Skirtumai tarp Jungtinių Valstijų ir Lietuvos aukštojo mokslo – milžiniški, bet amerikiečiai supranta, kad universitetams būtina keistis, jei jie nori išlikti ir būti konkurencingi globaliame pasaulyje.

Šią savaitę Vilnių ir kitus didžiuosius miestus užplūdo nauja studentų banga. Rugsėjo 1-osios linksmybės baigėsi, dabar prieš akis – studijos. O kas po to? Sėkminga karjera ar blaškymasis po darbo biržą, o gal – emigracija? Šie klausimai tikriausiai kyla daugeliui, jei ne studentų, tai tikrai jų tėvų, kurių didžioji dalis apmoka savo vaikų išsilavinimą.

Kaip „Veidas“ ne kartą rašė, diplomuotų, ką tik studijas baigusių bedarbių statistika baisoka – net 20 proc. kai kurių universitetų absolventų, gavę diplomą, tuoj beldžiasi į darbo biržos duris. Kiti skuba pirkti bilietą į Londoną ar Norvegiją ir ten, pasikabinę diplomą ant sienos, plauna indus, rūšiuoja žuvis fabrikuose.

„Mano tikslas – kad visi jūs po šio paskaitų kurso gautumėte darbo pasiūlymą“, – ar tokį ambicingą pareiškimą išgirs dabar į pirmąsias paskaitas besirenkantys Lietuvos studentai? Taip, galėtų išgirsti, bet jei jie studijuotų JAV Arizonos valstijos universitete.

82 tūkst. studentų, kurių 10 proc. sudaro užsieniečiai iš 150 pasaulio šalių, turintis Arizonos valstijos universitetas – tai tarsi atskira valstybė ar miestas su savo infrastruktūra, transporto sistema, komunalinių paslaugų, saugumo, sporto ir laisvalaikio industrija. Žinoma, dar ir didžiulė mokslinė, akademinė, tyrimų bazė – nuo vaistų prieš dabar pasauliui grasinantį Ebolos virusą kūrimo iki naujienų rengimo ir pardavimo komerciniams kanalams. Tik 15 proc. universiteto pajamų, kurios iš viso siekia 2 mlrd. dolerių (apie 5 mlrd. Lt), sudaro Arizonos valstijos skirti pinigai. Visa kita universitetas užsidirba pats.

Į šimtuką geriausių pasaulio ir penkiasdešimtuką geriausių JAV universitetų patenkantis, bet toli gražu ne taip gerai kaip Jeilis ar Harvardas žinomas Arizonos universitetas sakosi esantis „naujasis Amerikos universitetas“, kuris transformuoja visą JAV aukštojo mokslo sistemą.

Kas tai yra, kodėl tai vyksta ir ko siekiama, puikiai parodo ištrauka iš „Newsweek“ straipsnio apie pokyčius pasaulio universitetuose: „Priversti globaliai lenktyniauti dėl studentų, profesorių ir išteklių, universitetai supranta, jog turi išsiskirti, kad išgyventų. Tai reiškia vis didesnį atsitraukimą nuo specializuoto akademinio mokymo link labiau integruoto požiūrio, realių iššūkių sprendimo.“

Arizonos valstijos universitetas vadovaujasi aštuoniais veiklos principais: 1) kurti pridėtinę vertę vietai, kurioje yra įsikūręs universitetas; 2) transformuoti, skatinti socialinius pokyčius visuomenėje; 3) skatinti verslumą; 4) vykdyti poreikį atitinkančius tyrimus; 5) įgalinti studentus siekti sėkmės; 6) derinti akademines disciplinas; 7) būti socialiai integruotam; dalyvauti globaliame pasaulyje.

Kitaip tariant, universitetas skatina tyrimus, kurie sukuria vertę visuomenei, ir suvokia, kad pagrindinė jo atsakomybė – ekonominis, socialinis ir kultūrinis jį supančių bendruomenių gyvybiškumas.

Taigi universiteto veikla labai smarkiai orientuota į praktinius aspektus, realų pasaulį ir verslumą, o ne tik akademinius pasivaikščiojimus. Tad nuostabos neturėtų kelti ir tai, kad didelę dalį šios mokslo įstaigos dėstytojų sudaro praktikai. Jie, nors ir neturėdami mokslinio laipsnio, yra daug pasiekę savo profesinėje veikloje, yra visose Jungtinėse Valstijose ar pasaulyje žinomi ekspertai.

Tai gan skiriasi nuo Lietuvos universitetų aukštinamų tariamų vertybių. Pradedant tuo, kad Lietuvoje yra normalu, kai dešimtmečiais studentus tą patį kalti verčia savo nuoskaudose dėl neįgyvendintų politinių ar karjeros ambicijų paskendę įvairiausi plepūs profesoriai. Taip pat normalu, kad mažai kam rūpi, kaip studentui sekasi ir ką jis darys po studijų.

Jungtinėse Valstijose tėvelių lydimų išbalusių pirmakursių atvykimas į universitetą – jau šventė, vyresni studentai padeda jiems persikraustyti, aprodo ir supažindina su vietos infrastruktūra ir galimybėmis. Organizuojamos specialios orientacinės paskaitos, per kurias paaiškinama tiek universiteto veikla, tiek buitiniai gyvenimo atskirai nuo tėvų aspektai. O kaipgi Lietuvoje? Ar tuo užsiima Lietuvos studentų organizacijos? Susigaudyti – paties „fukso“ problema…

JAV studentas nepaliekamas vienišas ir per studijas, ir jų pabaigoje. Dauguma dėstytojų domisi, kur jis atliks ar atliko praktiką, kokių sulaukė darbo pasiūlymų. To paties Arizonos valstijos universiteto W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje (lietuviškai – fakulteto atitikmuo) yra atskiras etatas, kurį užima didelę patirtį žiniasklaidos srityje turintis asmuo, padedantis parašyti studentams CV ar motyvacinį laišką, nurodantis, kur ir kaip geriau ieškoti darbo. Studentų sėkmė, o ne jų krepšelis, yra pagrindinis universiteto tikslas.

Dar didesnis šokas turėtų ištikti lietuvišką akademinį elitą išgirdus Arizonos valstijos universiteto prezidento Michaelo Crow žodžius, pasakytus „The Wall Street Journal“. Pasak M.Crow, būtina reitinguoti, vertinti universitetų veiklą, nes juos iš dalies finansuoja valstybė, taigi investicijos turi atsipirkti. Aukštosios mokyklos turi keistis ir siekti kuo geresnių rezultatų, kaip ir jų dėstytojai, o tokių, „kurie nesugeba dirbti visu pajėgumu, darbo sutartys turi būti peržiūrėtos“.

Na, pasakoti apie tai, kokią piktą visų Lietuvos aukštųjų mokyklų reakciją sukėlė „Veido“ universitetų reitingai, tikrai neverta. Dar baisiau, jog Lietuvoje bandoma įteigti, kad reitingavimas, tai yra universitetų veiklos ir pasiekimų analizė bei vertinimas, yra grėsmė valstybės saugumui.

Gal laikas Lietuvos akademinei bendruomenei prabusti, o ne tik skelbti reitingų sudarinėtojų raganų medžioklę ir verkti dėl esą visada mažo valstybės finansavimo? Žinoma, JAV universitetai taip pat turi savo problemų. Šio teksto autoriaus paklaustas, su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria JAV universitetai, kokia jų misija, Arizonos valstijos universiteto prezidentas M.Crow atsakė labai paprastai: universitetų tikslas – suteikti gebėjimų ir galimybių studentams, nepaisant jų rasės, tautybės, kilmės ar socialinio sluoksnio. Tai yra siekti, kad dar Prancūzijos revoliucijos metu paskelbtas laisvės, lygybės, brolybės principas išties būtų įgyvendintas.

Ar Lietuvoje universitetą baigę absolventai, pakuojantys Norvegijoje žuvis, gali jaustis, kad jų alma mater tai padarė?