Atsakymas į pavadinime iškeltą klausimą būtų trumpas ir aiškus: tikrai ne.

Lietuvoje ekonomika mėgsta lakstyti amerikietiškais kalneliais: tai staigiai kyla, tai krinta žemyn taip, kad net gerklėje oras įstringa. Toks ekonomikos modelis nėra kokia didelė išimtis, jis labai paplitęs visose nestabiliose Lotynų Amerikos, Pietų Azijos ar kokių tigrų prie Baltijos valstybėse, kurių ekonomika pradiniame etape buvo konstruojama remiantis vadinamuoju anglosaksišku modeliu. Beje, tikrieji Azijos tigrai savo ūkius kūrė remdamiesi visiškai priešinga ekonomine logika.
Ją sudaro trys būtini žingsneliai: pradžioje – sėkminga žemės reforma, po to – orientacija į eksportuojančią gamybą ir – ganėtinai griežta finansų sferos, kuriai pavesta finansiniais ištekliais remti pirmuosius du sektorius, kontrolė. Tokia rinkos kūrimo strategija, taikyta seniai konkurencingumo ir gyvenimo lygio reitinguose laiminčiose Pietų Korėjoje, Japonijoje ar Taivane (mechanizmas, beje, japonų perimtas iš Vokietijos ir perduotas buvusioms kolonijoms), kuria rinką, stovinčią ant kojų, o ne ant galvos. Ką tai reiškia? Ne rinka pati savaime žmones darbu ir duona aprūpina – ji tik mechanizmas, kuris gali padėti daugumai gyventi, ir gyventi nesidairant į valstybės kišenę, bet gali, priešingai, tokią galimybę tiesiog eliminuoti.
Sėkminga žemės ūkio reforma sukuria labai didelį labai smulkių žemės ūkio vienetų ūkį, kurį valstybė, atsižvelgdama ne į piniginį, o visų pirma į derliaus prieaugį, labai remia ir skatina šeimas, ūkininkaujančias hektaro ūkeliuose, kreditais, trąšomis, sėklomis, parama technika, supirkimu ir pardavimu. Taip atsiranda žemės ūkis, kurio darbuotojai sugeba sukaupti didelius santaupų srautus, kuriuos vėliau galima nukreipti pramonės investicijoms. Kita vertus, ūkeliui modernizuojantis atsiranda vis daugiau laisvų darbo rankų, nes kylantis kapitalo produktyvumas tiesiog išstumia rankų darbą.
Tada žemės ūkyje generuotas santaupas (tai įvyksta panašiai po dešimtmečio) valstybė nukreipia į pramonę. Ji imasi labai griežtos eksporto skatinimo politikos ir remia įmones, didinančias eksporto apimtis, griežtai prievarta atkirsdama nuo kreditų ar net tiesiog uždarydama bet kurią įmonę, kuri nesugeba eksportuoti. Toks prievartinis valstybės postūmis eksportuojančios pramonės link sukuria darbo vietas tūkstančiams laipsniškai atsirandančių perteklinių darbuotojų, ateinančių iš vis intensyvesnio žemės ūkio.
Galiausiai labai griežtas valstybės finansų sektoriaus reguliavimas irgi duoda savo rezultatų: jei nori egzistuoti (antraip bus uždaryti…), bankai privalo kredituoti derlingumą didinančius mažučius žemdirbių ūkius, o vėliau eksporto apimtis auginančią pramonę. Valstybė, lengvindama eksportuojančių įmonių naštą, pasirūpina ne tik finansinėmis subsidijomis, bet net daugeliui įmonių vienu metu užperka naujausių technologijų, taip jas kiekvienai įmonei atskirai atpigindama. Be tokios finansinės valstybės paramos nebūtų kas moka už ekonominę pažangą ir ją spartina. O nesant prievartinio prastų žaidėjų eliminavimo, jie kaip piktžolės užstelbtų sveikus augalus.
Pamažu šalys įsivažiuoja, sukuriamas didelis užimtumo potencialas, susiformuoja konkurencingas ūkis, duodantis pakankamus pajamų ir santaupų srautus absoliučiai daugumai valstybės gyventojų (nėra jokių sodrų, tad nesumokėtos tikrosios darbuotojo kainos jai nepermesi, o ir valstybės prižiūrima algų sistema labai griežta). Kai toks tikslas pasiektas, valstybė jau gali ir net privalo mažinti reguliavimo apimtis.
Visose amerikietiškų kalnelių ekonomikose nesėkmės istorijos veiksmas vyksta priešingai. Pradedama žemės reforma. Dauguma žmonių gauna žemės (Lietuvoje – garsieji trys hektarai), tačiau tie žmonės lieka be jokios apsaugos ir paramos. Jie, žinoma, neišvengiamai bankrutuoja net nepradėję rimčiau dirbti ir migruoja į miestus. Ten galimybės rasti normalesnio darbo irgi nelabai didelės: pramonėje nugali ne tie, kurie geriau dirba eksportuodami (ir, žinoma, eksportuodami gaminius, sukurtus mokant darbuotojams ne grašius, o tokius atlyginimas, kad tie galėtų kurti adekvatų vidinį santaupų srautą, būtiną tolesnei plėtrai), o tie, kurie atsidūrė arčiau valstybės kišenės dėl politinių ar ideologinių priežasčių ir apsukriau privatizavo. Žmonės neranda adekvatesnio darbo, galinčio duoti ilgalaikių stabilesnių gyvenimui būtinų pajamų, ir emigruoja.
Kadangi ūkis nekuria santaupų srauto, investicijos daromos skolintais pinigais. Bankai skatinami teikti visokius vartojimo ir būsto kreditus, kad visokie statytojai turėtų kam iškišti savo pervertintus namus ar dideliuose prastos architektūros angaruose grėsmingais vardais (mažų parduotuvėlių nebėra, nes nėra mažo ūkio) įpiršti iki klaikumo pabrangusias morkas (smulkus ūkis jau sužlugdytas). Galiausiai namų ūkiai ir smulkus verslas krinta prislėgti daugeliui nepakeliamos skolų naštos.
Tačiau skolomis slides tepdamas toli nenuvažiuosi – tą rodo ir Graikijos, ir Lotynų Amerikos, ir Baltijos „tigrų“ pavyzdys. Nerasdami adekvačių darbo vietų žmonės palieka savo šalį, o ekonomikos ataskaitose kalneliais nesiblaško tik viena, nuosekliai kylanti skaičių eilutė – protų nutekėjimas. Tiesa, galima džiaugtis ir didėjančiomis bendromis pajamomis vienam gyventojui, nes kalnelio viršutiniame taške, kai pakeliui minios šalies gyventojų jau išmėtytos už borto, skaičiai, dalikliui mažėjant, staiga nušvinta pergalės spalvomis…
Ką tokiame ir taip suformuotame ūkyje gali pakeisti imigracija? Sugebu įžvelgti tik viena – palaikyti tokio į greitą pelną orientuoto ūkio ilgesnę agoniją.
Beje, tai labai gerai mato ir portalų komentatoriai: bene 90 proc. jų, vertindami Pramonininkų konfederacijos kvietimą didinti migracijos apimtis, priminė, kad nereikia išvaryti, ir bus kas dirba. Antra vertus, viltys, kad atvažiavę imigrantai už labai mažus atlygius nuoširdžiai nežiūrėdami valandų kurs Lietuvai ir jos pensininkams geresnę senatvę, yra arba labai naivių, arba, na, tiesiog neįtikimai kvailų žmonių, kuriems neteko girdėti, kad kiek moki, tiek ir turi, svajonės. Bet kokius nuokrypius nuo bendros tendencijos spekuliacinė rinka labai greit išlygina.
Imigrantų mes galime atsivežti, ir tai, matyt, neišvengiama. Tačiau nekeičiant paties ekonominio modelio, kuris paremtas nuolat nuvertinta darbo jėgos kaina, Lietuva tiems emigrantams bus tik tarpinė stotelė į kitas, aukštesnio išsivystymo, labiau subalansuotos ekonomikos šalis.
Pramonininkų konfederacijos prezidentas, beje, daug metų atstovaujantis pramonės šakai, kuri ypač sėkmingai lakstė tais kalneliais aukštyn žemyn ir ramiai išvarė iš tėvynės minias žmonių, matyt, nežino vienos tiesos: rinkos ekonomika yra krizių ekonomika, ir laimi tie, kurie geba jas valdyti dar ilgai iki jų pasirodymo. Imigracija nieko nekeičia. Keičia mokėjimas planuoti ir trumpą pelną aukoti ilgam augimui.

Imigracija nieko nekeičia. Keičia mokėjimas planuoti ir trumpą pelną aukoti ilgam augimui.