų, apgindavo ją, jei prireikdavo, guosdavo ir linksmindavo. Jurga suprato, kad palaikyti santykius jai paprasta: ji tai puikiai sugeba. O štai būti vienai, nuo nieko nepriklausomai ir pasikliauti vien savo jėgomis ji nemokėjo.

Iš pradžių Jurga su tuo taikstėsi manydama, kad vieniems geriau sekasi vienoks gyvenimo būdas, kitiems – kitoks. Tačiau galiausiai ji pamatė, kad nebesugeba baigti santykių net su tais žmonėmis, kurių nemyli. Iškęsti prastą draugo elgesį jai atrodė lengviau nei išsiskirti ir būti vienai.

Vis dėlto Jurgai jau seniai buvo ne šešiolika. Todėl ji suprato, kad visą gyvenimą priklausyti nuo kitų negalės, – privalo išmokti tvarkytis pati. Būdama 28-erių paliko vaikiną, su kuriuo draugavo penkerius metus, išsinuomojo vieno kambario butą ir pasiryžo išmokti nepriklausomos viengungės gyvenimo. Jurga manė, kad pratintis teks kelis mėnesius. Tai užtruko metus: jie buvo sunkiausi merginos gyvenime. Jurgai teko ne tik ištverti tai, kad ji viena (prie to ji buvo nepratusi), bet ir iš naujo mokytis tikėjimo savimi, ryžtingumo ir sprendimų priėmimo.

Ir tik pagaliau pajutusi, kad išmoko būti nepriklausoma, Jurga vėl užmezgė naujus santykius, tik šįkart su kitokio būdo vyru – tokiu, kuris leido jai savarankiškai siekti tikslo, neribojo laisvės ir skatino turėti savo nuomonę, o ne tik pritarti vyrui, kaip buvo pratusi.
Jurgos istorija – tai pavyzdys, kaip užsibrėžus tikslą galima pakeisti savo charakterį. Tai taip pat sudėtinga, kaip sunku įnikusiajam į svaigalus negrįžti prie senų įpročių. Tačiau atpratus nuo priklausomybių galima pradėti naują gyvenimą…

Nekintančių dalykų nėra

Ilgai buvo linkstama manyti, kad suaugusio žmogaus charakteris nesikeičia; kai mūsų asmenybė susiformuoja, išryškėja stipriosios ir silpnosios jos savybės, ir su tuo tenka taikstytis visą gyvenimą. Ir jei nuo vaikystės žmogus buvo ramus, jokia gyvenimiška patirtis nepavers jo vietoj nenustygstančiu akiplėša.

Vis dėlto naujausi psichologiniai tyrimai rodo ką kita.

Svarbiausi charakterio bruožai ne tik bėgant laikui vystosi ir tobulėja arba silpsta, bet gali būti ir visai pakeisti. Tam tereikia tik valios, pasiryžimo ir tikėjimo.

Bėgant metams asmenybė keičiasi. Ją formuoja patirtys ir svarbiausi gyvenimo įvykiai: santuoka, motinystė ar tėvystė, didesnė atsakomybė ir taip toliau. Tyrimai rodo, kad charakterio savybės dažniausiai keičiasi į gera, nes kintančios aplinkybės verčia prisitaikyti.

Viską lemia tikėjimas

Vis dėlto pokyčiai galimi tik tuo atveju, kai jais tikime: tik žmonės, manantys, kad gali pakeisti savo charakterio savybes, iš tiesų jį pakeičia. Jų tikėjimas, kad pokyčiai įmanomi, skatina rizikuoti ir stengtis tobulėti.

Štai, pavyzdžiui, Laura yra drovi. Jos drovumas trukdo bendrauti su žmonėmis, todėl ji norėtų šio bruožo atsikratyti.

Taigi Laura pati kartais įstumia save į situacijas, kai reikia daugiau bendrauti su nepažįstamaisiais. Nors tokios situacijos jai gana skausmingos, jos – puiki charakterio treniruotė. Kiekvienąkart bendraudama su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis Laura po truputį nugali savo drovumą: iš pradžių sunkiai ir per prievartą, bet pamažu mokydamasi gyventi be jo.

Įsikalbėtas pasikeitimas

Šiaip ar taip, situacijos mus keičia ir tuomet, kai to specialiai ir nesiekiame. Štai tyrimai rodo, kad tų, kurie patenkinti savo darbu ir laiminga santuoka, ekstraversija stiprėja, o neurotizmo bruožas silpnėja. Kitaip tariant, tokie asmenys lengviau išgyvena stresines situacijas, be to, yra linkę daugiau bendrauti. Vadinasi, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, gali pasikeisti ir charakteris.

Charakterį keičia kiekviena, net ir nedidelė patirtis. Pavyzdžiui, jei mokėtės groti kokiu nors muzikos instrumentu, tikriausiai pastebėjote, kaip palengva pirštai paklūsta melodijai. Ir kai gerai mokate groti, jums net nebereikia žiūrėti į instrumentą: pirštai patys gaudo stygas ar spaudo tinkamus pianino klavišus. Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys pripranta prie grojimo technikos ir ją išnaudoja taip pat, kaip važiavimą dviračiu ar skaitymą – tai atrodo labai paprasta.

Lygiai taip pat veikia ir charakterio pokyčiai. Kaskart, kai ko nors naujo išmokstame ir imame kitaip mąstyti ar elgtis, atitinkamai pasikeičia ir mūsų smegenys. Tai reiškia, kad iš tiesų įmanoma tapti tokiu žmogumi, kokiu norėtume būti. Pavyzdžiui, jūs galite tapti atsparesnė stresui, jei mokysitės atsipalaidavimo technikos. Galite tapti drąsesnė, jei dažniau rizikuosite. Tai lygiai tas pats, kaip mokytis groti.

5 didieji bruožai

Kiekvieno žmogaus charakterį apibūdina penki didieji bruožai. Tai:

• Ekstraversija. Paprastais žodžiais tariant, tai gebėjimas ir noras bendrauti su aplinkiniais ir to bendravimo dažnumas. Štai ekstravertui nuolat būtinas ryšys su kitais žmonėmis, o intravertui pakanka jo gauti nedidelėmis dozėmis.

• Sąmoningumas. Šis bruožas apibūdina žmogaus organizuotumą, discipliną, ryžtą ir gebėjimą priimti sprendimus. Sąmoningas žmogus – patikimas ir ambicingas.

• Sutariamumas. Tai gebėjimas užjausti, pagirti, padėti kitam žmogui ir jį suprasti. Turintys ryškų sutariamumo bruožą lengvai supranta aplinkinius.

• Neurotizmas. Kai kurie žmonės gali būti linkę į stresą, perdėtas reakcijas ir perdėtus lūkesčius. Jie reaguoja stipriomis emocijomis ir ne visada geba jas valdyti.

• Atvirumas patirčiai. Tai nenoras stovėti vietoj: atviri patirčiai žmonės nuolat stengiasi išbandyti ką nors naujo. Vien tam, kad žinotų, koks tai jausmas.

Svarbiausia taisyklė: nepersistengti

Dauguma žmonių norėtų atsikratyti savo neigiamų bruožų. Tačiau net ir jie reikalingi, kitaip gamta jų būtų nesukūrusi.
Antai stresas, baimė, nerimas ir nepasitikėjimas savimi tradiciškai laikomi neigiamomis emocijomis. Tačiau maža šių emocijų dozė naudinga, nes ji priverčia pasitempti, pažvelgti į save ir pasaulį kritiškiau. Nerimas ir baimė verčia veikti savisaugos instinktus ir taip išvengti galimų pavojų.

Stengiantis pakeisti charakterį reikėtų orientuotis ne į neigiamų savybių atsikratymą, o į teigiamų stiprinimą.
Tokiu būdu nors jūsų silpnybės ir išliks, tačiau jos netrukdys siekti savo tikslų.

Pakopa po pakopos

Keisti charakterį – ilgas ir atkaklus darbas. Tačiau ryžtas ir valia padės jums pasiekti savojo tikslo. Jei tik jo sieksite pamažu:

• Atsakykite į klausimą, kodėl norite pakeisti savo asmenybę: ryžtatės pokyčiams, nes to nori jūsų mylimas žmogus ar tam tikros jūsų savybės trukdo jums pačiai? Jei pasirinksite pirmąjį atsakymą, pradėti pokyčių dar nesate pasirengusi. Pokyčiai dėl kitų žmonių nebus tikri, nes jiems ryžotės ne savo noru. Be to, net ir atsikračiusi kokios nors ydos dėl kito žmogaus, nejusite džiaugsmo: juk įvykdėte ne savo, o kito jums iškeltą tikslą.

• Išsirinkite vieną savo savybę, kurią norite pakeisti. Būkite konkreti: žinokite vieną bruožą, kurį norėtumėte patobulinti. Pavyzdžiui, jei jaučiate, kad per retai rizikuojate ir dėl to gyvenime daug prarandate, tobulinkite savo atvirumo patirčiai bruožą.

• Pradėkite nuo mažų treniruočių: išbandykite egzotišką patiekalą, kurio paragauti bijojote, ryžkitės nueiti į vietą, kurioje nebuvote, ar užsirašykite į papuošalų gaminimo kursus, nors to niekada nedarėte. Kiekviena nauja patirtis didina atvirumą ir įrodo, kad iki tol nepatirti dalykai gali būti labai smagūs.

• Skirkite sau laiko. Pokyčiai neįvyks per savaitę ar mėnesį. Todėl užsibrėžkite lengvai pasiekiamų tikslų, kurie privers apie juos pagalvoti tik penkias minutes per dieną. Būkite kantri: dideli pasikeitimai susideda iš daugybės mažyčių.

• Pagalbinė kontrolė. Paprašykite, kad jūsų pasikeitimo procese dalyvautų jums artimas žmogus. Tegul jis seka jūsų elgesį ir stebi, kaip jums sekasi keisti vieną ar kitą savo charakterio savybę. Savęs iš šalies nematote, o šio žmogaus kritika gali būti postūmis pasistengti labiau.